Jonas Gricius
AUTOBIOGRAFIJA
Gimiau 1928 m. rugpjūčio mėn. 5 d. Kaune. Mano tėvas – žurnalistas, rašytojas, motina – buvo buhaltere banke, bet 1932 m., šeimai padidėjus, nebedirbo. Kaune baigiau J.Jablonskio pradžios mokyklą.
1941 m. birželio 14 d. su tėvais buvom ištremti į Altajaus kraštą (Barnaulo sritis, Krajuškino rajonas, Bielojarsko sovchozo I-ji ferma), vėliau, 1942-jų birželio pabaigoje, antruoju trėmimu atsidūrėme Jakutske. Ten tėvams tremtis buvo panaikinta ir mūsų šeima pradėjo ilgą, varganą kelią Vakarų kryptimi. Omskas, Permė (tuometinis Molotovas), Perejaslavlis Zaleskij – etapai grįžtant į Lietuvą, kurią pasiekėme dar karui nesibaigus, 1944 m. rugsėjo mėn.
1944-taisiais pradėjau mokytis Kauno "Aušros" (tuo metu Kauno I-joje berniukų, vėliau – Komjaunimo v. gimnazijoje), kurią baigiau 1949-tais. Tais pat metais įstojau į Visasąjunginio Valstybinio Kinematografijos Instituto (VGIK) operatorių fakultetą Maskvoje.
Baigęs institutą buvau paskirtas dirbti Lietuvos kino studijoje. 1954 m. atvykau į Vilnių, tačiau tuo metu Lietuvos kino studija dar neturėjo nei gamybinių pajėgumų, nei darbuotojų, kurie galėtų filmuoti vaidybinius filmus, todėl buvau pasiųstas į Sankt Peterburgą (Leningradą), stažuotei į k/st. Lenfilm'as. Stažas užtruko beveik trejus metus. Lietuvon sugrįžau 1957-tųjų pabaigoje ir pradėjau dirbti paskyrimo vietoje.
1960 m. įstojau į SSKP. 1989-tais, kada buvusi LKP tapo LDDP, buvau jos nariu. Pastaruoju metu jokiai politinei partijai nepriklausau.
1958-tais, kaip ir kitose tuometinės sovietų Sąjungos respublikose, Lietuvoje buvo įsteigtas Kinematografijos darbuotojų sąjungos Organizacinis biuras. Jo pirmininku tapo rašytojas Juozas Baltušis, kada 1961-ais jis iš tų pareigų pasitraukė, jo vieton buvau paskirtas aš. Vėliau, 1963 m., buvau išrinktas Lietuvos kinematografininkų sąjungos Valdybos pirmuoju sekretoriumi. Tose pareigose buvau ligi 1967-jų, o 1974-ais buvau išrinktas pakartotinai ir sekretoriavau (vėliau pirmininkavau) ligi 1988-jų.
1961 m. vedžiau. Žmona, Gasparavičiūtė Dalia Marija, tuomet taip pat dirbo kino studijoje režisieriaus asistente. Vėliau ji tapo Lietuvos kino metraščio redaktore. Mes susilaukėm sūnaus – Augustino ir dukros – Elenos.
Darbo metai Lietuvos kino studijoje buvo darbingi ir vaisingi. Galima sakyti, kad tuomet neturėjau ne tik pertraukų tarp filmų, bet retai „teištarpuodavau“ atostogas.
Stažuotės Sankt Peterburge metu, talkininkaudamas operatoriui Andriejui Moskvinui, dirbau su režisierium Grigorijum Kozincevu (filmo „Don Kichotas“ autoriumi). A.Moskvinas turėjo filmuoti ir „Hamletą“, tačiau nesulaukęs darbų pradžios, 1961-ais, A.Moskvinas mirė. Režisierius G.Kozincevas pakvietė užimti mano mokytojo vietą. Vėliau, 1968-7O-tais, su G.Kozincevu filmavau „Karalių Lyrą“.
Sankt Peterburge 1975-tais buvau pirmojo SSRS-JAV bendros gamybos filmo „Žydrioji paukštė“ (M.Meterlinko pjesės motyvais) operatoriumi statytoju.
1978-tais, Lietuvos kino studijai pergyvenant eilinę krizę, buvau paskirtas, laikinai einančiu studijos direktoriaus pareigas, tačiau tai užtruko beveik tris metus. O tada paaiškėjo, kad Lietuvos kino studijai aš apskritai nebereikalingas. Man teko, šį kartą, laimei, tikrai laikinai, užimti tuometinio Lietuvos valstybinio kinematografijos komiteto gamybinio redagavimo redaktoriaus etatą. Turiu pagrindo galvoti, kad ta niekam nereikalinga pareigybė buvo sukurta specialiai man. Kada netrukus paaiškėjo, kad greta ambicijų glostymo, kino studijoje dar reikia ir filmuoti, ši dirbtina nesvarumo būklė pasibaigė.
1989-tais išėjau į pensiją, o netrukus, gamybai mažėjant, pergyvenant struktūrinius pasikeitimus, turėdamas labai miglotas filmavimo perspektyvas, pasitraukiau iš Kino studijos apskritai.
Nuo 1990 m. Muzikos akademijos Teatro kino ir TV katedroje skaičiau paskaitas, vėliau tapau etatiniu to fakulteto dėstytoju
1994-iais Lietuvos muzikos akademijos senatas man suteikė dekano vardą. Tais metais Lietuvos muzikos akademijos vadovybei pritarus, pradėjau vadovauti Kino ir TV operatorių specialybės kursui, o 1998-iais išleidom pirmąją bakalaurų laidą. Tais pat metais surinkom naują būsimųjų operatorių kursą, kurio klausytojams, tikiuosi, šį pavasarį galėsim įteikti bakalaurų diplomus. Nuo 2001 gruodžio 31 d. esu tik pensininkas.
2004 m. lapkričio mėn., švenčiant VGIK‘o (Maskva) jubiliejų, man buvo suteiktas VGIK‘o garbės profesoriaus vardas.
Vilnius, 2005 sausio 28
Jonas Gricius