Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2002-06-28

Ideali laiminga šeima. Namas kaip iš reklaminių paveiksliukų. Tiesa, vyras rytais tenkina save po dušu, nuoširdžiai manydamas, kad tai laimingiausia paros akimirka. Tiesa, žmonelė iš neturėjimo ką veikti kaip maniakė nepaleidžia iš rankų dulkių siurblio: atrodo, tuoj įsiurbs tornado kaip toje visiems įsipykusioje TV reklamoje. Tiesa, padorus moksleivis prekiauja narkotikais, o padori moksleivė įvaldė tipiškas sekso dievaičių manieras. Skeptišku žvilgsniu Aišku, jūs jau atpažinot: tai neseniai Lietuvos ekranuose pabuvęs filmas „Amerikos grožybės“ (American Beauty, 1999). Licencinė „Melofano“ vaizdajuostė (tiesa, ji ne naujausia, bet jų dar yra pirkti) irgi taip vadinasi, bet nepanašu, kad tai tiksliausias vertimas. Juk Amerikos grožybės – Disneilendas, Holivudas ir t.t., o „amerikietiškos“ – vertybių sistema, mentalitetas, gyvenimo būdas, visiškai nusimelavusi moralė. Į brito (kurgi ne!) Samo Mendeso statytą filmą neįmanoma žvelgti kaip į ...

2002-06-21

Visai dar neseniai Lietuvos kino ekranais labai sėkmingai be šluotos pralėkė jauna ir gera (taip!) Paryžiaus burtininkė Amelija („Amelija iš Monmartro“, Le fabuleux destin d'Amélie Poulain, 2001), o dabar ją net įmanoma įkurdinti namuose, pasodinti ant vaizdajuosčių lentynos. Kokia prabanga: greta turėti savą palankiai tau nusiteikusią burtininkę! Kolekcionierių džiaugsmui   Paprasta bistro oficiantė Amelija (Audrey Tatoo) niekuo neprimena taip privisusių ekrane kraugeriškų buriančių, net žudančių damų – jai kaip tik malonu daryti gera, ji pakiaulins tik tiems, kurie patys verti kriuksinčio padaro vardo, ir taip atstatys teisybę. Gal kaip tik dėl to prielankumo žmonėms, švelnaus humoro, dorų keistuolių išaukštinimo, dėl tos kiekvienam įkvepiamos geros nuotaikos, labai kontrastuojančios kine vis gausiau krintantiems lavonams, Jeano–Pierre'o Jeunet kūrinys išsiskyrė iš srauto, triumfavo įvairiuose festivaliuose, susižėrė europinių „Feliksų“ ...

2002-06-14

Kur tie 45 metų senumo laikai, kada visoje Lietuvoje buvo įmanoma matyti tiktai vieną vienintelį ir tą patį nespalvotą televizijos vaizdelį? Bet nebuvo ir tų šiandienos problemų. Visi kaimynai žinojo, kokią dieną ir kokią valandą bus rodoma „Petraičių šeima“, ir braudavosi pas tą laimingąjį (?) teleaparato turėtoją – kartais net su savomis kėdėmis. Konkurencijos nebuvo ir nors miniatiūriniame ekranėlyje ne kas ten ir matėsi, visi, kas bent akimirką šmėkšteldavo televizoriaus stačiakampyje, atrodė jau vos ne kosmonautai... Šiandien aparatus turi kiekvienas žmogutis, ekranai didžiuliai, programų priviso gausybės, daug kam dar maža vietinių pranašų, tad kabelines įsigijo, bet anos atradimo laimės nebėr. Vis dažniau žmogus su nepaliaujamu spaudyti pultu rankoje atrodo kažkoks savo paties sunkiai besuvokiamų norų įkaitas. Gal pabandžius bent iš dalies padėti? Visko, žinoma, neaprėpsiu, kad ir labai norėdamas, bet kino akcentus galiu pamėginti ...