Animacijos fiesta Vilniaus knygų mugėje
Šiais metais Vilniaus Knygų mugėje, Knygos kino salėje bus organizuota daugybė kino renginių, tarp jų - ir puikios animacinių filmų programos. Kaip ir ankstesniais metais su Vilniaus Knygų muge bendradarbiauja Tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“. Šiemet pristatomos geriausių animacinių filmų vaikams programa ir festivalio „Tindirindis“ apdovanojimus pelniusių filmų "puokštė" – „Nugalėtojų programa“. Susitikimas su norvegų kilmės Kanados režisiere, pelniusia JAV Kino akademijos „Oskarą“ ir jos filmų retrospektyvinė programa vainikuos šių metų animacijos fiestą Vilniaus Knygų mugėje. Mugėje 17–asis Tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“ baigia savo programų rodymus Vilniuje ir iškeliauja į kitus Lietuvos miestus ir rajonus.
„Oskaro“ premijos laureatės Torill Kove animacinių filmų peržiūra ir susitikimas su autore
Vilniaus knygų mugės Knygos kino salėje šią programą galima pamatyti vasario 21 d. 17:00 val. (Litexpo, Laisvės per. 5).
Filmų programą sudarė knygų dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Filmus ir autorę pristatys Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ direktorius Valentas Aškinis. Dalyvaus režisierius Ilja Bereznickas.
Torill Kove – norvegų kilmės kanadietė režisierė, JAV Kino akademijos „Oskarais“ įvertinta žymi animacinių filmų autorė, režisierė ir dailininkė, rašytoja ir iliustruotoja, gimusi Hamaro mieste, pietų Norvegijoje. Savo paauglystę daugiausiai laiko praleido Afrikoje su savo tėvais, kurie buvo atsakingi už tarptautines pagalbos misijas šiame žemyne. 1982 m. Torill Kove persikėlė į Montrealį, kur pabaigė miestų planavimo (ang. urban plannning) studijas. Vėliau jos vaikystės pomėgis piešti išaugo į susidomėjimą animacija, todėl ji nusprendė studijuoti šį dalyką Konkordijos Universitete, nors iki trisdešimties, prisipažįsta, animacijos nežiūrėjo. 1990-taisiais ji dirbo su įvairiais projektais Nacionaliniame Kanados Filmų Institute (NFB), įskaitant ir 1995 metais instituto išleistą vadovėlį „Keli pasirinkimai“.
Jos pirmas filmas „Mano močiutė lygino karaliaus marškinius“(1999) buvo nominuotas „Oskarui“ ir Kvebeko kino industrijos prizui Prix Jury. Šis filmas „už linksmą ir išradingą būdą papasakoti asmeninę ir praeities istoriją“ gavo specialaus pripažinimo apdovanojimą pasauliniame Zagrebo animacijos festivalyje. Tai istorija apie Torill Kove senelės gyvenimą Osle per antrąjį pasaulinį karą. Torill sugeba ironiškai ir tiesmukiškai sujungti savo senelės istoriją su istoriniais įvykiais ir fantazija. Senelė tik netyčia randa sąsają su Norvegijos Karaliumi, kas netikėtai priveda prie jos vaidmens kovojant prieš nacių karius Norvegijos okupacijos metais. Šis filmas – tai puikus pavyzdys, kaip šeimoje iš kartos į kartą pasakota linksma istorija gali tapti kai kuo daugiau.
Torill Kove kitas filmas „Danų poetas“ (2006) laimėjo „Oskarą“ ir „Genie“ apdovanojimą už geriausią trumpametražį animacinį filmą. Šis filmas pasakoja apie danų poetą Kasparą, kuris pajutęs įkvėpimo stoką nusprendžia praleisti atostogas Norvegijoje, kad susitiktų su žymia rašytoja Sigrid Undset. Kasparui kyla daug klausimų. Ar gali sužinoti visą įvykių eigą iki savo gimimo? Ar egzistavimas yra tik sutapimas? Kiek svarbūs yra maži dalykai? Kol Kasparas ieško įkvėpimo, atrodo, visai nereikšmingi dalykai: prastas oras, piktas šuo, nerūpestingas paštininkas, alkanos ožkos, slidžios grindys, turi daug daugiau įtakos jo gyvenime nei kas galėjo pagalvoti.
„Aš ir mano Moulton dviratis“ (2014) – autobiografinis Torill Kove filmas pasakoja apie septynerių metų mergaitę, jos seseris ir jų didelį norą turėti dviratį. Pagrindinė istorijos veikėja susiduria su daug vaikiškų problemų – kodėl jų tėtis vienintelis mieste su ūsais, kodėl visi kiti vaikai turi dviratį, o ji ne, kodėl namuose kėdės turi tris kėdes, ne keturias, kodėl jos namas tokio keisto modernaus stiliaus. Šios problemos išskiria ne tik mergaitę iš viso miesto, bet ir visą jos šeimą.
Filmas „Gijos“ (2017) – trumpa istorija apie mamos meilės grožį ir sudėtingumą. Ši meilė yra tokia svarbi gyvenime, bet gali būti ir tokia skausminga. Tai istorija apie mamą ir dukrą iki tos akimirkos, kai dukra palieka namus. Šis animacinis filmas buvo pristatytas tarptautiniuose Berlyno ir Toronto filmų festivaliuose, taip pat laimėjo specialųjį prizą Hirosimos tarptautiniame animacijos festivalyje.
2015 metais jai buvo įteiktas Anders Jahre apdovanojimas už meno pasiekimus. Ji apdovanota prestižine Norvegijos kultūros premija už kūrybinius nuopelnus.
Pagal savo animacinius filmus Torill Kove parengė knygas. Knygos, kurias Torill Kove parašė ir iliustravo: „Danų poetas“ (2007), „Aš ir mano Moulton dviratis“ (2014), „Mano senelė lygino Karaliaus marškinius“ (2017), „Gijos“ (2017), „Kur turėtų gyventi katės?“ (2018).
Torill Kove Iliustruotos knygos: „Johanas Jensenas jaučiasi kitaip“ (autorius Henrik Hovland”, 2003), „Johanas Jensenas ir meilė“ (autorius Henrik Hovland, 2005), „Johanas Jensenas išgyvedo stebuklą“ (autorius Henrik Hovland, 2009), „Pirmasis žmogus nusišlapinęs Mėnulyje“ (autorius Endre Lund Eriksen, 2009), „Iš kur atsiranda mintys?“ (autorius Constance Ørbeck-Nilssen, 2018), „Johanas Jensenas važiuoja naktiniu traukiniu” (autorius Henrik Hovland, 2019).
Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ geriausių filmų vaikams programa „Istorijos mažiesiems“.
Vilniaus knygų mugės Knygos kino salėje šią programą galima pamatyti vasario 22 d. 10:30 val. (Litexpo, Laisvės per. 5).
Programa skirta patiems mažiausiems žiūrovams. Joje daug spalvingų, linksmų ir pamokančių istorijų. Filmo „Semo sapnas“ herojus yra mažas peliukas Semas, kuris nusprendžia įgyvendinti savo svajonę – skraidyti su kregždėmis. Filmas „Avis“ pasakoja apie mažą ėriuką, kuris peršoka iš vieno nuotykio į kitą, ir apie nelinkusią rizikuoti avių bandą. „Katinų ežero miestas“ – tikras atostogaujančių kačių rojus, tik ar čia suras rojų filmo herojus – persų veislės katinas. Linksma filmo „Musė“ istorija apie tris varles ir mažą muselę, kuri turi savotišką mokymo talentą. Filmas „Citrina ir Šeivamedis“ apie du paukštukus jauniklius, kurie turi sparnus per mažus skraidymui ir negali migruoti su kitais paukščiais. Ar jie atras būdą skristi? Filmo „Dramblys“ veikėjo straublys bando nudžiuginti savo liūdnąjį šeimininką. Tai gana sunki užduotis. Filmas „Kaip maža zylutė skrido į saulę“ sukurtas remiantis to paties pavadinimo V. Dubovkos pasaka apie mažą zylutę, kuri iš saulės parnešė žmonėms ugnį. Režisieriaus Iljos Bereznicko filmas „Morsė. Raudonkepuraitė“ skirta mažiausiems žiūrovams ir pasakoja jūrų kiaulytės Morsės istoriją. Ji pabėgo iš zoologijos sodo. Morsė stipriai pakeičia vienos paprastos šeimos istoriją netikėtai apsilankiusi jų namuose. Mažoji jūrų kiaulytė su naujaisiais draugais nusprendžia pastatyti vaidinimą apie Raudonkepuraitę. Režisieriaus Antano Skučo filmas „Gaidelis ir vištelė“ – populiarios lietuvių liaudies pasakos apie gaidelį ir vištelę linksma versija. Filmas „Tigriukas be dryžių“ pasakoja apie mažąjį tigriuką, kuris nusprendžia leistis į ilgą kelionę ieškoti savo dryžių.
Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ „Nugalėtojų programa“
Vilniaus knygų mugės Knygos kino salėje šią programą galima pamatyti vasario 22 d. 11:30 val. (Litexpo, Laisvės per. 5).
Tindirindžio festivalio Didžiuoju Prizu apdovanotas ir geriausiu festivalio filmu pripažintas prancūzų režisieriaus Bruno Collet filmas „Atmintinas“, kuris labai originaliai atskleidžia nykstančios atminties vaizdinius, parodydamas dailininko Luiso ir jo žmonos Mišelės mutuojantį pasaulį, kai visa aplinka ir žmonės praranda realistines formas ir paveikiami dezintegracijos. Šis filmas be daugelio kitų prizų buvo apdovanotas kaip geriausias Ansi, Krok ir kitų festivalių trumpas filmas ir pateko į „Oskarui“ nominuotųjų trumpąjį sąrašą.
Geriausio lietuvių studentiško filmo prizą pelnė Gabijos Žygaitės filmas „Senelis“. Autorė daugiausia dėmesio skiria tokioms temoms kaip susvetimėjimas, egzistencinis ne reikalingumas ir vienatvė. Pagrindinis veikėjas – berniukas išgyvena emociškai labai sunkų gyvenimo periodą po to, kai jo senelio buvo paprašyta palikti namus. Per tris vyrų kartas: senelį, tėvą ir sūnų, mes matome jų santykių raidą, kelią į susvetimėjimą, atstūmimą, sielvartą ir skausmą.
Režisierės Julia Ocker „Dramblys“ pelnė geriausio filmo vaikams apdovanojimą. Dramblio straublys bando nudžiuginti savo liūdnąjį šeimininką. Tai gana sunki užduotis. Alexander Vasiliev filmas „Sveikos, mano mielosios“ apdovanotas kaip geriausias studentų filmas. Filmo herojė – sena močiutė, kuri gyvena prisiminimais. Ji kažko laukia ir ruošia užkandą. Kas gi ją aplankys? Belgų režisieriaus Gerlando Infuso filmas „Pasiūlymas“ apdovanotas kaip geriausias filmas suaugusiems. Ikaras pasirenka Valentino dieną, norėdamas pasipiršti savo gražiajai Vanilei jų mėgstamame restorane „Auksinė midija“. Tačiau virėjas Dimitris daro viską, kad sutrukdytų jaunajam gundytojui, ir rizikuoja nuoširdžiu Ikaro atsidavimu. Geriausiu vaizdo klipu pripažintas rusų režisierės Liudmilos Skotnikovos flmas „Svingas“. Autorė teigia, – jei jūsų širdyje yra džiazas, tai anksčiau ar vėliau jis išsiverš į išorę. Prancūzų režisieriaus Frederico Doazano filmas „Audros vėjas“ – šiemet yra geriausias Tindirindžio eksperimentinis filmas, kuriame vėjas pučia ir naršo po abėcėlės tvarinių knygą.
Nugalėtojų programoje taip pamatysite kelis filmus, kurie pelnę specialiuosius žiuri diplomus, o taip pat pasauliniuose festivaliuose iškovojo išskirtinį žiūrovų ir žiuri dėmesį. Reginos Pesoa filmas „Dėdė Tomas. Dienų apskaita“ apie nuolankų Dėdę Tomą išaustas iš labai asmeniškų prisiminimų, tai yra tikras autorės pripažinimas, kad nereikia būti kuo nors, kad taptume išskirtiniais mūsų gyvenime. Šis filmas pelnė dešimtis garsiausių festivalių pagrindinių prizų, pateko į Oskarui nominuotų filmų trumpąjį sąrašą. Šveicarų režisieriaus Claudijaus Gentinettos filmas „Selfiai“ – tai dar vienas filmas iš ilgojo „Oskarui“ nominuotųjų sąrašo. Filme tarsi tikras fejerverkas iššoka unikalūs vaizdai, kuriuose buvo šimtai ir nuostabių, ir gėdingų, ir visiškai nerimą keliančių saviveikslių („selfių“). Pavienės nuotraukos, meniškai pakeistos, sujungiamos, kad sukurtų niūrų šypsnį, kuris užgožia žmogaus egzistencijos bedugnę. Baltarusių režisierės Irinos Kodiukovos filmas „Dante Beatričė“ taip pat pelnė specialųjį Tindirindžio žiuri diplomą. Filmas sukurtas poemos „Vita nouva“ motyvais ir atskleidžia garsiojo poeto pirmosios meilės ir gyvenimo detales.
Kadras iš filmo "Danų poetas".
