Festivaliai, apdovanojimai: XI sąjunginio kino festivalio Jerevane (1978) prizas A.Žebriūnui vaikų ir jaunimo filmų kategorijoje.

Turinys: Mažyčiame Lietuvos provincijos miestelyje apie kokius 1950-uosius gyveno dvi kaimynų šeimos: Šatai ir Kaminskai. Didelės santarvės tarp jų ir šiaip nebuvo, bet kai mažojo Andriaus Šato senelis pardavė Kaminskams karvę, o ši ėmė ir tuoj pat pastipo, santūrūs santykiai virto tikra tarpusavio kova. Tiesa, mažieji – Andrius ir Liuka, jos netikras broliukas, pabėgusios su lakūnu Kaminskienės prigyventas „Peliūkštis“ – sutarė neblogai. Andrius kartą rado kapeiką, ir, vis tebejausdamas neteisybę dėl tos karvės, neapdairiai pasižadėjo Liukai nupirkti kitą. Bėgo metai, Kaminskas, pats basas vaikščiodamas, siuvo kitiems batus, neįvykęs agronomas Šatas paniro į saviveiklą ir dienas naktis repetuodavo su jaunąja Irena Meškute, mirė senelis, palikęs Andriui visokių – tik nebegaliojančių, byrėte byrančių carinių ir vokiškų popierinių pinigų, bet Andrius, vien savim pasikliaudamas, rinko ir pardavinėjo gelžgalius, kaulus, o ūgtelėjęs tampė bulvių maišus, dirbo prie melioracijos – kad tik sukauptų reikiamą sumą ir realizuotų tą idee fixe. Pagaliau karvė turguje nupirkta, bet Kaminskas suvokia šią skolą-dovaną kaip patyčią, bando aiškintis mokykloje, sumuša Liuką, kuri atbėga sulyta į vienišo Andriaus namus – mat jau ir Šatienė, nebepakęsdama vyro „saviveiklų“, grįžo į tėviškę. Pirmuosius Andriaus ir Liukos meilės gestus nutraukia Kaminskas, nušaunantis tą nelemtą karvę. Abi subyrėjusios šeimos po truputį vėl susieina: žilstelėjusi Kaminskienė „nukrinta iš dangaus“, o Elytė pagaili savojo apleisto Antano. Pasenę Kaminskai išsikrausto, pasiėmę Liuką. Liko vien prisiminimas apie ją, apie vaikystės juodos duonos skonį, mažiesiems fantazieriams kažkodėl primindavusį riešutus.

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1979.06.23; Literatūra ir menas, 1979.06.09 (S.Macaitis); Savaitės ekranas, 1979.05.21/27; Vakarinės naujienos, 1979.06.19 (J.Visockaitė); Kinas, 1979, №3, 6-8 p. (S.Valiulis); Švyturys, 1979, №8; Советская Литва, 1978.11.24; Советский экран (Москва), 1979, №7, 3-4, 6 р.; Sonntag (Berlin), 1980.06.01, 4 p.; Svet socializmu (Praha), 1981, №30, 23 p. Žiūr. knygose: М.Мальцене. Кино советской Литвы, Ленинград, 1980, 109-110р.; И.Арефьева. Арунас Жебрюнас, Москва, 1990, 94-112 р.

Komentaras: Lietuvos provinciališkųjų Romeo ir Džuljetos istorija ekrane vykusiai įkomponuota į mūsų kino beveik neliestą 6-ąjį dešimtmetį: grožio sinonimai – kilimėliai su briedžiais, užplūdęs primityviausios saviveiklos maras, mokyklose mokomas „karinis parengimas“, vaikas įsikalė stalininę tiesą apie gyvenimą, kuris kasdien tik gražesnis. Sekdama savitą literatūrinį S.Šaltenio stilių, nevengiantį švelnaus grotesko, „Riešutų duona“ imasi lietuvių menui ne tiek buitinės tradicijos, kiek tragikomiškumo, anuo metu ypač populiaraus gruzinų kine, leidusio ištarti apie tikrovę šiek tiek daugiau, nei įprasta. Karvės motyvas, perpinantis siužetą, -- sąlyginis, absurdiškas (neveltui mokytoja taip skaudžiai svarsto: kodėl karvė?), kaip ir daugelis personažų charakterių, jų neišaiškinamų poelgių, tarkim, Kaminsko pliekimas iš šautuvo, kvatojantis visišku bepročio juoku. Patyrę ir tuomet visai dar jauni, nauji aktoriai (A.Latėnas, E.Piškinaitė, K.Smoriginas) smaginasi tuo absurdiškumu, lengvai pašiepdami „trenktus“ herojus, liūdėdami dėl jų nesusiklosčiusių likimų, o kartu juos ir labai mylėdami. Ta skaudi meilė atsiliepia suaugusio Andriaus Šato komentare, baigiamaisiais žodžiais: „Kur tu, Liuka?..“

© Saulius Macaitis