1989 /

Pabudimas

Vaidybinis –

Lietuvos kino studija, susivienijimas "LKS", 35 mm, spalvotas, 124 min.

– 1989

Filmografija: Antano Škėmos to paties pavadinimo pjesės pagrindu. Scenarijaus autorius ir režisierius – Jonas Vaitkus. Operatorius – Jonas Tomaševičius. Dailininkas – Vytautas Kalinauskas. Kompozitorius – Feliksas Bajoras. Kostiumų dailininkė – Vilija Daugirdaitė. Garso operatorius – Juozas Širvinskas. Antrasis režisierius – Romualdas Gudas. Antrasis operatorius – Vladas Kriaunevičius. Kombinuoto filmavimo operatorius – A.Slavinskas, dailininkė – D.Pinkevičiūtė. Grimas – L.Stepanova. Dailininkė dekoratorė – D.Dičiūtė. Montažas – Vanda Survilienė. Asistentai: M.Jurkutė, G.Mažuikienė, N.Mikitavičiūtė, V.Digimas, A.Kebirys, J.Tarulytė, V.Vitkutė

Vaidina: Kazį – Valdas Pranulis, Eleną, jo žmoną, – Virginija Kelmelytė, Pijų Karpavičių – Liubomiras Laucevičius, Praną – Juozas Kisielius, kunigą Antaną – Algimantas Zigmantavičius, Reginą, jo seserį, -- Inga Šalkauskaitė, generolą Ignatovą – Vladas Bagdonavičius, Staliną – Tynu Karkas, kreivakojį – Vytautas Kaniušonis, vienuolę -- Dalia Michelevičiūtė; Eglė Mikulionytė, Remigijus Bilinskas, Edita Šakalytė, Algirdas Dainavičius, Šarūnas Puidokas, Kęstutis Paulavičius, Jūratė Vilūnaitė, Ramunė Svinkūnaitė, Inga Šalkauskaitė, Vygantas Telksnys, Rimantė Valiukaitė, Vytautas Grigolis, Saulius Bareikis ir kt.

Drama.

Turinys: 1940 metų vasara, Lietuvą jau okupavo sovietai. Tardymo pogrindžiuose nervingai rūko tardytojas Pijus Karpavičius, kitose patalpose susipažįsta du areštuotieji – kunigas Antanas ir dar tik besiorganizuojančio antisovietinio pogrindžio vadas Kazys. Atsitiktinai Pijus ir Kazys mokėsi toje pačioje klasėje, atsitiktinai mylėjo tą pačią Eleną, tapusią Kazio žmona. Taigi, yra ir asmeninio keršto galimybė. Pijui girtuokliaujant, kenčiant nuo košmariškų sapnų, onanizuojantis, tardymas vis neprasideda. Suimtųjų kameroje atsiranda kažkoks apdaužytas Pranas, irgi – Kazio pažįstamas (panašiai kaip trijų gryčių kaimelyje). Iš tiesų jis – specialius NKVD mokslus Maskvoje praėjęs provokatorius. Į pastatą atvežama elegantiška Elena, „katinėlis rainas“. Pranas, intriguojantis dėl Pijaus vietos saugume, paskiria „psichologinį“ informacijos plėšimo iš plieninio Kazio būdą: Eleną prievartauja surišto, verčiamo žiūrėti vyro akivaizdoje. Neištvėręs Pijus (iš gailesčio?) nušauna Kazį, o paskui ir Praną. Elena miršta ant negyvo vyro peties šventvagiškai dailioje mizanscenoje, Pijus lieka vienut vienas, pro pusrūsio langelį matyti pravažiuojantis NKVD sunkvežimis su tvarkingai jame susodintomis vienuolėmis.

Festivaliai, apdovanojimai: II tarptautinio Rygos kino forumo „Arsenalas“ (1990) dalyvis.

Svarbesnės publikacijos: Tiesa, 1990, №86 (S.Valiulis); Kinas, 1989, №9, 8-9 p. (report.); 1990, №2, 6-8 p. (G.Arlickaitė), №4, 5-6 p. (R.Paukštytė); Советский фильм (Москва), 1990, №11, 5-7 р. (Т.Балтушникене); Новые фильмы, 1991, №3, 7-8 р. (В.Желтова). Žiūr. knygose: Ekrane ir už ekrano, V., 1993, 106-107 p. (S.Macaitis).

Komentaras: Sėkmingai dirbusiam lietuvių teatre režisieriui Jonui Vaitkui norėjosi ir naujų formų, jis kartais (sėkmingiau ir ne) pakoketuodavo su kino menu, bandydamas vaizdo, muzikos koliažus. Bet Antano Škėmos kūrinys – gryniausia teatro pjesė. 1988 metais pagal „Pabudimą“ pastatytas J.Vaitkaus spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą, nes snaiperiškai atitiko antisovietines laiko nuotaikas. Ekranizuodamas pjesę, režisierius suvokė negalįs automatiškai pakartoti scenos sprendimų. Teatras – kur kas sąlygiškesnis už realios prigimties kino meną, taigi bandyta ieškoti modernesnės kalbos, bet ji atvedė ne į aukštą fantasmagorijos žanrą, kaip teigė spaudoje filmą gynusi jo paties redaktorė („... režisieriaus J.Vaitkaus moralinis verdiktas leidžia jam visiškai laisvą „išraiškos formų įsakymą“, nepripažįstantį jokių suvaržymų ir saiko. Spalvų gamos intensyvumas – kraštutinis, kontrastai – tik kategoriški...“). „Pabudimas“ – matyt, pats žiauriausias bei eklektiškiausias lietuvių ekrano kūrinys, iš tiesų „nepripažįstantis jokio saiko“, jokio nuoseklesnio meninio metodo, tačiau jo kontrastai – ne kategoriški, o vaikiškai naivūs, verčiantys nebent šyptelti. Charakteristikos -- išorinės: pabuvęs blogio sostinėje Maskvoje Pranas tuoj prabyla su bjauriu rusišku akcentu, sovietų prasti dantys (lyg nebuvo bedančių humanistų?), jie nešvarūs, spjaudosi skrepliais, vemia geltonu likeriu, masturbuoja, tuo tarpu, kai nuogi tyri patriotai barsto kits kitą žiedlapiais ir – reikia suvokti – reguliariai lankosi pas dantų gydytojus. „Vizijos“, sapnai estetiškai primena sovietų Kukrinyksų karines karikatūras, tik su kitu ženklu.

Liūdniausia, kad, saiko atsisakiusiame filme dingsta kai kurios svarbios A.Škėmos mintys. Labai nedėkingoje situacijoje buvę aktoriai, negalintys atitrūkti nuo konkretumo, kurį tik sustiprina sovietinės kronikos kadrai, pakilti į filosofiškumo, visuotinės kaltės apmąstymų lygį, dažniausiai verčiami stambiuose planuose tiesiog išplepėti tekstą. Taip šiame margumyne visiškai pradingsta į Kazio lūpas įdėti ir rašytojui bene svarbiausi pesimistiniai žodžiai apie žmoniją, kuri atbus, patirs trumpą laimę, o po to vėl kursis naujos ideologijos, naujos religijos.

Be to, „Pabudimas“ – isteriškas filmas be katarsio: paskubomis prilipdyta kylanti finalo saulė -- abejinga žmonėms, kaip ir visada.