VDFF šiandien vakare žiūrovus kviečia į naują Janinos Lapinskaitės filmą “Vakar bus rytoj”

Garsios lietuvių dokumentininkės Janinos Lapinskaitės filmo “Vakar bus rytoj” premjera įvyks specialiame seanse Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.

Po keturių metų pertraukos į dokumentinį kiną J. Lapinskaitė grįžta su filmu, kurio herojai yra “Senevitos” globos namų gyventojai. Tai eksperimentinės dvasios juosta, mat uždaro, bet gana šviesaus gyvenimo “Senevitoje” atmosferą režisierė sukūrė iš akimirkų ir epizodų, kuriuos užfiksavo neprofesionalus operatorius, globos namų darbuotojas Tomas Eigertas. Jo ir pensionato gyventojo Antano rankose laikoma kino kamera nufilmavo įvairius rūpesčius ir džiaugsmus, kurie užpildo “Senevitos” gyventojų kasdienybę. 

„Vis dažniau susimąstau apie akimirkos žavesį, jos trapumą. Apie tai, kad  sukdamiesi gyvenimo karuselėje, mes fiksuojame tik vienaip ar kitaip svarbius įvykius. O kai gyvenimas ima signalizuoti artėjantį virsmą į nebūtį  (ar amžinybę?) pradedi suvokti, kad  labiausiai gaila, jog  ilgiau nestabteldavai prie sirpstančios žemuogės ar lėtai slenkančios sraigės. Tokios mintys mane lydėjo ir kuriant šį dokumentinį filmą. Jame užfiksuotos mūsų stebimos žavios akimirkos ir yra tas ... vakar “, - sako režisierė. 

Pasak dokumentininkės, labai svarbus šio filmo „autorius“ yra kino kamera, priverčianti vežimėlyje sėdinčią moterį ieškoti tinkamo apšvietimo, o devyniasdešimtmetę skatinanti užtraukti mėgstamą dainą. 

„Savo vaikystės nuotraukose esu susiraukusi, nes bėgau nuo „camera obscura“, to spragsinčio aparato, ir šiame filme mane nustebino, pradžiugino tai, kad pensionato gyventojai buvo labai smalsūs, geranoriški žmogui su kino kamera“, - apie naujos juostos kūrimą kalba J. Lapinskaitė. 

"Vakar bus rytoj“ yra tryliktas J. Lapinskaitės režisuotas dokumentinis filmas. 1975 m. baigusi  režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ( tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje) ji du dešimtmečius kūrė laidas televizijoje, dirbo antra režisiere Algimanto Puipos filmuose, yra suvaidinusi epizodinių vaidmenų kine. 

Dokumentinio kino režisierės J. Lapinskaitės kūrybinis kelias prasidėjo 1994 m. filmu „Tai mano likimas“. Jau dvidešimt metų jos filmų herojai yra daugiausia keistuoliai ar tiesiog netipiško likimo žmonės, marginalai, egzotiškų profesijų atstovai. Garsiausi režisierės filmai „Iš skruzdėlių gyvenimo“ (1995), „Iš elfų gyvenimo“( 1996), „Venera su katinu“(1997), „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ (2002), „Traukinys stovi penkias minutes“ (2009) apdovanoti profesionalų žiuri ir žiūrovų prizais tarptautiniuose dokumentinio kino ir televizijos filmų festivaliuose Vokietijoje, Monake, Juodkalnijoje, Danijoje, Portugalijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje ir kt. 

2004 m. J. Lapinskaitė režisavo ilgametražį vaidybinį filmą pagal Vandos Juknaitės apysaką „Stiklo šalis“. Filmas dalyvavo konkursinėje 40-ojo Karlovy Varų festivalio programoje, Tarptautiniame kino festivalyje Indijoje apdovanotas pagrindiniu prizu. 2012 m. J. Lapinskaitė sukūrė pagrindinį vaidmenį A. Puipos filme pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“ („Sidabrinė gervė“ už geriausią metų moters vaidmenį). 

J. Lapinskaitės dokumentinio filmo „Vakar bus rytoj“ premjera – šiandien, 19 val., „Skalvijos“ kino centre.