1969 /

Ave, vita

Vaidybinis  –  Lietuvos kino studija, 85 min., nespalvotas, plačiaekranis.  –  1969
Filmografija: Scenarijaus autoriai – Grigorijus Kanovičius, Vytautas Žalakevičius. Režisierius – Almantas Grikevičius. Operatorius – Jonas Tomaševičius. Dailininkai – Jeronimas Čiuplys, Vincas Kisarauskas. Kostiumų dailininkė – Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Garso operatorius – Dovydas Ožechovas. Antroji režisierė – Rita Liaudanskaitė. Antrasis operatorius – Vladas Kriaunevičius. Kombinuotų nuotraukų operatorius – Algirdas Šimkus. Montažas – Izabelė Pinaitytė.Grimas – Lilijana Višnevskaja. Asistentai: Lilijana Binkytė, Vytautas Damaševičius, Eugenijus Olbikas, Henrikas Visockis ir kt.
Vaidina: Steponą – Bronius Babkauskas, Cezarį – Vytautas Paukštė, Veroniką – Eugenija Bajorytė, Albiną – Juozas Budraitis, Stepono našlę – Monika Mironaitė, Einą – Antanas Šurna, Osipą – Artiomas Inozemcevas, TV reporterius – Gediminas Girdvainis, Gintas Žilys, feldfebelį – Juris Strenga, Mažylį – Alfas Radzevičius, gydytoją -- Gediminas Karka, medicinos seselę -- Laima Štrimaitytė (Žilienė); Vaclovas Blėdis, Antanas Gabrėnas, Rudolfas Jansonas, Danutė Juronytė, Balys Juškevičius, Bronė Kurmytė, Steponas Kosmauskas, Algimantas Masiulis, Regina Paliukaitytė, Kazimieras Preikštas, Algirdas Sabalys, Rimantas Siparis, Juozas Urmanavičius.

Drama.
 
Turinys: Prie televizoriaus sėdi pagyvenęs inteligentas Steponas. Ekrane mirga pramoginių šokių konkurso kadrai, o žiūrovo ranka su dar smilkstančia cigarete nusviro iš krėslo: Steponas mirė. Atvyksta žmonių. Pasirodo Stepono draugas Cezaris, drauge kalėjęs fašistų lageryje, jo duktė Veronika, bendradarbiavusi su Steponu, rašant scenarijų pagal pastarojo memuarų knygą, nesuvokiamai santūrus (gal Veroniką ir Steponą siejo kažkas daugiau?) Veronikos vyras Albinas. Du jauni TV operatoriai, formaliai mandagūs, tačiau beveik neslepiantys abejingumo temai, darys apie mirusįjį laidą. Į klausimą apie pagrindinį Stepono bruožą Veronika atsako: „Autoironija“. Ją kankina naujas jausmas -- būsimo vaiko laukimas. Jos tėvą – asociatyviniai prisiminimai, įsibraunantys į saulėtą Vilniaus dieną ir nevisai atitinkantys efektingas Veronikos scenarijaus vizijas. Žmonių mintys painiojasi, vieno sąmonėje ta pati frazė („Įstatymas yra tiktai komanda“) atitenka epizodinei moteriškei, kito – turbūt tikrajam jos autoriui, vokiečių feldfebeliui. Pastarasis tuomet siuntė Steponą cigarečių nupirkti. Kodėl šis nepabėgo, grįžo į belaisvių koloną? „Aš buvau vienišas“, -- kartą jis aiškino Veronikai. Bet – „Mes dar juos pergyvensim“, -- kartą prabilo jis kitiems belaisviams. Koloną varė į sušaudymą, savo veiksmingumu išsigelbėjo tik grupelė... Laidoja Steponą, skamba Johno Donne‘o žodžiai apie tai, „kam skambina varpai“, o Cezaris mato į Amžinąją ugnį su draugais ateinantį jį gyvą.
 
Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1970.05.13; Komjaunimo tiesa, 1970.05.14; Literatūra ir menas, 1970.05.09; Ekrano naujienos, 1970, Nr.12, 3-4 p.; Kinas, 2002, Nr.7, 33 p. (L.Kreivytė); Дружба народов (Москва), 1971, №1, 212-220 р.; Спутник кинозрителя, 1971, №4. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 98-103 p.; S.Macaitis. Almantas Grikevičius, V., 1981, 4-6 p.
 
Komentaras: Ne, kaip dažniausiai įprasta, „filosofuojantis“, o iš tiesų filosofinis, patį mąstymo procesą perteikiantis kūrinys, retas Lietuvos kino praktikoje. Prasidedantis mirtimi, jis nuteikia nelengvam minorui. Asociatyviai lengvai pereidamas iš dabarties į karinę praeitį ir atgal, kūrinys gretina epochas, jų būdingus charakterius, aiškiai pasisakydamas pablizgintos nūdienos, kurioje Kosciuszko arba Mickevičius ilsisi įkalinti dėžėse it karstuose, nenaudai (todėl kritiniai ano meto balsai, čia matę trūkumą, klydo). Kūriniu teigiamas kiekvieno individo vertingumas, neišvengiamas kartų atitolimas, kiekvieno gyvenimo stebuklas. Kartais, tiesa, dramaturgiškai pernelyg deklaratyviai. Paralelė tarp bėgimo iš belaisvių kolonos ir šiandieninių veteranų komiško pabėgimo – per moterų kirpyklą – nuo įgrisusių jiems televizininkų labai pagyvina veiksmą, bet tokių sprendimų skausmingai įtemptame filme, atrodo, tarsi vengiama. Gaila: jie nebūtų sumenkinę bendros stipraus kūrinio ištarmės.
 


© Saulius Macaitis
 


* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų ir režisieriaus Almanto Grikevičiaus archyvo