„Upė“ nukelia į Saleninkų kaimą, esantį Neries ir Šventosios upių santakoje. Čia, Jonavos chemijos giganto pašonėje, neįprastomis sąlygomis žmonės gyvena jau 20 metų.
Prieš du dešimtmečius chemijos kombinate įvyko avarija, todėl kitoje upės pusėje esančio kaimo gyventojai buvo iškeldinti, o saleninkiečius paliko.
Keliolika šeimų iki šiol tebegyvena užterštoje žemėje. Per Nerį seniai nebėra kelto, į seniūniją, esančią už 12 kilometrų, nevažinėja autobusas. Vaikai kasdien valtelėmis turi perplaukti upę ir apie 3 kilometrus keliauti į Ruklos mokyklą. Saleninkų žmonės verčiasi atsitiktiniais darbais, gyvena iš pašalpų, pensijų. Kaip moka, taip lipdo savo, savo vaikų ir vaikaičių gyvenimus. Upė visiems yra vienintelis kelias, jungiantis su aplinkiniu pasauliu.
Filmas pelnė Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimą 2009 m. už geriausią metų dokumentinį filmą.
2009 m. Florencijos festivalyje „dei Popoli“ „Upė“ apdovanota specialiu žiūrovų prizu.
Filmas dalyvavo nekonkursinėje programoje viename garsiausių pasaulyje Traptautiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje 2009 m.
-D[1].Matvejev©.jpg)
.jpg)
