Režisieriai /

Henrikas Šablevičius

Filmografija:
Genties sambūris (2000)
Režisierius
Neatėjo (1999)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Pasmerktas myriop (1999)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Peržengę ribą (1999)
Režisierius
Dzūkų kiemas (1997)
Režisierius / Scenarijaus autorius
God Dag - Laba diena (1992)
Režisierius
Memento mori (1992)
Režisierius
Už tėvynę Lietuvą (1991)
Režisierius
Sustingęs tvermės metas (1990)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Aš pažinau karalių tavyje (1989)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Čia mano nieko nėr... (1989)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Baltica 87 (1988)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Pabuvam savam lauki (1988)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Imu jūsų duoną... (1987)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Medžio atmintis (1987)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Viskas gerai sekasi (1986)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Žmogus, einantis namo (1986)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Bėgantis labirintu (1984)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Dainoriai (1984)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Estų kalbos pamoka (1984)
Režisierius
Stipruolis Barnabas (1984)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Vivat dinamika (1983)
Režisierius
Pro žydinčią liepą (1982)
Režisierius
Suvalkietiškas pagyvenimas (1982)
Režisierius
Mažos mūsų nuodėmės (1979)
Režisierius / Scenarijaus autorius / Vaidino
Didžioji iliuzija (1977)
Režisierius
Nuplaukiančio laivo metas (1977)
Režisierius
Nuplaukiančio laivo metas (1977)
Režisierius
Kretingos medinukai (1976)
Režisierius
Padangių laumžirgiai (1976)
Režisierius
Seklio Kalio nuotykiai (1976)
Vaidino
Oranžinė legenda (1975)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Žiniuonė (1975)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Liuob šokt, liuob dainuot (1974)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Apolinaras (1973)
Režisierius
Kelionė ūkų lankomis (1973)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Mūsų trylika (1972)
Režisierius
Saulės ratas (1972)
Režisierius
Velns išmislijo tekinį (1972)
Režisierius / Scenarijaus autorius
Aš - vargšas karalius... (1971)
Režisierius
Provincijos beieškant (1970)
Režisierius
Altajaus montažas (1969)
Režisierius
Moteriški žaidimai (1969)
Režisierius
Mūsų vasara (1969)
Režisierius
Atspindžiai (1968)
Režisierius
Mėnesienos pasaka (1967)
Režisierius
Šėriau žirgelį (1966)
Režisierius
Muzikinis kaleidoskopas (1965)
Režisierius
Gyvieji didvyriai (1960)
Scenarijaus autorius
Paskutinis šūvis (1960)
Scenarijaus autorius

Neoficialus žmogus Henrikas Šablevičius

Henrikas Šablevičius (1930-2004) – lietuvių dokumentinio  kino klasikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos akademijos Kino ir televizijos katedros įkūrėjas, ne vienos lietuvių kino dokumentininkų kartos mokytojas. Jis  buvo vienas iš nedaugelio lietuvių kinematografininkų, sugebėjusių net skaudžiausius apmąstymus apie žmogaus vienatvę ar lietuvių kaimą, jo senolių ir  rezistentų likimą parodyti be iškilmingų pozų ir melagingo patoso, tarsi neoficialiai. Šablevičius pratęsė ir savaip suformavo Roberto Verbos pradėtą poetinės dokumentikos kryptį, tapusia atsvara oficioziniam, sovietų ideologijai tarnavusiam dokumentiniam kinui. Ezopo kalba dažnai kalbėjusiuose Šablevičiaus filmuose visada buvo galima justi norą pasakyti valdžios nepageidaujamą tiesą, atskleisti sovietinės tikrovės absurdą.

1951 m. Šablevičius baigė LTSR dramos teatro studiją, dirbo aktoriumi Kauno jaunojo žiūrovo teatre, režisieriaus asistentu Lietuvos kino studijoje, kino režisieriumi Valstybiniame televizijos ir radijo komitete, nuo 1971-ųjų – Lietuvos kino studijoje. Pirmasis jo darbas kine – Arūno Žebriūno novelės "Paskutinis šūvis" (filmas "Gyvieji didvyriai",1960) scenarijus. Tačiau prieš tai jam teko pamojuoti karvės uodega Vytauto Mikalausko “Žydrojo horizonto” filmavimo aikštelėje, sukurti didesnių vaidmenų teatre ir kine. Vėliau  likimas jį nubloškė į televiziją, kur teko įgyti, švelniai tariant, įdomios patirties, kaunantis su cenzūros malūnais. Ko gero, tai jam padėdavo, kai reikėdavo gauti įvairių kino komitetų ir cenzorių palaiminimus sovietmečiu beveik “nacionalistiniais” laikytiems filmams ir kai jis kurdavo savo legenda tapusius kino koncertus. Šablevičius sukūrė per 50 įvairių filmų, rodytų įvairiose pasaulio šalyse ir pelniusių tarptautinių kino festivalių prizų.

Sausos biografijos eilutės pristato Henriką Šablevičių kaip oficialų žmogų. Tačiau jis niekad toks nebuvo. Pirmiausiai tai įrodo jo filmai, kurių herojai – kaimo keistuoliai ir profesoriai, išminčiai ir milicininkai, menininkai ir lenktynininkai… Pradėjęs kurti savo dokumentinius filmus tada, kai dokumentika dvelkė nykiu oficiozu, o filmai pirmiausia naudoti "naujo socialistinio gyvenimo" propagandai, H. Šablevičius sąmoningai pasirinko kino marginalo poziciją. Tačiau būtent tie iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi pasakojimai apie nereikšmingus, ofiziocinio gyvenimo paraštėse gyvenančius žmones ir išliko lietuvių kino istorijoje, juos iki šiol grožėdamiesi ir stebėdamiesi žiūri įvairių kraštų žiūrovai, mokosi iš jų lakoniškumo, kartais net netiki, kad tai galėjo būti sukurta šalyje, kur viešpatavo griežta cenzūra. H. Šablevičiaus filmai išlieka gyvi iki šiol, nes jų autorius sugebėjo įžvelgti tikrą poeziją kasdienybės akimirkų tėkmėje, nes jis matė ir mokėjo parodyti paprasto žmogaus ir jo darbo grožį, nes jo filmų keistuoliai atskleidė nepaprastai gilų ryšį su praeitimi, su amžinosiomis lietuvių kaimo vertybėmis, kurias stengėsi kuo greičiau ištrinti "naujo gyvenimo" kūrėjai.

Režisūroje Šablevičius debiutavo 1963 m. Lietuvos televizijoje kurtu filmu “Mūsų vasara”. Filmo apie vaikų vasaros atostogas scenarijų Šablevičius rašė kartu su Vidmantu Puplauskiu, su kuriuo nuolat bendradabiavo dirbdamas televizijoje. Kartu jie parašė ne vieno pripažinimą Šablevičiui atnešusio filmo scenarijų. Televizijoje kurti režisieriaus filmai “Muzikinis kaleidoskopas”(1965), “Šėriau žirgelį”(1966), “Mėnesienos pasaka” (1967), “Moteriški žaidimai” (1969), “Altajaus montažas” (1969), “Provincijos beieškant” (1971) buvo gausiai apdovanoti įvairiuose Sovietų Sąjungoje rengtuose televizijos filmų festivaliuose. Šiuos prizus apvainikavo 1972 m. Šablevičiui paskirta Lietuvos komjaunimo premija. Jis pats mėgdavo prisiminti 1968 m. sukurtą trumpo metražo filmą “Atspindžiai” – poetinę fantaziją, kurioje susiliejo apmąstymai apie žmogaus likimą bei egzistencinę vienatvę, poetiškai, dažnai pasitelkiant kombinuotą filmavimą pateikti Vilniaus vaizdai. Simboliškas grioviu į platų pasaulį plaukiantis medinis laivelis atspindėjo Šablevičiaus grynosios kino kalbos paieškas. Prie jų režisierius sugrįš 10-ajame dešimtmetyje, kai filmuose pabandys atkurti M.K. Čiurlionio, Oskaro Milašiaus, Vytauto Mačernio pasaulius.

Savo filmais "Apolinaras", Žiniuonė", "Kelionė ūkų lankomis", "Žmogus, einantis namo" H. Šablevičius lietuvių kine sukūrė iš esmės savitą dokumentinio portreto žanrą, pasižymintį  nuosekliomis režisieriaus pastangomis parodyti tai, kas skambiai vadinama nacionaliniu charakteriu. Jis sugebėdavo perteikti žmogaus esmę, tarsi pasišaipydamas iš savo ar žiūrovo išankstinių nuostatų. Todėl sovietinių anekdotų herojus milicininkas "Apolinare" rodomas kaip tiesiog mielas žmogus, o biologijos profesorė "Žiniuonėje" virsta tikra pasakų ragana. Pasaulis H.Šablevičiaus filmuose tapdavo Užgavėnių arba dar didesniu karnavalu, bet režisierius tuo nesitenkino: jis rodė ir tai, kas slypi už ironiškų (o kartais ir baisių) kaukių. H. Šablevičiaus ironija tą karnavalą kartais paversdavo net savaip jaukiu ir žmogišku. Jo filmai buvo ir savotiškos novelės, kuriose režisierius ne tik beveik be žodžių kalbėjo apie nykstančias vertybes, bet ir rodė savo požiūrį į dažnai absurdišką tikrovę, maištavo prieš gyvenimo ir vertybių niveliavimą, atvirai šaipėsi iš tų, kurie šlovino "pramoninę" Lietuvą. Ironijos blyksniais visada stebinęs H. Šablevičius, ko gero, kaip niekas kitas buvo tobulai įvaldęs Ezopo kalbą. Režisierius nesibodėjo ir vaidybinio kino išraiškos priemonių, kurios jam taip pat padėdavo atskleisti filmo herojus. Metaforiška dešimties minučių kino miniatiūra jis pasakydavo daugiau, nei dabar pasako ilgi, žodingi ir klampūs dokumentiniais vis dar vadinami filmai.

1979 m. Šablevičius sukūrė vaidybinį filmą “Mažos mūsų nuodėmės” (R. Kašausko romano motyvais). Pabandęs į jį perkelti tradicinį savo filmų presonažą – kaimo keistuolį ir poetišką Lietuvos kaimo viziją bei išvengti realistiško buities vaizdavimo, režisierius buvo apkaltintas manieringumu.

9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiais Šablevičiaus filmai keičiasi. Jis dažnai kuria jau nebe miniatiūras, o valandą trunkančius filmus, keliauja po pasaulį, bando įminti mirties ir didžiųjų menininkų kūrybos mįsles, daug dėmesio skiria herojams, kurių sovietinė cenzūra niekad nebūtų leidusi rodyti, - pokario rezistentus, sovietmečiu iš SSSR pabėgųsį kapitoną Joną Pleškį. Šiuose filmuose gali pasigesti ankstesnio lakoniškumo ir metaforiškumo, tačiau išlieka tas pats režisieriaus noras atskleisti išskirtinio, visuotinai aprobuotoms normoms nuolat metančio iššūkį  žmogaus – menininko, keistuolio, rezistento vidaus pasaulį.Todėl neatsitiktinai ir šiuose filmuose pamatysi Šablevičiui būdingą kadrą – vienišas žmogus arba medis sniego ar speigo sukaustytame lauke.

H. Šablevičius visada mokėjo stebinti savo pasaulio ir žmogaus suvokimu. Be abejo, jo filmuose užfiksuotas pasaulis keičiasi sparčiai ir beveik neatpažįstamai – nyksta paskutinis Lietuvos siaurukas, žiemos vakarais kaimo vaikai žiūri ne medinukų vaidinimus, o televiziją, raganomis pasivadinusios ir jokių mokslų neragavusios moteriškės tose televizijose jau veda savo laidas… Šablevičiaus garbinto pasaulio entropija akivaizdi ir, matyt, nebesustabdoma. Tačiau Šoblės (taip visi jį vadino) filmuose pasaulis išliko toks, kokį jį matė režisierius – kupinas kasdienybės poezijos šviesos, kuri slypi ir žmonėse, ir jų paprastuose darbuose, ir elegiškuose lietuviškuose peizažuose. Todėl jo filmai jau tapo ir kiekvieno asmeninės ir kultūrinės patirties dalimi. Todėl jiems ir nelemta dūlėti archyvuose.

Živilė Pipinytė

 

Literatūra:

 

 

 

Saulius Macaitis. Respublikinės Komjaunimo premijos laureatas, kino režisierius Henrikas Šablevičius. Vilnius, 1978.

Rūta Oginskaitė. Velns išmislijo kiną… “Kultūros barai”, 1978, Nr.3.

Saulius Beržinis. Mūsų šaknys. “Kinas”, 1980, Nr.12.

Jonė Balčiūnaitė. Henrikas Šablevičius: „Kiekvienas jų tebėra many...“. „Kinas“, 1988, Nr. 10.