2002-06-28
Ideali laiminga šeima. Namas kaip iš reklaminių paveiksliukų. Tiesa, vyras rytais tenkina save po dušu, nuoširdžiai manydamas, kad tai laimingiausia paros akimirka. Tiesa, žmonelė iš neturėjimo ką veikti kaip maniakė nepaleidžia iš rankų dulkių siurblio: atrodo, tuoj įsiurbs tornado kaip toje visiems įsipykusioje TV reklamoje.
Tiesa, padorus moksleivis prekiauja narkotikais, o padori moksleivė įvaldė tipiškas sekso dievaičių manieras.
Skeptišku žvilgsniu
Aišku, jūs jau atpažinot: tai neseniai Lietuvos ekranuose pabuvęs filmas „Amerikos grožybės“ (American Beauty, 1999). Licencinė „Melofano“ vaizdajuostė (tiesa, ji ne naujausia, bet jų dar yra pirkti) irgi taip vadinasi, bet nepanašu, kad tai tiksliausias vertimas. Juk Amerikos grožybės – Disneilendas, Holivudas ir t.t., o „amerikietiškos“ – vertybių sistema, mentalitetas, gyvenimo būdas, visiškai nusimelavusi moralė.
Į brito (kurgi ne!) Samo Mendeso statytą filmą neįmanoma žvelgti kaip į tradicinę amerikiečių savigyrą, tą fasadinę, netikrą, užtat rodančią stomatologo stebuklus šypseną – pernelyg daug čia išlenda sarkazmo. Kaip tas simboliškai kičinis tenykščio grožio suvokimas – apvalus baseinas, kupinas rožių žiedlapių. Net keista, kad paprastai įžeidi JAV Kino akademija vis dėlto apibėrė „Amerikos grožybes“, visą talentingų kūrėjų būrį (ypač puikūs aktoriai Kevinas Spacey ir Annette Benning!) savais „Oskarais“. Norėtųsi tik įspėti: prieš pirkdami šią vaizdajuostę kaip dovaną, pagalvokit, ar būsit teisingai suprasti, ar kokia pasiturinčių lietuvių šeima neims ieškoti aliuzijų…
Jau pagal žanro taisykles sarkazmu tiesiog trykšta kadaise labai populiari čekų parodija „Limonadinis Džo“ (Lemonade Joe, 1964). Autoriai išstudijavo visas labiausiai nuvalkiotas vesterno klišes ir iš jų žaismingai pasityčiojo, saldžiabalsį kaubojų privertę… reklamuoti limonadą „Kola–loka“. Tiesa, „11 kanalas“, rodantis šią juostą ketvirtadienį, liepos 4 d., nesuvokia kategoriškų žanrinių skirtumų ir programose rašo: „vesternas“. Bet ko norėti iš piliečių, įtempčiausiose filmų vietose būtinai įterpiančių bėgančią reklamos eilutę, to nebepraktikuoja nė „trečiojo pasaulio šalys“!..
Mokantieji lenkiškai pasidžiaugs „TVNsiedem“ rodoma prasminga Grahamo Greene’o pašaipios kaip visada prozos ekranizacija „Dešimtasis žmogus“ (The Tenth Man, 1988). Anthony Hopkinsas subtiliai kuria – ne, ne kanibalą Hanibalą – diplomatą, fašizmo laikais patekusį į savo paties cinizmo spąstus.
Tiesa, pasitaiko, kad ne visai tvirtai vairuojamas autorių sarkazmas virsta ekrane tiesiog provokacija. Tokia daug kas laiko amerikiečių „nepriklausomojo“ Henry Beano „Fanatiką“ (The Believer, 2001), pernai laimėjusį „Grand Prix“, tiesa, didelio tarptautinio autoriteto neturinčiame Maskvos kino festivalyje. Jaunas žydas – aršus antisemitas. Renkantis tokią paradoksalią situaciją, reikėjo labai tvirtai numanyti, ką gi tuo norima pasakyti. Bet šiuo atveju baigėsi antiglobalistiniais išpuoliais, o idėjinė filmo ištarmė taip ir liko miglota, supama nemalonių niuansų.
Ašaros byrėjo
Man regis, vis dėlto įdomiau pasiginčyti dėl tegul netobulo, bet turinčio kažkokį poleminį užtaisą filmo, negu jausti, kaip tavimi manipuliuoja ir spaudžia ašaras.
Net dvi dienas TV4 demonstruoja amerikiečių – kieno gi dar? – 1970 metų „Meilės istoriją“ (Love Story), kartais vadinamą melodramos žanro klasika.
Na, nežinau, nežinau… Jauna porelė, lydima saldžios Franciso Lei muzikinės temos („Oskaras“!), mylisi ekrane jau taip reklamiškai ir steriliai, o ta prakeikta leukemija, kuria suserga herojė, atrodo jau tokia laukta, kad prisimeni: buvo ir tauresnių melodramų. Skonio reikalas, žinoma, bet šie herojai man dar kadaise atrodė popieriniai.
Kaip tik amerikietiško priemiesčio tipažų bei atmosferos tiksliu perteikimu imponavo realisto Martino Ritto dar senesnis (1957 m.) „Priemiestis“ (Edge of the City), lenkų kažkodėl pervardytas „Žmogumi, įveikusiu baimę“ („TVNsiedem“). Bet stipriai piešiamus armijos dezertyrų, reketininkų, dokininkų paveikslus perbraukia sentimentali pabaiga, kurioje juodaodis herojus aukoja gyvybę dėl draugo.
Ko norėti: prabėgo dešimtmečiai, kine pasirodė naujos technikos, bet mąstymas dažnai tebėra šimtametis. Platinama vaizdajuostėmis naujausia visada į sentimentalizmą linkusio Steveno Spielbergo juosta „Dirbtinis intelektas“ (A.I. Artificial Intelligence, 2001), nepaisant fantastinio užmojo, fantastinių efektų (ir fantastiškos trukmės taip pat), globalinių pretenzijų į ateities vaizdą, pralošia kaip tik dėl tos verksmingos, monotoniškos užuojautos vargšui robotui vaikeliui. Ak, neskriauskime, o gal jis irgi turi širdį – ne tik laidų ir mikroschemų gniužulą!..
Konvejeris
Ateinančią savaitę pasitaiko filmų, kuriuos įvairios televizijos rodo ir rodo – aiškiai tikėdamos, kad atsiras lengvatikių, užkibsiančių ant jauko.
Net dvi televizijos demonstruoja tą patį vidutinio lygio trilerį „Malholando uola“ (Mulholland Falls, 1996), aiškiausiai spekuliuodamos geografiniu pavadinimu. Mat ir tolimiausias kinui žmogus, ko gero, ką nors girdėjo apie pernykštę didžiulę Davido Lyncho sėkmę „Malholando kelias“. Jeigu nepavyko kine pamatyti šios sąmoningai tave painiojančios, nekvailai, patrauklia kino kalba prabylančios apie dabarties pasaulio chaosą, ironiškai iškeliančios Holivudą kaip to chaoso centrą juostos, ją irgi galite įsigyti licencinės „Melofano“ vaizdajuostės pavidalu. Kitas reikalas, kad ir kiek ją suktum, norėdamas įminti įžūliai mistifikuojančio filmo mįslę, vienprasmio atsako taip ir nebus.
O “…uola“ tegul sau ir stūkso.
Matyt, aktoriaus Richardo Gere’o vardu ir lengvabūdišku pavadinimu „Daktaras T. ir moterys“ (Dr T and the Women, 2000) reitingų vaikėsi lietuvių televizijos, o šią savaitę tą veiklą tęsia ORT. Kas iš to, kad tai viena silpnesnių nepailstančio Roberto Altmano komedijų, o žvaigždė, šįkart įsikūnijanti į gydytoją ginekologą, daugiau ne vaidina, o skina ankstesniųjų sėkmių kuponus. Iš pastarųjų verčiau pažiūrėti epinį (bet ne socrealistine, o sensualine prasme) Terence’o Malicko filmą „Rojaus dienos“, dar vadinamą „Rojaus pjūtimi“ (Days of Heaven, 1978), kuriame jaunystės entuziazmo dar nepraradęs R. Gere’as sodriai piešė paprastą valstietį, išgyvenantį ir laimę, ir praradimus, ir nusikalstantį dėl aistros.
Šio skirsnio pavadinimas skamba tiksliau, kai pagalvoji apie perdirbinius. Kadaise švytėte švytėjo komedija su Audrey Hepburn apie merginą, atrandančią gyvenimo grožį, – „Sabrina“. Vėliau buvo to paties pavadinimo perdirbinys (su Julia Ormond), silpnesnis, tiesiog apie turtingą merginą. Dar po metų konvejeris paliko tik vardą. „Raganaitė Sabrina“ – visai beprasmis kūrinėlis, įtikinėjantis, kad burti – negerai.
Ne pats geriausias filmas pasieks mus iš šimtų juostų apie įžymųjį britų seklį. „Jaunasis Šerlokas Holmsas“ – tiesiog standartinis, be originalesnio požiūrio, be savitesnio stiliaus konvejerio produktas.
Fellinio meno aromatas
Natūralu, toks yra juntamas keliuose šios savaitės filmuose, sukurtuose ne už vandenyno, o kaip tik netoliese.
Nors įvairios mūsų regimos televizijos yra labai pamėgusios tadžiko Bachtijaro Chudojnazarovo kino fantaziją „Mėnulio tėtė“ (Lunnyj papa, 1999), bet malonu šį spalvingą poetišką, artimą alegorijai reginį, kurio pavadinimas beveik apeliuoja į „vaikus, randamus tarp kopūstlapių“, pažiūrėti atsipalaidavus nuo kasdienybės
Nemažai tarptautinių premijų surinkęs „Mėnulio tėtė“ yra sukurtas bent septynių šalių, jo titruose puikuojasi Vokietijos, Rusijos, Austrijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Japonijos ir Tadžikijos kino studijų vardai. Įdomus faktas, ne tik apmąstant koprodukcijų galimybes, bet ir įsisąmoninant, jog įvairių tautų žmonės alksta be kino poezijos.
Tos beveik „feliniškos“ poezijos, švelniai suliejančios dramą ir groteską nemažai ir senesniame, dar sovietų laikų filme „Neliūdėk!“ (Nie goriuj!, 1970). Bet koks jis ten sovietinis!.. Finansuotas, tiesa, „Mosfilmo“, bet pagal šelmišką prancūzų prozą, pastatytas gruzino Georgijaus Danelijos su gruzinų (Buba Kikabidzė, Sofiko Čiaureli) ir rusų (Anastasija Vertinskaja, Jevgenijus Leonovas) aktoriais, jis irgi – visų. Ir tas inteligentų padrąsinimo šūksnis „neliūdėk!“ 1969 metais visiems vyresniesiems buvo toks universalus…
Greičiausiai nėra tokių, kurie, matę nors keletą Federico Fellini kūrinių, manytų, kad jis priklauso vien tik Italijos kultūrai. Toks ir vienas vėlyvųjų Maestro filmų „Ir laivas plaukia“ (E la nave va, 1983) kurį demonstruos pastaruoju metu bene išrankiausiu repertuaru pasižymintys ukrainiečiai. Niūroka barokinė fantazija, surinkusi tarsi į biblinį Nojaus laivą kažkokius muzikantus, politines 1914 metų jėgas, begemotus (?), ekscentriškus reporterius bei paties Fellinio filmavimo grupę, šiandien galbūt atrodys net aktualiau negu 1983 metais. Manau, ne patys amerikiečiai ir ne jų tvarkingai, efektingai sustyguotas „Titanikas“ numatė tragiškus pernykščius rugsėjo 11–osios įvykius, o kaip tik Fellinio juosta, specifine tragikomiška kalba prabildama apie nužengiančios kultūros iliuziškumą, apie galimas civilizacijos laidotuves. Kvatotis bepročio juoku? Raudoti ir gailėtis buvusio jaukaus pasaulio? Ar nebe per vėlu?