1966 /

Mažasis princas

Vaidybinis  –  Lietuvos kino studija, 68 min., spalvotas, plačiaekranis.  –  1966
Filmografija:
Pagal Antoine‘o de Saint Exupery pasaką.
Scenarijaus autorius ir režisierius – Arūnas Žebriūnas. Operatorius – Aleksandras Digimas. Dailininkai – Algirdas Ničius, Leonardas Gutauskas. Kostiumų dailininkė – Viktorija Bimbaitė. Kompozitorius – Teisutis Makačinas. Garso operatorius – Petras Lipeika. Kombinuotos nuotraukos: operatorius – Vladas Kriaunevičius, dailininkas – Jehuda Levinas. Antroji režisierė – Regina Vosyliūtė. Montažas – Izabelė Pinaitytė. Grimas – Lilijana Višnevskaja. Asistentai: Rita Liaudanskaitė, Edvardas Olbikas, Vytautas Paliulis, Antanas Tranyzas, T.Gembickaitė. 
Vaidina: Vaiką – Evaldas Mikaliūnas, Suaugusį žmogų (karalių, tuščiagarbį, vertelgą, geografą, žibintininką) – Donatas Banionis, Lakūną – Otaras Koberidzė (į lietuvių kalbą įgarsino Audris Chadaravičius).

Filosofinė pasaka.
 
Turinys: Skrisdamas Lakūnas prisimena, kaip, vaikas būdamas, norėjo tapti dailininku, bet suaugusieji nesuprasdavo jo piešinių. Lėktuvas patiria avariją, nusileidžia karštoje dykumoje. Nelauktai pasigirsta Vaiko balsas. Tai Mažasis princas iš tolimos planetos, keliavęs po visatą, bet visur sutikdavęs tik vienodo veido, kad ir skirtingų rūbų tuščiagarbius, beprasmiškų ritualų vergus – Suaugusius žmones. Tarp Lakūno ir Mažojo princo, panašiai vertinančių pasaulį, užsimezga nenusakomas dvasinis ryšys. Bet Vaikui reikia eiti pas rožę, paliktą savoje planetoje. „Man bus liūdna be tavęs“, -- atsisveikina su juo Lakūnas. Išsigelbėjęs jis vėl skraido, tiki to keisto susitikimo realumu, bet niekam apie jį nepasakoja.
 
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1967.09.26; Komjaunimo tiesa, 967.09.23; Literatūra ir menas, 1967.09.23; Ekrano naujienos, 1967, Nr.35, 2-3 p. (V.Sirijos Gira); Noorte Haal (Tallin), 1969.03.28; Советский экран (Москва), 1967, №2, 12 р.; Литературная газета (М), 1968.10.16; Film (Warszawa), 1966, Nr.42, 8-9 p.; Ekran (W), 1966, Nr.47, 11p.; Sonntag (Berlin), 1967.03.05; Oeuvres et opinions (Paris), 1966, Nr.12, 179-180 p.; Svet socializmu (Bratislava), 1967, Nr.38, 4-5 p. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 75-77 p.; Экран 19661967, М.,1967, 156-157 р.; И.Арефьева. Арунас Жебрюнас, М., 1990, 47-55 р.
 
Komentaras: Subtili prancūzų rašytojo humanisto A.de Saint-Exupery proza, nuausta iš žodžių, paradoksų, filosofinių sentencijų – tokia, kuri beveik nepritampa prie vizualios daiktiškos kino meno prigimties. Bandęs trumpai bendradarbiauti su ikikariniu gimtinės kinu, Exupery padarė išvadą: „Iš esmės filmas visada yra geresnių ar blogesnių kompromisų išdava, kuri niekad nepatenkina autoriaus“. Ne išimtis ir A.Žebriūno ekranizacija, gana mechaniškai, kad ir pagarbiai, sekanti tekstu. Tačiau stebuklinis rašytinio žodžio naivumas atveria erdvę skaitytojo vaizduotei, o kadro, šešiamečio atlikėjo, nenatūraliai tariančio frazes, naivumas išlieka vienintelis užfiksuotas. Įspūdinga dykumos natūra eklektiškai montuojama su uždūminto filmavimo paviljono butaforine „visata“, tik teatro šiupinį primenančiais „suaugusiais žmonėmis“. Artimesnis rašytojo siekiams melancholiškas, kad ir statiškas, Lakūnas, arba – paradoksaliai – tokios scenos kaip apanglėjusio šulinio vizija, kurios nėra knygoje, bet kuri perteikia ne jos raidę, o dvasią.


© Saulius Macaitis


* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų