Festivaliai, apdovanojimai: VIII sąjunginio festivalio Kišiniove (1975) antrasis prizas už moters vaidmenį – L.Virolainen.

Turinys: Filmas prasideda nebūdingais Lietuvai vaizdais: sniegynai, elnių pakinktai, sraigtasparnis, kuriuo per Maskvą į Lietuvą skris darbininkas Steponas Kreivėnas ir jo žmona, ukrainietė Polina su sūneliu Marium. Nelengvai radęs gimtąjį vienkiemį, herojus susitinka su pasenusiais tėvais, broliu Vaciu, čia užvažiuojančiu iš miesto, atostogaujančia seserim Šarūne, kuri Vilniuje – pradedanti žurnalistė. Kadaise gausi šeima išsibarstė. Nėra ir vyriausiojo brolio Mindaugo, kuris dėl galimų įtarimų pokario metais dingo Sovietų sąjungos platybėse ir kurį Steponas buvo atsitiktinai susitikęs vienoje iš Sibiro statybų. Po trijų mėnesių, praleistų gimtajame lizde, herojus vėl kelia sparnus, nepaisydamas, kad žmona pastojo, kad jai norisi sėslumo, įgrįso, kaip sako Vacys, „čigonų gyvenimas“. Kaip dovaną Steponas tėvams palieka savo Mariuką ir dar išduoda paslaptį motinai, kad jos Mindaugas gyvas.

Svarbesnės publikacijos: Komjaunimo tiesa, 1975.08.16; Literatūra ir menas, 1975.07.26 (E.Aukštikalnis); Vakarinės naujienos, 1975.07.18; Gimtasis kraštas, 1975.08.14; Savaitės ekranas, 1975.07.14; Kinas, 1975, №8, 4-7 p. (S.Valiulis); Švyturys, 1975, №11, 14-15 p. (L.Tapinas); Советский экран (Москва), 1975, №4, 19р. Žiūr. knygoje: М.Мальцене. Кино советской Литвы (Ленинград), 1980, 157-162.

Komentaras: Vis labiau stabarėjančio sovietinio laiko dvasiai adekvatus filmas. Anuomet kritika rašė, jog tai viena giliausių lietuvių kino juostų, pakylanti „iki socialinės dramos aukštumų, kurios centre – stipri, kryptinga asmenybė, turinti ateities žmogaus bruožų, naujas lietuvių kinematografui herojaus tipas“. Žinoma, tai Steponas Kreivėnas, stipriame, daugiaplaniame epiniame V.Bubnio romane anaiptol nebuvęs pati reikšmingiausia figūra (gal net „figūra-žaibolaidis“). Filme iškeltas į pirmąjį planą, impulsyviai A.Šurnos suvaidintas, šis personažas iliustruoja tuomet populiarintą „žmogaus be šaknų“ idėją. Finale Steponas vėl palieka Lietuvą, vien formaliai aiškindamas tai noru sutvarkyti Mindaugo likimą. Bet kadangi jis ir be Mindaugo išsibastė po visą šalį nuo Bucharos iki Šiaurės, visiškai aišku, kad jam, kaip pats prisipažįsta, „vienoje vietoje ankšta“, kad jo pozicija atitinka tuomet populiarią, skatinančią nacijų niveliaciją dainušką: „Mano adresas – ne namai ir ne gatvė, mano adresas – Sovietų šalis“. Šią tendenciją, tik su minuso ženklu, atkartoja Vacio paveikslo traktuotė: žmogus, mokantis ir norintis savimi pasirūpinti, apšaukiamas miesčioniu, o už Mariukui skirtą repliką: „Pasakyk: aš lietuvis ir mano tėtis lietuvis“ (juk tiesa!) – kone šiurpiu „buržuaziniu nacionalistu“.

© Saulius Macaitis