Perlojos gyventojų Milinavičių gyvenimo ritmas siejasi su gamtos ritmu. Įprasti  buities ritualai atskleidžia beveik išnykusią paprasto gyvenimo poeziją.

Pagrindinė šios istorijos herojė – nuolat plušanti šeimos mama – tikroji kiemo šeimininkė. Filmo pradžioje – Šablevičiaus pamėgti apšerkšnijusios žiemos vaizdai, po kojomis gurgždančio sniego garsai. Šeima rengiasi Kūčioms: ant stalo klojamas šienas, degamos žvakės. Į tėvų namus susirinkę vaikai ir anūkai kartu meldžiasi. Šablevičius rodo kasdienybės akimirkas – po kiemą siautėjančius veršelius, į medį keliamus inkilus, į laukus vežamą mėšlą, iš krosnies traukiamą duonos kepalą... Ateina dar vienos šventės – Velykos: ridenami margučiai, šventinamas tvartas ir šulinys. Paskui ruduo – bulviakasis, kiaulės skerdimas, dešrų ritiniai ant stalo. Paskutiniuose kadruose motina žiūri pro langą į savo kiemą.

Šablevičiui kiemas – universalus pasaulis, kuriame viskas vyksta pagal seniai nustatytą tvarką. Jis rodo žmones, gyvenančius pagal tą tvarką, suvokiančius jos prasmę. Režisierius, be abejo, grožisi savo personažais, nors kartais vaizdais ir ironizuoja save: dainą apie čigoniuką „ilustruoja“ idiliškais plaukiančių gulbių kadrais. Filmas turi ir etnografinę vertę – užfiksuoti įvairūs, bet sparčiai net kaime nykstantys buities darbai. Dažnai rodoma tuos darbus stebinčių vaikų reakcija taip pat tampa savotišku filmo komentaru. Daug „firminių“ Šablevičiaus kadrų: kiaulės galva dubenyje, ančiukai „garuojančioje“ upėje, bulviakasio pietūs lauko pakraštyje...

Živilė Pipinytė