Aušra prie Nemuno
| Vaidybinis – „Lenfilmas“ ir Lietuvos dokumentinių ir kronikinių filmų kino studija, 91 min., spalvotas. Lietuvoje filmo kopijos nėra. – 1953 |
Filmografija: Scenarijaus autoriai – Juozas Baltušis, Jevgenijus Gabrilovičius. Režisierius – Aleksandras Faincimeris. Operatorius –Andrejus Moskvinas. Antrasis režisierius – Liudgardas Maciulevičius. Režisieriaus asistentas -- Juozas Grybauskas. Operatoriaus asistentas – Jonas Gricius. Dailininkas – Semionas Malkinas. Kompozitorius – Balys Dvarionas. Dainų tekstas – Eduardo Mieželaičio. Garso operatorius – Ilja Volkas.
Vaidina: Gabrį – Juozas Siparis, Taurą, jo sūnų, -- Algirdas Voščikas, Silvestrą – Juozas Laucius, Prankų – Juozas Miltinis, Birutę, jo dukrą, -- Aldona Jodkaitė, Aušrą – Irena Leonavičiūtė, Pikelį – Valys Derkintis, Klevą – Kazimieras Preikštas, kleboną –Bronius Babkauskas, Miką – Stasys Petronaitis; Vytautas Kancleris, Stasys Petraitis, Juozas Mažeika ir kt.
Festivaliai: 2000 m. demonstruotas IV archyvinių katalikinių ir antikatalikinių filmų festivalyje Rusijos valstybiniame filmų fonde (Belyje Stolby).
Turinys: Į pirmaujantį kolūkį, kuriam vadovauja orus, tik savą nuomonę pripažįstantis Gabrys, grįžta agronomo mokslus mieste baigęs jo sūnus Tauras. Jau per pirmąjį bendrą kolūkiečių susirinkimą atvykėlis siūlo savą receptą, kaip gyventi dar geriau: tereikia nusausinti prie derlingų laukų besišliejančias pelkes. Susirinkusiems abejojant, o tai ir pritariant, supykęs Gabrys, nenorintis naujovių, palieka susirinkimą. Šeimyninis ginčas rutuliojasi ir toliau: Gabrys išveja sūnų iš namų, užtat kolūkiečiai būtent Taurą perrenka naujuoju kolūkio pirmininku. Nors kolūkyje reikalai geri ir kasdien vis gerėja, Lietuvos kaime dar yra žmonių, neapsisprendusių dėl bendro darbo. Tai abejojantis valstietis Pikelis, taip pat Prankus, išauginęs dukrą Birutę religine dvasia, nors mergina dvejoja dėl Dievo žadamos palaimos ir konkretaus stotingo Tauro. Tuo metu, kai pasimetusi Birutė karštai meldžiasi vietinėje bažnyčioje, ekranas nukelia į religinės katalikų citadelės Vatikano menes. Pasirodo, katalikinės Lietuvos ten nepamiršo, ir vietiniai kardinolai siunčia porelę emigrantų diversinei veiklai jų buvusioje tėvynėje. Žinoma, naujosios Lietuvos žmonės budrūs, o kai į kampą įvarytas vienas diversantų prašo Gabrio, kad padėtų („Juk abu lietuviai esame“), pastarasis suvokia visą moralinį savo puolimą, ir įdavęs priešus kam reikia, vėl įsijungia į bendro kolūkinio gyvenimo statymą. Prie gėrybėmis lūžtančio Tauro ir Birutės vestuvių stalo susirinko visi pažangieji filmo personažai, jų daina („Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas...“) apoteoze kyla tiesiai į dangų.
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1952.12.28 (J.Baltušis), 1953.09.01, 1953.09.02; Komjaunimo tiesa (V.Mozuriūnas), 1953.06.02; Literatūra ir menas (P.Keidošius), 1952.08.10; Jaunimo gretos (R.Lankauskas), 1953, Nr.4; Švyturys (T.Tilvytis), 1953, Nr.3; Советская Литва, 1953.09.02; Искусство кино (И.Кокорева), 1953, № 9, 75-87 p., 1955, №7, 14-16 р.; Советская культура, 1953.09.22. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 28-30; Vyturys – žemės paukštis. Lietuvių kino scenarijai (J.Baltušis.Tolimoje apylinkėje), V., 1977, 11-118. V.Mikalauskas. Kinas Lietuvoje, V.,1999, 396-399 p.; S.Macaitis. Šviesos sukurti, V., 2002, 172-173; Oчерки истории советского кино, т.3, M., 1961, 69–71 p.; Евг.Аб. Бронюс Бабкаускас, Ленинград, 1979, 35-36 р., L.Tapinas. Medyje angelas verkia, V., 1991, 149-151 p.
Komentaras: Prozaiko Juozo Baltušio pirmieji scenarijaus variantai vadinosi paprasčiau, kukliau: „Tolimoje apylinkėje“, „Senojo Gabrio vienkiemis“. Profesionalus rusų dramaturgas Jevgenijus Gabrilovičius, pritvirtintas prie šio darbo Maskvos nurodymu, labai gerai įsivaizdavo tuo metu SSRS klestėjusios nekonfliktiškos „socialistinio realizmo“ teorijos reikalavimus, pagal kuriuos ir perdirbo pradinį sumanymą. Atsirado ne tik banaliai patetiškas pavadinimas, o vidutiniokas Gabrys, abejojantis, ar stoti į sūnaus vadovaujamą kolūkį, tapo pirmininku. Gera kovoja su geresniu. Ekrano variante kolektyvizacija vaizduojama negrįžtamai baigta, ja abejoja tik keli keistuoliai, žagrėm vagojantys savo sklypelius (kinematografiškai bene išraiškingiausias filmo epizodas). Į užsienio tematiką linkusiam filmo režisieriui A.Faincimeriui menkai terūpėjo eilinių lietuvių problemos, jis atsigauna bene tik dekoratyviuose Vatikano epizoduose, nors filmo kontekste tai – visiškas svetimkūnis. Istorikų dažnai giriamas puikaus operatoriaus A.Moskvino darbas išsiskiria nebent to meto pilkoje, suniveliuoto vaizdo sovietų kino produkcijoje.
Vis dėlto nemažas, psichologiškai labai išraiškingas Juozo Miltinio, giliai suvokiančio savojo Prankaus vidinius prieštaravimus, vaidmuo – autonomiška meninė vertybė. Ji leidžia rimčiau žvelgti į šį nerealizuotų ketinimų filmą; vien tik dėl jos „Aušrą prie Nemuno“ vertėtų įsigyti ir Lietuvai.
© Saulius Macaitis
* nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų
Susiję straipsniai:
