Dokumentinis filmas „Tikras Garsas Valstybės Atgimimo 1989–1993“ atsirado dėl jo režisierių Domantą Vildžiūną kankinančios chroniškos slogos. 20-ties metų senumo kvapus teko pakeisti garsais bei vaizdais. Filmo garsas – tai jį lydinčio vaizdo antropologija: dainos, žmonės, vitrinos, gatvės muzikantai. Tikimasi, kad žiūrovas ne tik pamatys, bet ir užuos, kaip prieš 20 metų Vilniuje žmonės rengėsi, šukavosi, kokius batus avėjo. Akivaizdu, kad galvos buvo plaunamos kartą per savaitę, bet vis tiek tie „feliniški“ personažai priklauso Valstybės atgimimui. Tad filmu siekta perteikti žiūrovui praėjusio laiko audiovizualinį kvapelį.