2002-06-21
Visai dar neseniai Lietuvos kino ekranais labai sėkmingai be šluotos pralėkė jauna ir gera (taip!) Paryžiaus burtininkė Amelija („Amelija iš Monmartro“, Le fabuleux destin d’Amélie Poulain, 2001), o dabar ją net įmanoma įkurdinti namuose, pasodinti ant vaizdajuosčių lentynos. Kokia prabanga: greta turėti savą palankiai tau nusiteikusią burtininkę!
Kolekcionierių džiaugsmui
Paprasta bistro oficiantė Amelija (Audrey Tatoo) niekuo neprimena taip privisusių ekrane kraugeriškų buriančių, net žudančių damų – jai kaip tik malonu daryti gera, ji pakiaulins tik tiems, kurie patys verti kriuksinčio padaro vardo, ir taip atstatys teisybę. Gal kaip tik dėl to prielankumo žmonėms, švelnaus humoro, dorų keistuolių išaukštinimo, dėl tos kiekvienam įkvepiamos geros nuotaikos, labai kontrastuojančios kine vis gausiau krintantiems lavonams, Jeano–Pierre’o Jeunet kūrinys išsiskyrė iš srauto, triumfavo įvairiuose festivaliuose, susižėrė europinių „Feliksų“ bei prancūziškų „Cezarių“ derlių ir vos nenuskynė šiemečio „Oskaro“.
Reikšminga kolekcionieriams (kaip ir „Amelija“, „Melofano“ klientams prieinama ir lietuvių, ir rusų kalbomis) ispanų jauno, bet turbūt toli žengsiančio autoriaus Alejandro Amenabaro siaubo filmo „Kiti“ (The Others, 2001) vaizdajuostė.
Visi „Vidoko“, apie kurį kalbėjome aną sykį, siaubai – skaitmeninės prigimties, o „Kiti“ šiurpina dar Hitchcocko bandytomis – paprastomis, bet vis dar efektyviai veikiančiomis, – saspenso priemonėmis. Senas namas, keisti garsai, ore tvyrantis pavojus, žmonės–nežmonės, kad ir be jokių ilčių ar ragų – na, kaipgi tokią įsivaizduotum žaviąją (ir šiuo atveju labai atitinkančią mįslingą vaidmenį) Nicolę Kidman? Mistiškas miražas, galintis aplankyti ir sapne…
Vis dėlto minimi filmai buvo ir kino teatruose, o štai su kokia „Kruvinai raudona“ (Profundo carmesi, 1996) įmanoma susipažinti vien tik paaukojus litą kitą „Melofano“ prekybai. Tai ne vien egzotika: manydavome, kad meksikiečiai gali tik pigius serialus kepti, bet po pasaulinės jų filmo „Meilė kalė“ sėkmės (beje, nepastebėtos tik lietuvių kino platintojų), požiūris į šios šalies kino galimybes sparčiai kinta.
Su rubrika „Kitoks kinas“ išleista „Kruvinai raudonos“ vaizdajuostė – tikrai originali. Režisierius Arturo Ripsteinas kadaise dirbo didžiojo Luiso Bunuelio asistentu ir kuklus siurrealizmo žavesys aiškiai įstrigo jo sąmonėje. Ko verta vien pagrindinių herojų pora: besijauninantis, peruką dėvintis žigolo, pagal pedantišką kartoteką (!) ieškantis vienišų moterų, ir seksualiai išbadėjusi storulė, tampanti jo padėjėja, baisių darbų įkvėpėja, pagaliau net vienintele meile… Kandus ir šiurpus kūrinys, kurio idėja gal ne tiek utilitarinė – apsaugoti naivuolius nuo „pažinčių pagal skelbimą“ pavojų, kiek filosofinė: kas yra vienatvė ir kaip su ja nekovoti, o verčiau susidraugauti.
Ginamės juoduoju humoru
Tokią kaip meksikiečių porelę visai įmanoma įsivaizduoti ir stebuklų šalies Lietuvos realijų fone. Prieš mus užplūdusį kasdienį absurdą geriausiai panašiomis priemonėmis ir gintis. Televizijų programų sudarinėtojai absurdo, juodojo humoro pritvinkusių filmų ateinančiai savaitei tarsi specialiai parinko su kaupu.
Gal pats stipriausias jų – savito prancūzų menininko Bertrand’o Blier „Šalti užkandžiai“ (Buffet Froid, 1979). Personažai čia visai simpatiški, tokie kaip Gerard’as Depardieu, Michelis Serrault, gražuolė Carole Bouquet, bet jų erdvėje, atrodo, nepriklausomai nuo žmonių valios, vis sukinėjasi lyg gyvi kažkokie peiliai, paliekantys paskui save „šaltus užkandžius“, kaip čia subtiliai vadinami lavoniukai…
Gaila, nelabai pavyko juoda komedija „Čempionų pusryčiai“ (Breakfast of Champions, 1999), nepaisant visų Bruce’o Williso (jis ir vaidino, ir prodiusavo) pastangų. Tam reikia specifinio talento, kurį turi nuostabaus to paties pavadinimo romano autorius Kurtas Vonnegutas ir stokoja kinematografininkai. Galima ginčytis ir dėl itališko absurdo „Grynas formalumas“ (Una pura formalità, 1994), bet tas pats G. Depardieu (laisvas menininkas) ir šiemetis Kanų triumfatorius režisierius Romanas Polanskis, čia pasirodantis aktoriumi, kuriąs mūsų platumose labai pažįstamą valdininko formalisto – panašu, tiesiog atgijusio lavono – paveikslą, gražiai linksmina mentalitetų priešybėmis bei prasmingais it rate pasikartojimais.
Sovietijos kine tokie „buržuaziniai“ žanrai kaip juodasis humoras arba absurdo vyksmas buvo oficialiai draudžiami, tačiau klestėjo prieš autorių ir kino valdininkų valią. O pažvelkite, su kokia postmodernistine patyčia aukštyn kojom sovietų pseudopatriotinį kiną bei jo klišes apverčia pikta trumpametražė komedija „Draugo Čkalovo skrydis per Šiaurės polių“! Kaip linksmai sąstingio marazmą perteikia Kareno Šachnazarovo „Zero miestas“!
Bet tai – tipiški „perestroikos“ filmai. Vis įžūlėjančioje dabartinėje Rusijoje tokiems kūriniams vėl kaip kadaise reikėtų narsos, o išdrįsęs – būtent absurdo rėmuose – suabejoti tėvynės dabartinio kelio prasmingumu, režisierius Aleksandras Zeldovičius su savo „Maskva“ net pasėdėjo teismo suole.
Gal kas nustebs, kad prie šių charakteringų filmų man savaip artėja ir nuostabi amerikiečių „nepriklausomojo“ Jimo Jarmuscho drama „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ (Ghost Dog: The Way of the Samurai, 1999). Kaip ir visi talentingi meno kūriniai, ji tiesiog kupina prasmių, traktuočių stiliaus įvairovės. Čia juodojo humoro žymės – ne tik mafijozų, pagal skirtingą amžių dievinančių vis kitus animacinius, bet vienodai infantilius serialus, linija. Gal ir herojus, juodaodis kileris prieš valią (Forestas Whitakeris) išprotėtų nuo savojo priverstinio amato, jeigu autorius nepadovanotų absurdiškai ir linksmai jo neatitinkančių draugų – kito juodaodžio, temokančio prancūziškai, mergytės, rimtai skaitančios Akutagawą ir „Samurajų knygą“. Koks netobulas pasaulis, jeigu niekas neperka prancūzo ledų ir niekas neapgina baltų anglies juodumo herojaus balandžių!
Ne snobo, o tiesiog geras
Karšti orai išlydė populiarias lietuvių televizijų rubrikas „Snobo kinas“ (LNK), „Toli nuo Holivudo“ (LRT).
Bet snobistinio, vadinasi, atitinkančio labai jau mažytės žiūrovų saujelės poreikius, kino ten jau seniai nebebuvo, o tiesiog gerų kad ir be jokių rubrikų, filmų pasitaikys ir ateinančią savaitę.
Pats stipriausias, giliausias, toks kurį norisi žiūrėti dar, man ir atrodo „Šuo vaiduoklis“. Tačiau tarp neprastųjų galima paminėti ir istorinę, tačiau visai gyvybingą (didele dalimi tai nuopelnas nejaunos, bet šiandien populiariausios britų aktorės Judi Dench, vaidinančios karalienę Viktoriją) juostą „Misis Braun“. Ir Anthony Minghellos suremtą seno prancūzų filmo amerikietišką perdirbinį „Talentingasis misteris Riplis“, kuriame gabaus jaunimo – Mattas Damonas, Gwyneth Paltrow, Jude’as Law – trio raiškiai vaidina amžiną konkurencijos konfliktą.
Labai nuotaikinga komedija „Miurielės vestuvės“ (Muriel’s Wedding, 1994) – originali, kaip ir dauguma filmų, kurie taip retai mus pasiekia iš Australijos. Atrodytų, pagrindinė herojė net šiek tiek primena minėto meksikiečių filmo heroję storulę, bet kokie skirtingi jųdviejų keliai į laimę! Besidomintiems moterų charakteriais, apie kuriuos formuojamas visas filmas, rekomenduotina pagyvenusi, beveik jau klasikinė, bet pirmykščio žavesio nepraradusi liūdnojo ironisto Woody Alleno „Enė Hol“. Heroję vaidina viena režisieriaus pasijų Diane Keaton. Intelektualė – intelektualę. Kompleksuota, kaip teigiama, moteris – kompleksuotą heroję. Net tikroji Keaton pavardė – Hall.
Nemeluosiu, kad jau mačiau norvegų režisieriaus Eriko Gustavsono, kurio senesnis mielas „Telegrafininkas“ viešėjo Lietuvos ekranuose, naują kūrinį „Naras“ (Dykaren, 2000), dar žinomą pavadinimais „Gelbėtojas“ ir net „Baltijos jūra“. Tam tikrą įtarimą kelia labai jau populiari rusų mafijos tema, bet imponuoja ir netolimas vandens plotas, ir įstabus austrų aktorius Klausas Maria Brandaueris, kadaise sukrėtęs savuoju „Mefistu“, o ir dabar dar formos visai nepraradęs. Tikiuos, nenusivilsim?
Pabiro klasikos
Kadangi nemažai kam klasika tereiškia „senieną“, gal todėl ne sezono metas džiugina būtent jos gerbėjus.
Kai kurios rimčiau į kino klasiką – kaip į tikrą kultūrinį reliktą – žvelgiančios televizijos randa jai net pastovią vietą. TV3 su minėtąja „Ene Hol“ – savaitgalius, lenkų televizija „TVNsiedem“ (žinoma, jeigu jūs mokate kalbą) – kiekvieną šeštadienio rytą. Šį sykį galima pamatyti dinamišką klasikinę nuotykių juostą „Jūrų erelis“ su romantiškuoju Errolu Flynnu, kadaise populiarumu lenkusiu Russellą Crowe, o skyrybų skaičiumi – tą patį Woody Alleną.
Beje, būtina susiorientuoti, kad klasikinis lygis nelabai priklauso nei nuo žanro, nei nuo laiko. Visai dar nauja „Matrica“ jau šiandien laikytina „cyberpunk“ stiliaus klasika. Dalies jaunimo įsitikinimas, jog klasika – kažkas būtinai nuobodaus ar nesuprantamo – visiškai klaidingas. Ir populiariuose žanruose yra apsčiai šlamšto, bet yra ir žybsnių, irgi klasika vadintinų.
Štai Peterio Brooko „Musių valdovas“ (The Lord of The Flies, 1963), kažkodėl rodomas 11.05 val. kaip koks vaikiškas filmas, iš tiesų – rimta nūdienės civilizacijos silpnumo alegorija, kur kas raiškesnė už ją naiviai plagijavusį vėlesnį „Paplūdimį“. Taigi skeptiški žodžiai dėl orientacijos – ne tik vien šia diena gyvenančiam žiūrovui, o ir patiems televizininkams.
„Musių valdovas“ – britų kūrinys. Jų sodriai kino klasikai šią savaitę ypač pasisekė. „11 kanalas“ rodo vieno žymiausių pasaulio režisūros metrų (prisimenate bent „Kelionę į Indiją“ ar „Tiltą per Kvai upę“?) Davido Leano piktą komediją „Hobsono pasirinkimas“, kuriame genialusis storulis Charlesas Laughtonas vaidina seną batsiuvį. O tikras šios savaitės raritetas – kažkodėl labai retai demonstruojamas Jacko Claytono tragiškas „Kelias į aukštuomenę“. Senstančios, bet vis tebetrokštančios mylėti moters dramą suvaidinusi Simone Signoret buvo verta ne vieno, o kelių „Oskarų“!
Šio filmo herojės pasirinktąjį ekrane kuria iš tiesų joks ten Laurence’as Harvey, kaip skelbia titrai, o Mykolas Skiknys iš Joniškio. Tai, ko gero, vienintelis rimtesnis lietuviškas akcentas, kurį tegalėjau surasti šiam rašiniui.