2002-07-19
Smetoninėje Lietuvoje būsimieji intelektualai vaikystėje pirmąkart susipažindavo su Viljamu Shakespeare’u iš patrauklios, gausiai iliustruotos brolių Lembų knygos „Shakespeare“o raštai jaunimui“. Tie beveik komiksai buvo gražus postūmis. O kodėl šiandien negalima artinti savųjų atžalų prie kultūros profesionalia, tegul irgi komiksine vaizdajuoste „Odisėja“ (1998)?
Trupinėlis patriotizmo
Animacinį pilnametražį Homero kūrinio konspektą, kitoms šalims užsakius, sukūrė gabus lietuvių animatorius Valentas Aškinis. Man regis, nereikėtų lieti krokodilo ašarų, kad klasika ekrane suprastinta: juk vaidybinė milijoninio biudžeto Andrejaus Michalkovo–Končialovskio „Odisėja“ kažin ar tik ne prastesnė už kuklų lietuvio filmą, konkrečią šviečiamąją paskirtį atitinkantį su kaupu. Žinoma, niekas nesiūlo, kad animacinis filmas ir baigtų pažintį su klasika. Bet tai jau tėvų ir paties augančio žmogaus interesų reikalas.
Vaizdajuosčių prekyboje matosi dar neišparduotų lietuvių animacijos rinkinių. Įsigyti mūsų gabių, pasaulyje pripažįstamų menininkų darbų reikštų palaikyti jauną, perspektyvią nacionalinės kultūros sferą.
Šioji televizinė savaitė irgi teikia daugiau pagrindo prisiminti, jog turime lietuvių kiną. Jaunuoliška, serialuose įstrigusi „Tango TV“ du sykius demonstruoja vieno lietuvių „naujosios bangos“ kūrėjų Valdo Navasaičio „Kiemą“ (1999), pabuvusį ne tik įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, tačiau net ir pačiame Kanų festivalyje.
Negalėčiau teigti, jog tai „mano“ kinas, bet jo puiki plastika (operatorius Rimvydas Leipus), jo slogi, nežadanti greito klestėjimo atmosfera, jo psichologiškai niuansuoti nedideli, ypač moterų aktorių (Tatjana Liutajeva, Eglė Mikulionytė, Rasa Samuolytė, Dalia Michelevičiūtė), darbai – visa tai verta įdėmaus dėmesio. O ar apie šį filmą kada nors galvosime kaip apie pranašingą Europos pereinamojo kiemo įvaizdį ar tik kaip apie gabiai nutapytą buitinį eskizą, parodys laikas.
Minorinį „Kiemo“ subtilumą nesunku supriešinti su Vilniaus TV lietuviškojo ciklo savaitės filmu – bene labiausiai sunkiasvoriu režisieriaus Gyčio Lukšo, geriausiuose darbuose užsirekomendavusiu kaip tik skaidrios sielos poetu, 1976 metų filmu „Virto ąžuolai“. Atrodo, pagal ano meto receptus sociologizuotame pasakojime apie senąjį Lietuvos kaimą tų virstančių ąžuolų svorį tiesiog jauti ant savo sprando… Ir ne Nijolė Lepeškaitė su Juozu Kisieliumi kalti, kad meilės istorija ekrane tik įvardijama. Gal čia vis dėlto kalčiausia Juozo Baltušio proza?
Migloti, bet kažkuo malonūs prisiminimai gaubia lietuvių 1984 metų vaidybinį neseniai mus palikusio Algirdo Aramino telefilmą „Vestuvės girioje“. Liubomiro Laucevičiaus vaidinamas eigulys, šiuolaikinio žmogaus ir gamtos vienovė – šio kuklaus, bet mielo filmo privalumai.
„Vestuvės girioje“ sukurtos nebeegzistuojančiame Lietuvos televizijos susivienijime „Telefilmas“. Nors jo senojoje produkcijoje buvo nemažai ir šlako, vis dėlto pravartu kartais būtų praverti ir šią primirštą skrynelę. Labai mielai dar pasižiūrėčiau Vytauto Žalakevičiaus žiaurią alegoriją „Visa teisybė apie Kolumbą“, Balio Bratkausko miuziklą „Dičiaus karjera“, visas be jokių nuolaidų televizijai ten kurtas Algimanto Puipos juostas. Gal kas ir išgirs šią idėją.
Maži benefisai
Ateinanti televizinė savaitė atkreipia dėmesį gal pirmiausia tuo, kad per ją bus įmanoma pamatyti net po kelis populiarių kinematografininkų darbus.
Tiesa, netradicinės žvaigždės – visomis prasmėmis nepriklausomo amerikiečių aktoriaus Johnny Deppo gerbėjai gali būti ir šiek tiek sutrikdyti. Mat abiejų jo įdomių filmų – „Don Žuanas de Markas“ (Don Juan DeMarco, 1994) (LNK) ir „Benis ir Džunė“ (TV3), rodymo laikas, kaip regime, kone sutampa. Tiesa, TV3 kanalas savąją liūdnoką komediją apie šizofrenikus, piromanus bei kitokio netradicinio elgesio žmones vis dėlto kartos antradienį, – taigi kas gali žiūrėti dieną – prašom. J. Deppo šiame filme kuriamas Semas net nemoka rašyti, užtat genialiai imituoja didįjį visų laikų komiką Busterį Keatoną, o jo Don Žuanas negali egzistuoti realiame gyvenime, nes psichiatras (Marlonas Brando) jam nustato nepagydomo romantiko diagnozę. Taigi Deppas – savuose amplua.
Nors Burtas Reynoldsas ir nepriklauso jaunajai kaip Deppas aktorių kartai (gimė 1936 metais), vyriškumo, „sex–appealo“ bei pasiūlymų filmuotis jam nestinga, kaip ir kokiam Seannui Connery.
Jį bus galima pamatyti net tris vakarus. LNK demonstruoja visai dar naują amerikiečių komediją „Gauja“, kurioje Reynoldso herojus nutaria prisiminti kriminalinę savo jaunystę. Ketvirtadienį aktorius visai šauniai įsikomponuoja į trejų metų senumo kovinio žanro filmą „Žiaurūs laikai. Įspėjimas“. O penktadienį Burtas Reynoldsas parodijuoja amerikietiškų televizijos laidų vedėjus. Filmas specialiai vadinasi, žinoma, reklamiškai: „Susipažinkite su Voliu Sparksu“.
Mūsų laukia du filmai su puikia dramatine amerikiečių aktore Gena Rowlands; šiuo atveju net atrodo, kad LNK specialiai sudėliojo juos vienas po kito. Abu – sekmadienį, tik Lasse Hallströmo komedija „Tema pokalbiui“ (Something to Talk About, 1995), originaliai traktuojanti vedybinės neištikimybės temą (čia vaidina dar ir plačiaburnė masių numylėtinė Julia Roberts), rodoma 19.00 vai., o G. Rowlands sūnaus Nicko Cassaveteso statyta drama „Nuskinti žvaigždes“ (dar ir su Gerard’u Depardieu – Unhook the Stars,1996), prabylanti apie paprastų žmogiškųjų santykių svarbą – tuojau po to, 21.40 vai.
Kad nesijaustų nuskriaustas Europos kinas, prisiminsime prancūzų maestro Jeano Gabino minibenefisą. Tiesa, tragikomedija „Prasčiokų kerštas“ tokiam meistrui atrodo blankoka, užtat Henri Verneuilio kriminalinė juosta „Melodijos iš rūsio“ (Mélodie en sous–sol, 1963) turi specifinį stilių, o seno gangsterio – Jeano Gabino ir jauno dykaduonio – dar neužsištampavusio Alaino Delono duetas skamba labai sinchroniškai.
Kultinės juostos lieka aktualios
Paprastai tokių dairaisi LRT laidoje „Toli nuo Holivudo“, LNK „Snobo kine“ ar „Snobo naktyje“ (mūsų gretos, atrodo, gausėja!). Aną savaitę džiaugėmės Irano „Dangaus vaikais“, o šią – minėtas „Don Žuanas de Markas“, aišku, vertas dėmesio, bet štai prancūzų komedijėlei „Žaisminga vakarienė“ išsikovojusi gerą reputaciją rubrika suteikia tikrai pernelyg daug garbės.
Aišku, kad ir greitai aptilusio Quentino Tarantino „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction, 1994) – tai kultas visiems laikams ir įvairioms kartoms. Tas pats kanalas, jei tik neklystu (mat kabelinės televizijos labai nemėgsta savęs anonsuoti, reklamuoti – kam to atliekamo darbo?), rodo spėjusią tapti kultine Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki Duko erotinę dramą „Sala“ (The Isle, Seom, 2000), labai poetišką, labai keistą ir labai drastišką. Jeigu kur nors pasaulio kine egzistuoja kita, prasta erotinė drama „Sala“ (mat tik žanras ir tepaminėtas) – tada labai atsiprašau.
Visas galimybes tapti kultiniu filmu turi rusų režisieriaus Aleksandro Zeldovičiaus fantasmagoriška drama „Maskva“ (Moskva, 2000) su nepamirštama Ingeborga Dapkūnaite. Vien jau tas kategoriškas nuomonių pasiskirstymas rodo kūrinį, ironiškai taikantį dabarčiai Antono Čechovo motyvus, esant neeilinį. Žinoma, iš ekrano šiek tiek dvelkia puvėsiais, bet tokia jau ir yra drąsaus menininko nuomonė apie tėvynę bei jos perspektyvas. Panašaus nekompromisinio filmo apie dabarties Lietuvą kažkaip neįsivaizduoju…
Tarp kultinių juostų negalima nepaminėti pramoginio kino klasikos – Johno Sturgeso vesterno „Šaunioji septyniukė“ (The Magnificent Seven, 1960), kurią žaidė ne viena apvogtų sovietinių vaikų, vietoj pramogos maitintų propaganda, karta.
Na, ir, žinoma, puikusis australų „Potvynis“ (High Tide, 1987). Panašu, kad režisierės Gillian Armstrong pastatytas ir nepaprastai plačių galimybių aktorės Judy Davis suvaidintas pasakojimas apie talentingą roko dainininkę iš provincijos pagal viską turėjo būti feministinis filmas. Bet tikri menai visada prašoka bet kokių išankstinių formulių ribas. Ir pavadinimo potvynis asocijuojasi ne tiek su gamtos stichija, su Lietuvos sinoptikais, nepabostančiais mūsų vis bauginti škvalais, kiek su pačia žmogiškąja prigimtimi, kuri privalo rasti savyje jėgų įveikti bet kokius kataklizmus. Juosta kurta 1987–aisiais, tolimoje Australijoje, bet ji visai aktuali čia ir šiandien.