Seklio Kalio nuotykiai
|
Vaidybinis
– Lietuvos kino studija Centrinės televizijos(Maskva) užsakymu, I-II serijos, spalvotas, 135 min. – 1976 |
Muzikinė fantazija vaikams.
Filmografija: Scenarijaus (Astridos Lindgren apysakos „Kalio Bliukvisto nuotykiai“ motyvais) autorius ir režisierius – Arūnas Žebriūnas. Operatorius – Jonas Gricius. Dailininkė – Juzefa Čeičytė. Kompozitorius – Viačeslavas Ganelinas. Dainų tekstas – Vlado Šimkaus. Kostiumų dailininkė – Gražina Remeikaitė. Dekoratorė – Violeta Pulikienė. Garso operatorius – Stasys Vilkevičius. Antrasis režisierius – Darius Čepulionis. Antrasis operatorius – Vladas Kriaunevičius. Dainas atlieka: Rima Chasbijavičiūtė, Igoris Tumanovas, Jevgenijus Kiržeckis. Montažas – Izabelė Pinaitytė, Ona Diržytė. Grimas – V.Sapkaitė, L.Preobraženskaitė. Asistentai: V.Puidokienė, R.Preobraženskaja, R.Žilinskas. Groja lengvosios muzikos orkestras, vadovaujamas Aloyzo Končiaus.
Vaidina: Ievą-Lotą – Monika Žebriūnaitė, Kalį – Tadas Dilys, Andersą – Arūnas Bukelis, Siksteną – Audrius Valevičius, Benką – Aidas Vitlipas, Jontę – Rytis Belevičius, dėdę Einarą – Gediminas Girdvainis, „Blyškųjį“ – Jonas Aleksa, „Šlykštųjį“ – Donatas Katkus, policijos komisarą – Povilas Gaidys, policininką Bjorką – Edgaras Savickis, policininką Santensoną – Ramutis Rimeikis, budintį policininką -- Algirdas Zalanskas, Ievos-Lotos motiną – Vaiva Mainelytė, Fridą – Nijolė Oželytė, portjė Harį – Stepas Jukna, Merę, jo žmoną, -- Regina Varnaitė, Kalio tėvą – Vytautas Paukštė, pardavėją – Edvardas Kunavičius, laiškanešį – Gerardas Žalėnas; Feliksas Einas, Rimgaudas Karvelis, Birutė Didžgalvytė, Doloresa Kazragytė, Juozas Jaruševičius, Kristina Andrejauskaitė, Vytautas Grigolis, Irena Kriauzaitė, Algimantas Mažuolis, Janina Matekonytė, Judita Ušinskaitė, Jonas Gricius, Henrikas Šablevičius ir kt.
Turinys: Į nedidelį miestelį su slaptu tikslu atvyksta dvi tamsios asmenybės („Blyškusis“ ir „Šlykštusis“). Greičiausiai čia slapstosi buvęs bendrininkas Einaras, pradingęs su visų jų drauge pagrobtomis brangenybėmis. Miestelyje vasara, vaikų atostogos, kai laikas atitenka ne mokyklai, o – Walterio Scotto prisiskaičius – visokioms paslaptingoms grupuotėms, „Baltosios“ ir „Raudonosios“ rožės karams. Gal todėl miestelyje viskas – skrybėlės, bandelės, obuoliai -- su trenksmu sprogsta, o atvykėliai gangsteriai piktinasi: „Vaiduoklių miestas“, „Sukčių miestas“.
„Baltajai rožei“, be muzikaliosios Ievos-Lotos, kutenimo bijančio Anderso, priklauso ir mažiukas Kalis, kuris aiškiai skaitė ne vien Scotto istorines avantiūras, o ir šiuolaikinius detektyvus. Būti sekliu – jo siekiamybė, tad, profesinės nuojautos vedamas, Kalis neveltui paima pirštų atspaudus net nuo Ievos-Lotos giminaičio, miegančio dėdės Einaro. Su trimis „Raudonosios rožės“ berniukais, ne tokiais mikliais, kaip pagrindiniai herojai, kovojama dėl mįslingo „Didžiojo Mumriko“ suvenyro. Bet kai, Kalio iškviestas, pasirodo policijos komisaras, kai reikalas darosi rimtas, vaikai pamiršta nesantaiką ir susidraugauja. Nusikaltėliai suimti, brangenybės rastos. Tiesa, jas suėdė vaikų gatvės cirko asiliukas ir teks laukti, kol jis natūraliu būdu grąžins turtą...
Svarbesnės publikacijos: Kalba Vilnius, 1977, №14, 11р.; Телевидение и радиовещание (Москва), 1977, №2, 48-49 р. Žiūr. knygose: И.Арефьева. Арунас Жебрюнас (Москва, 1990), 79-80 р.
Komentaras: Nors – pagal rašytojos Astridos Lindgren tautybę – ekrane atsiskaitinėjama kronomis, o iškabose irgi matyti švediškų žodžių, juostos veiksmo vieta nėra konkretizuojama. Iš Vilniaus senamiesčio, Žvėryno kampelių, jaukių palėpių bei mįslingų požemių filmo kūrėjai sutvėrė visai vieningą sąlyginį, šventiškų spalvų bei detalių kupiną vaikiškos vaizduotės miestelį. Čia vyksta didelis žaidimas, į kurį visi – ir dideli, ir maži – įsitraukia be išlygų. Suaugusius žiūrovus filmas ir šiandien žavi autorių sėkmingai panaudotais ir A.Žebriūnui buvusiais gana naujais grotesko, absurdo motyvais (komisaras bei jo pavaldiniai drauge su nusikaltėliais atsiduoda pražūtingai kortų aistrai, mašinos važiuoja net be motorų), labai pagyvinančia kūrinį profesionalių muzikų J.Aleksos ir D.Katkaus vaidyba. O kaip į „Kalio seklio nuotykius“ pažvelgtų kitos, kompiuterinės epochos vaikai? Jeigu tik filmas būtų dažniau rodomas – greičiausiai vis dar teigiamai, nes jo pagavumas, geras ritmas, stebuklinė išmonė, humoras nepalieka, kaip tie smagūs dainelės apie Žozefiną kupletai, kadaise buvę tikru šlageriu.
© Saulius Macaitis
Nuotraukos iš Sauliaus Macaičio kolekcijos.
Susijusios naujienos:
Susiję straipsniai:
