Antono Šmido (Anton Schmid) vardas žinomas Austrijoje, Vokietijoje, Izraelyje. Deja, tik 2001 metais almanachas „Žydų muziejus“ apie šį nepaprastą žmogų pranešė ir Lietuvos visuomenei. Antonas Šmidas (1900–1941) gimė ir gyveno Vienoje. Po Austrijos anšliuso tapo vermachto prievolininku ir 1941 metų rugsėjį buvo paskirtas vadovauti Surinkimo punktui Vilniuje, Geležinkelio g. 15, kur ir buvo apgyvendintas. Feldfebelis A. Šmidas registruodavo ir nukreipdavo atgal į frontą nuo savo dalinių atsilikusius vokiečių kareivius. Jis taip pat vadovavo dirbtuvėms, kur vermachto reikmėms dirbo Vilniaus geto kaliniai. 1941 metų rugsėjo–gruodžio mėnesiais okupacinė valdžia įvykdė keletą žiauriausių naikinimo akcijų – buvo nužudyta arti 30 000 žmonių. Daugumą jų sudarė seni ligoti vyrai, moterys bei vaikai. Išlikti galėjo nebent specialistai, tinkami tarnauti Reichui.
Vedamas humaniškų paskatų, A.Šmidas išrašydavo darbingųjų asmenų pažymėjimus ligotiems ir nusilpusiems. Be to, žinodamas, kam gresia sunaikinimas, savo tarnybiniu sunkvežimiu gabendavo kalinius iš Vilniaus geto į Lydą, Voronovą, Balstogę, kur veikė dideli fabrikai ir kur tuo metu dar nenaikno žydų darbininkų. Šitaip per tris savo darbo Vilniuje mėnesius A. Šmidas gelbėdamas pervežė arti 350 žmonių. Jo bute gyveno iš geto pabėgę rašytojas Hermanas Adleris su žmona. Ten pat susitikimus rengdavo geto pasipriešinimo organizacijos nariai, ryšininkai tarp Vilniaus ir Varšuvos getų.
1942 metų sausį A. Šmidas buvo suimtas, įkalintas karo lauko kalėjime (Panerių g. 6) ir balandžio 13 d. sušaudytas kaip Reicho išdavikas. Palaidotas Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių Antakalnio kapinėse.