1975 /

Smokas ir Mažylis

240 min. – Vaidybinis –

I-III serijos, Lietuvos kino studija Centrinės televizijos (Maskva) užsakymu, 35 mm, spalvotas, 240 min.

– 1975

Nuotykių serialas.

Filmografija: Scenarijaus autoriai (Jacko Londono prozos motyvais) – Pranas Morkus, Raimondas Vabalas. Režisierius – Raimondas Vabalas. Operatorius – Jonas Tomaševičius. Dailininkas – Algimantas Švažas. Kostiumų dailininkė – Irena Norvaišienė (Vabalienė). Kompozitorius – Viačeslavas Ganelinas. Dainų tekstas – Vladas Šimkus. Garso operatorius – Petras Lipeika. Antrasis režisierius – Algirdas Šemeškevičius. Antrieji operatoriai: Vladas Kriaunevičius, Vytautas Damaševičius. Grimas – Marija Oržekauskaitė. Montažas – Mingailė Murmulaitienė. Asistentai: D.Dičiūtė, Č.Kanclerytė, E.Olbikas, A.Paludnevičiūtė, N.Jakubauskaitė.

Vaidina: Kristoferį („Smoką“) Belju – Venjaminas Smechovas, Džeką Karsoną („Mažylį“) – Gediminas Girdvainis, dėdę Belju – Antanas Gabrėnas, Džoją Haskel – Eugenija Bajorytė, Liusilę Erol – Regina Arbačiauskaitė, Čarlį Voterį „Patrakėlį“ – Vytautas Tomkus, Soltmeną, „Elnio rago“ savininką, – Balys Bratkauskas, Slavovičių – Henrikas Kurauskas, leitenantą Poloką – Juozas Rygertas, Dvaitą Sendersoną – Stepas Jukna, Džerį – Valdemaras Jatautis, krupjė – Gediminas Karka, milijonierių Harvišą – Antanas Šurna, jo draugę – Danutė Krištopaitytė, „Bangos“ redaktorių O‘Harą – Marijonas Giedrys, japonų dainininkę – Ona Valiukevičiūtė, restorano administratorių – Vladas Jurkūnas, žmogų su valtimi – Algirdas Šemeškevičius, inžinierių Stainą – Kenno Oya, spaustuvininką – Vytautas Kancleris, indėnę Saulės Spindulį – Elvyra Žebertavičiūtė; Feliksas Einas, Algirdas Lapėnas, Steponas Kosmauskas, Algirdas Kubilius, Algimantas Kundelis, Leonas Stanevičius, Lilija Žadeikytė, V.Dumšaitis, A.Žadeikis, Z.Masiulevičiūtė, H.Rimeika, V.Eidukaitis ir kt.

Turinys:

I serija – „Mėsos skonis“

XX amžiaus pradžia San Franciske. Čionykštę visuomenę jaudina gandai, ateinantys iš Aliaskos, kur klesti aukso ieškojimo karštligė. Restorane su trenksmais, šūviais, šunimis, dūdų orkestru bei panelėmis pasirodo tikra to vajaus iliustracija – akies mirksniu milijonieriumi tapęs Harvišas. Universiteto auklėtinis Kristoferis Belju, spausdinantis romanus su tęsiniais laikraštuke „Banga“, nutaria mesti darbą ir papildyti aukso ieškotojų gretas. Dėdė, turintis verslą Aliaskoje, atkalbinėja sūnėną dėl menko jo fizinio pasirengimo žygiui, tačiau galiausiai pasiima kartu. Šiaurėje jaunasis herojus lieka visai vienas, nes dėdė į bazę išsiruošia pirmuoju. Inžinieriui Stainui pasiūlius geresnę kainą, išsilaksto indėnai nešikai, Kristoferis lieka vienas su dėdės firmos manta. Jo laukia sunki kelionė per kalnus, žiauri rizika, bet ir pažintis su nuoširdžiu Džeku, pramintu „Mažyliu“, tikros draugystės su juo ir su mįslinga, Kristoferį pervardijusia „Smoku“ („aprūkytas“, „patyręs“) Džoja skonis. Susitikęs bazėje su dėde, kuris žada grįžti, romantiškai nusiteikęs Smokas lieka tarp atšiaurios gamtos bei naujų pavojų.

II serija – „Sapnai“

Aukso ieškotojų miestelis Dousonas. Žiemą, per pūgas, aukso ieškotojai – ir turčiai, ir nusigyvenę – leidžia laiką vietinėse smuklėse. Smokas ir Mažylis plauna indus Soltmeno užeigoje „Elnio ragas“, kur apsilanko Džoja, dainuoja šansonetė Liusilė, mulkinanti savo gerbėją Čarlį Patrakėlį, kur stovi visada apgultas lošimo stalas. Kartą Smokas prieina prie stalo ir visų nuostabai ima nuosekliai laimėti. Mažyliui jis sakosi turįs savą sistemą, nors tas ir netiki, teigdamas, jog tokiu atveju nebegalėtų veikti jokie gamtos dėsniai. Turčiai perka „sistemą“ už didelius pinigus, ir tik tada paaiškėja, kad sistemos nėra, padėjo tiesiog įžvalgumas, dėmesys. Smokas su draugu praturtėjo, įsigijo namuką, Mažylis svajoja apie Oregone paliktą šeimą, sodą su obelimis. Tuo tarpu Liusilė, tariamai susipykusi su Čarliu, siūlo Smokui kaip nors praskaidrinti Dousono nuobodulį, pavyzdžiui, supirkti visus apylinkės kiaušinius – Šiaurės sąlygų delikatesą, o tada Čarlis, pataikaudamas jai, perpirks juos už nežmonišką kainą. „Kiaušinių trestas“ pradeda veikti, bet ilgainiui paaiškėja, kad didžiausią sugedusių kiaušinių partiją jis per tarpininką pirko iš tų pačių Liusilės ir Čarlio. Herojams belieka vyriškai žvelgti į bankrotą.

III serija – „Auksas“

Smokas ir Mažylis – vėl „Elnio rago“ indų plovėjai. Bet Smokas pasiskolina iš Džojos pinigų ir sumano naują avantiūrą. Susitaręs su senuku Sendersonu, leidžiančiu savo lūšnoje paskutines dienas, jis viešai perka iš senio jo namą ir sklypą. Paskui su Mažyliu jie pradeda kažką sprogdinti, suskirsto žemę mažais sklypeliais. Dousono gyventojai pulkais seka kiekvieną Smoko žingsnį, bandydami suvokti jo siekius. Aišku, paeina gandas, kad sklypą kerta aukso gysla, tad kiekvienas nori prie jos prisibrauti. Smokas įsteigia akcinę bendrovę nieko nežadančiu pavadinimu „Tru-lia-lia!“, pelningai išparduoda akcijas, paskelbia balansą. Savininku tampa Čarlis Patrakėlis, taigi, už kiaušinių aferą su juo atsiskaityta. Žemėje aukso, aišku, nė kvapo. Ir Smokas per bendrovę netapo turtingas, jis tiesiog atstatė savigarbą. Džoja Haskel pakviečia herojų į savo būstą, išpasakoja gyvenimo istoriją, išsklaido legendas, kad ji – indėnų vadė. Tiesiog iš varguolių kilusi Džoja kartą perskaitė Toro rašinį apie indėnų būdą gyventi, atvyko čia, įsikūrė pusiau civilizuotai, pusiau indėnų stiliumi, o vietinis upokšnis padovanojo jai aukso grynuolių. Pajutęs savo laisvės pirkimo atspalvį, Smokas, ir simpatizuodamas išdidžiai merginai, sakosi išvykstąs pas šeimą į Oregoną. Iš tiesų jis šunų pakinkte per saulės apšviestą sniegą vyksta tiesiog į niekur. Susitiko kitą – Mažylio – pakinktę, draugas jam prisipažįsta nieko artimo gyvenime nebeturįs. Finale pagrindiniai personažai dainuoja apie tikrąjį laisvės ir draugystės auksą, mini amžinąjį ilgesį įkūnijantį Oregoną.

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1976.05.04 (S.Valiulis); Komjaunimo tiesa, 1976.04.28; Literatūra ir menas, 1976..05.08 (S.Macaitis); Kinas, 1976, №3, 4-6 p.; 1976, №8, 15 p.; Švyturys, 1976, №2, 28-29 p. (T.Bancevičiūtė); Советский экран (Москва), 1975, №22, 8-10 р.; Литературная Россия (Москва), 1976.04.23. Žiūr. knygose: Lietuvių kino menas šiandien, V., 1981, 82 p. (S.Valiulis).

Komentaras: Jacko Londono šimtmečiui skirtas „Smokas ir Mažylis“ pradėjo Lietuvos kino studijoje vėliau itin suaktyvėjusią Vakarų rašytojų kūrybos televizinių ekranizacijų praktiką. Kadangi kiekvieną seriją baigia (pirmąją – dar ir pradeda) moderniai, nebe anų laikų kostiumais dėvinčių personažų dainos-zongai, aiškus autorių nusistatymas, apie kurį čia signalizuojama žiūrovui, -- kurti sąlyginį, visai ne realistišką reginį, skirtą ir pramogai ir susimąstymui apie tikrąsias žmonių vertybes. Iš principo ši ekranizacija pavyko, romano „Smokas Belju“ ir Londono apsakymų motyvai susieti į viena gana logiškai, nors „baltos siūlės“ kartais ir lenda. Televizijai, o ne kinui skirtų filmų biudžetas būdavo žymiai menkesnis, todėl ekrane niekaip nesimontuoja lietuviškos kopos ir autentiškas Šiaurės sniegas – vis iš to skurdumo.

Tačiau, nesitikint, dėl ko dainomis autoriai jau įspėjo, istoriškai kruopštaus, autentiško kūrinio apie „aukso karštligę“ Aliaskoje, „Smokas ir Mažylis“ žiūrimas dažniausiai patraukliai. Išsiskiria itin raiškiai, tragikomiškomis spalvomis G.Girdvainio piešiamas Mažylio paveikslas, per visas tris dalis neblogai dozuojama egzotiškos Džojos (E.Bajorytė) mįslė. Tiesa, sumanymas pakviesti pagrindiniam Smoko vaidmeniui tuomet labai populiaraus Maskvos Tagankos teatro racionalų aktorių V.Smechovą vargu ar buvo geriausia režisieriaus idėja. Vis dėlto bendra ironiška intonacija – net „imperializmo grimasų“, kurias kitas režisierius gal būtų patetiškai pasmerkęs, adresu -- kūrinyje išsaugota. Manau, kad nekaltos herojų aferos (mitinės akcinės bendrovės, kazino kurstoma aistra pralobti), šiandien būtų žiūrovų net adekvačiau, nei tuomet, suvokiamos.