Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2002-07-29

Baisi banalybė, jog kiekvienam komikui norisi vaidinti karalių Lyrą. Bet gyvenimas ją tvirtina. Naujoje „Melofano“ siūlomoje vaizdajuostėje „Novokainas“ (Novocaine, 2001) senas doras komikas Steve'as Martinas paniro į sau nedažną trilerio pasaulį. Kol jo herojus dantistas Frenkas gyvena ramiai, taip ir lauki, kada prasidės linksmybės. Bet prasideda visai kas kita. Netikėtumai S. Martino Frenkas, žinoma, nesitiki, kad apetitą kelianti jo pacientė (Helene Bonham Carter) įtrauks jį į visai kitą aplinką, kurioje figūruos ne tik seksas, bet ir narkotikai, net žmogžudystė. Kokie jau čia komiški triukai!.. Vis dėlto už grynai amerikietišką trilerį „Novokainas“ man įdomesnis pasirodė toks, kurį pasirašė amerikiečiai ir rusai. Pernykštis režisieriaus Sergejaus Bodrovo filmas vadinasi „The Quickie“ arba „Padarykime tai greitai“ (turimas galvoje seksualinis suėjimas). Paprastai didelių kinematografijų bendravimas baigiasi keistais kompromisais, pavyzdžiui, ...

2002-07-19

Smetoninėje Lietuvoje būsimieji intelektualai vaikystėje pirmąkart susipažindavo su Viljamu Shakespeare'u iš patrauklios, gausiai iliustruotos brolių Lembų knygos „Shakespeare“o raštai jaunimui“. Tie beveik komiksai buvo gražus postūmis. O kodėl šiandien negalima artinti savųjų atžalų prie kultūros profesionalia, tegul irgi komiksine vaizdajuoste „Odisėja“ (1998)? Trupinėlis patriotizmo Animacinį pilnametražį Homero kūrinio konspektą, kitoms šalims užsakius, sukūrė gabus lietuvių animatorius Valentas Aškinis. Man regis, nereikėtų lieti krokodilo ašarų, kad klasika ekrane suprastinta: juk vaidybinė milijoninio biudžeto Andrejaus Michalkovo–Končialovskio „Odisėja“ kažin ar tik ne prastesnė už kuklų lietuvio filmą, konkrečią šviečiamąją paskirtį atitinkantį su kaupu. Žinoma, niekas nesiūlo, kad animacinis filmas ir baigtų pažintį su klasika. Bet tai jau tėvų ir paties augančio žmogaus interesų reikalas. Vaizdajuosčių prekyboje ...

2002-07-12

Labiau įsigilinus į Lietuvoje matomų televizijų programas, dingsta bet kokie kompleksai dėl galimo subjektyvumo. Visur – savi bepročiai. ORT kanale kažkas dūsauja dėl Olego Jankovskio ir kas savaitę vis įkiša jo nevykusį režisūrinį debiutą (pats ir vaidina) „Ateik į mane pažiūrėti“ (Prichodi na menia posmotret', 2001). Gal tai kokios programų redaktorės dvasios šauksmas, ką žinai? Vilniaus televizijoje lygiai taip pat kas savaitę vėl iššoka „Vertikalė“, išduodama, kad ten dirba Vladimiro Vysockio maniakė (maniakas). Baltarusiai galutinai išprotėjo dėl angelų markizės Anželikos. Fiziniai veiksmai ir emocija Apskritai TV programų studijavimas – veikla, visai pavojinga psichikai. Kaip būtų malonu, kad „Omni Laikas“, turėdamas galvoje šį kenksmingumą, išskirtų man, kaip tokiais atvejais būdavo prie sovietų, pieno... Ir savuose, ir tolimesniuose kanaluose nesibaigiančia greta žengia negailestingi gladiatoriai bei legionieriai, Apokalipsės ...

2002-07-05

Dėl šio filmo pernai susipjovė du didžiausi pasaulio kino festivaliai. Seano Penno „Pažadą“ (The Pledge, 2001) reklamavo Berlynas, bet paskui jis atiteko prestižiškesniems Kanams. Matyt, didžiausias jaukas čia buvo pastaruoju metu retai besifilmuojančio Jacko Nicholsono pavardė. Jo seklys, aukojantis svajonių kelionę į Meksiką tam, kad rastų mažos mergytės žudiką, suvaidintas tikrai be priekaištų. Reliatyvios dabarties viršukalnės Žodį „dabarties“ čia vartoju visai tiesiogiai: kalbu apie naujus, kelerių metų senumo, dar nespėtus nutrinti filmus. Toks ir „Pažadas“, kurio, pernai nenupirkus, Lietuvos kinų ekranuose turbūt ir nebebus, bet jį galima išvysti nauja „Melofano“ vaizdajuoste. Nicholsonas, geri jo partneriai, dramaturginė tvirta medžiaga, kurioje girdimi Friedricho Dürrenmatto motyvai, ne tik detektyvinė mįslė, o ir pamąstymai apie neįvykdomą pareigą – visa tai kalba už šį profesionalų filmą, nors tada Kanuose, užgožtas sentimentalaus ...