2002-07-29

Baisi banalybė, jog kiekvienam komikui norisi vaidinti karalių Lyrą. Bet gyvenimas ją tvirtina. Naujoje „Melofano“ siūlomoje vaizdajuostėje „Novokainas“ (Novocaine, 2001) senas doras komikas Steve’as Martinas paniro į sau nedažną trilerio pasaulį. Kol jo herojus dantistas Frenkas gyvena ramiai, taip ir lauki, kada prasidės linksmybės. Bet prasideda visai kas kita.

Netikėtumai

S. Martino Frenkas, žinoma, nesitiki, kad apetitą kelianti jo pacientė (Helene Bonham Carter) įtrauks jį į visai kitą aplinką, kurioje figūruos ne tik seksas, bet ir narkotikai, net žmogžudystė. Kokie jau čia komiški triukai!..

Vis dėlto už grynai amerikietišką trilerį „Novokainas“ man įdomesnis pasirodė toks, kurį pasirašė amerikiečiai ir rusai. Pernykštis režisieriaus Sergejaus Bodrovo filmas vadinasi „The Quickie“ arba „Padarykime tai greitai“ (turimas galvoje seksualinis suėjimas). Paprastai didelių kinematografijų bendravimas baigiasi keistais kompromisais, pavyzdžiui, naujajame Romano Polanskio Kanuose laimėjusiame filme „Pianistas“, kuriame vokiečiai kalba vokiškai, o lenkai – angliškai, arba jau visiškai neautentiškoje tarptautinėje košėje apie Stalingrado mūšį – matytame filme „Priešas už vartų“. Iki šiol taip būdavo ir su koprodukcija „Rusija – JAV“.

„The Quickie“, kurį taip pat siūlo „Melofanas“, iš pradžių atrodo tradicinė „kliukva“ apie ištaigingą naujųjų rusų gyvenimą Holivudo asmeninėse vilose – su būtinai širmais žirgais, būtinu Pirmuoju Čaikovskio koncertu, grojamu, aišku, baltu rojaliu, būtiniausia „rusų rulete“, su dviem tikrom rusų kino dabarties žvaigždėm – Vladimiru Maškovu, jau apdovanotu už šį vaidmenį, ir režisieriaus sūnumi, irgi Sergejumi, irgi Bodrovu, beprotiškai išpopuliarėjusiu po abiejų „Brolių“, o dabar dar ir po įtartinos prasmės „Karo“.

Bet Bodrovas vyresnysis – geras režisierius, statęs ir tragiškus „Neprofesionalus“, ir garsų „Kaukazo belaisvį“, ne vien puikiai įvaldė savo profesiją tačiau, ilgokai gyvenęs Amerikoje, žino ir vienos, ir kitos šalies žiūrovų lūkesčius. Atidavęs duoklę paviršutiniškai pažįstantiems rusų įpročius, autorius vis dėlto suveda galus, visiems padovanodamas gražią ir pasmerktą meilės istoriją. Rusų „neskaidrus“ turtuolis Olegas (Maškovas) ir amerikietė tarakonų naikintoja Li (Jennifer Jason Leigh) „padarys tai greitai“, nes ji ir yra ta jo mirtis, kurios herojus geidžia kaip išganymo. Lyg ir bulvarinis sumanymas apvirsta dekadentiškąja puse. Atrodo, tai nesuderinama, bet filmo fonogramoje irgi natūraliai siejasi gruzino Gijos Kančeli ir „The Tiger Lillies“ muzika. Būtų malonu, kad populiarus Vilniuje festivalis „Gyvasis Rusijos kinas“, jeigu tik jis išgyvens apskritai, neapeitų šio keisto filmo. Namų kinas lieka namų kinas.

LNK myli Sandrą Bullock

Aną sykį rašiau apie populiarių aktorių mažus televizinius benefisus. Ateinančią savaitę toks irgi yra, tik jau visai nebemažas, ir LNK veltui kukliai anonsuoja „Savaitgalį su Sandra Bullock“. Koks jau ten savaitgalis, kada kone kiekvieną dieną – vis kitas filmas su žinoma amerikiečių aktore.

Tiesa, patys tie filmai – ne patys reikšmingiausi, daugiausiai kurti tuomet, kai aktorės dar nebuvo aplankiusi abiejų „Greičių“, „Gamtos jėgų“, „Mis Congeniality“ šlovė. „Kas sužeidė Petą?“ – apskritai „mokyklinis“ filmukas, tą pačią dieną kiek anksčiau rodoma „Deganti Amazonė“ – gana rūgščių kritikos atsiliepimų susilaukusi nuotykių juosta. Kas yra fantastinis veiksmo hitas „Visa griaunantis“, kuriame S. Bullock turi tik priminti, kad egzistuoja ne vien Sylvesteris Stallone ar Wesley Snipesas, o dar ir dailioji lytis, niekam aiškinti, manau, nereikia. „Dviese prie jūros“ – vidutinė komedija, kurios herojė, tipiška „girlfriend“, pasirinko mylimuoju vagį.

Nors Richardo Attenborough „Meilėje ir kare“ (In Love and War, 1996) taip pat nėra stebuklas, „Snobo kinas“ šį kartą pasirinko turbūt priimtiniausią variantą. Karinė 1918 metų vasara, mažytis Italijos miestelis, sužeistas jaunutis karys, vardu… Ernestas Hemingvėjus (Chrisas O’DonnelIas) ir jo ištikimoji slaugė Agnesė – aišku, Sandra. Truputis romantikos, truputis atmosferos. Truputis nepaaiškinamo sausumo.

Man regis, Sandra Bullock apskritai yra profesionali, tačiau kiek racionali aktorė. Iš šios savaitės ekrano damų man kur kas įdomesnė nenuspėjama britė Tilda Swinton, kurią pamatysime irgi LNK kanale, kukliai kaip „Tamsioji moters pusė“ (nors originalas – „Female Perversions“, 1996) išversto pavadinimo niūrioje seserų dramoje. Kur kas stilingesnės man atrodo Bullock tautietės Jullianne Moore ir Glenn Close: jos ir dar visas būrys gerų aktorių vaidina šelmiškoje Roberto Altmano komedijoje „Kukės palikimas“.

Pagalvojus, kodėl gi vyksta štai toks festivalis, prisimeni, jog Sandra yra gimusi kaip tik šiandien, liepos 26 dieną, bet iki jubiliejaus dar teks palaukti. Gal LNK dirba koks užsimaskavęs Bullock dūsautojas. Tikėtis, kad tai apgalvota reklaminė akcija, kad televizija susitarė su platintojų firma, rudeniui nupirkusią naujausią Bullock darbą „Apgalvota žmogžudystė“, kuriame aktorė pirmą kartą įsikūnija į seklę, kažkaip nelengva – bent iki šiol tokio bendradarbiavimo pavyzdžių Lietuvoje nesimatydavo.

Ir visiškai veltui. Mūsų brangiosios televizijos taip menkai naudoja sau pačioms labai išloštiną konkrečių kino ciklų (nes ką reiškia, tarkim, „filmų filmas“, aš, naivuolis, taip ir nesuprantu) formą. Gal tai bus graži pradžia?

Didžiuojantis

Ne, gink Dieve, didžiuojuosi ne savimi. Kad nacionalinė televizija atkreiptų dėmesį į kažkokio Stepoko pageidavimus – tiek dar humoro turiu. Bet gražus sutapimas įvyko: vos praeitame rašinyje pageidavus, kad vėl kada pasirodytų puikus Vytauto Žalakevičiaus telefilmas „Visa teisybė apie Kolumbą“(1970) bei kiti televizijai kurti įdomesni darbai, „Kolumbas“ staiga ima ir iššoka!

Keisto pavadinimo juosta neturi nieko bendra nei su Amerikos atradimu, nei su revoliucijos eksportu kaip vėlesnėse V. Žalakevičiaus juostose. Ekrane, dažnai perbraukiamame kalėjimo grotų, vyksta nesibaigiantis filosofinis disputas apie žmogaus galimybes ir jo laisvę, apie nenuolankią dvasią, auką bei išdavystę. Dailininko Vytauto Kalinausko sukurtos grotos kaip esminė scenografijos dalis, žiauroki šviesotamsos kontrastai – permatoma užuomina į tas sąlygas, kuriomis 1970 metais egzistavo ir talentingos kino legendos kūrėjai, ir visi mes.

Neįprasta metaforų ekspresija, specifinis tuomet skambėjusių mūsų aktorių Broniaus Babkausko, Juozo Budraičio, Prano Piauloko, Regimanto Adomaičio, Vytauto Paukštės vaidybos stilius, pajungtas valingai režisieriaus idėjai, – visa tai leidžia vadinti „Visą teisybę apie Kolumbą“ tikru mažyčiu šedevru.

Didžiuotis verta ir jaunesniosios kartos greičiausiai irgi nematytu Arūno Žebriūno 1964 metų filmu „Paskutinė atostogų diena“. Vaikiškas filmas? Nieko panašaus. Nors pagrindinė herojė čia – mergaitė taškuota suknele, unikaliai nuoširdžiai sukurta paauglės Linos Braknytės, ir vėl kalbama apie panašius dalykus – pirmiausia išdavystę. Tik žiaurią V. Žalakevičiaus grafiką šį kartą keičia A. Žebnūno ištobulintas poetinis stilius. Tik „Visa teisybė apie Kolumbą“ buvo cenzorių palaidota po kokio vieno kito seanso, o „Paskutinei atostogų dienai“ šia prasme kur kas labiau pavyko: ji buvo premijuota ir Lokarne, ir net tuo metu Kanuose egzistavusiame vaikų juostų konkurse.

Žinoma, abu minimi filmai – ne apie Lietuvą, jų veiksmas rutuliojasi visiškai sąlyginėje erdvėje (kur Lietuvoje tie pietietiški „Paskutinės atostogų dienos“ kalnai?), bet tai tik rodė jauną lietuvių kinematografą subrendus kalbėti apie „Žemę, žmonių planetą“. Kas žino, kiek jis būtų pasiekęs, jei jo nebūtų planingai žlugdę.

Kaip tik labai konkrečioje Lietuvoje, tarp tos jos faunos ir floros, dėl kurios netrukus, matyt, tik gailiai atsidūsime, vyksta mieli „Meškutės Nidos nuotykiai“ (1977), kuriuos, patys prisimindami be laiko mus palikusį „akvarelinio“ sąžiningumo menininką Petrą Abukevičių, galėsime pasiūlyti humanistinio požiūrio į gamtą, į savą kraštą neišlepintoms atžaloms.

O tarptautinis šio skyrelio akcentas tebus prancūzų geriausia prasme romantiška juosta „Nuotykių ieškotojai“ (Les aventuriers, 1967). Mat čia, nė kiek nenusileisdama Lino Venturai ir Alainui Delonui, jiems partneriauja žavioji Joanna Shimkus – kaip supratote, Šimkutė. Puikiai pradėjusi karjerą Paryžiuje, ji paaukojo gabumus, tekėdama už talentingo Holivudo juodaodžio aktoriaus Sidney Poitier. Kai jis šiemet atsiėmė „Oskarą“, malonu buvo stebėti greta jo vis dar gražią savą blondinę.

Meno atšvaitai

Ateinančią televizinę savaitę kaip reta užderėjo garsių, savitesnių, nei paprastai, nedažnai demonstruojamų, bet savaip įdomių filmų.

Pradėti tenka, deja, nuo apgailestavimų. Net dvi juostos rodo, kuo virto maždaug devintajame dešimtmetyje garsėjusi vokiečių (tuomet VFR) „naujoji banga“. Wimo Wenderso gana naujas „Milijono dolerių viešbutis“ (The Million Dollar Hotel, 2000) turi kai kurių atradimų, bet holivudinis glaistas, anksčiau visai nebūdingas „Dangaus virš Berlyno“ kūrėjui, daro savo. Ypač galia garsėjusios kino krypties „pirmosios ledi“ Margarethe von Trotta, nusiritusios iki televizinių kičų iš ciklo „Pakvaišusios moterys“.

Užtat LNK demonstruoja kine apskritai reto, o naujosios Pentagono doktrinos laikais (matėte „Mes buvome kariai“?) išvis negeidautino pacifizmo klasikinį kūrinį – Samuelio Fullerio sukrečiančią juostą „Didelis raudonas vienetas“ (The Big Red One, 1980).

Mažyčiu šedevru kitos, prancūzų „naujosios bangos“ klasiko Jeano–Luco Godard’o kūrinį „Detektyvas“ (Détective, 1985) vadina daugelis vakariečių kritikų. Žinoma, čia yra dėl ko pasukti galvą, apčiuopti ironišką „juodojo kino“ charizmą, persiimti romantišku autoriaus pesimizmu – bet argi panašūs momentai sukliudė išlavėjusiai Lietuvos publikos daliai ką tik džiaugtis brolių Coenų „Žmogumi, kurio nebuvo“?

Kabelinės televizijos berods jau gerokai nuvalkiojo olandų meistro Mike’o van Diemo 1998 metais už geriausią užsienio filmą „Oskarą“ pelniusį „Charakterį“ (Karakter), bet nemačiusiems išvysti tiesiog privalu. O ir mačiusius traukia ta rūsti hipertrofuota tėvo ir sūnaus priešprieša, tapoma sodriai it flamandų drobėje.

Genialusis japonų meistras, nevengiantis kūryboje pačių rizikingiausių motyvų Nagisa Oshima šį kartą reprezentuojamas antrąja savo erotinės dilogijos dalimi „Aistrų imperija“ (Empire of Passion, Ai no borei, 1978). Ji gal ne tokia drastiška kaip pirmoji „Jausmų imperija“, nors meilužių poros, nužudžiusios moters vyrą, istorija taip pat šiek tiek mįslinga europiečio akiai. Pirmiausia, žinoma, ta nesenkančia, puslaukine aistra.

Galbūt iki aukščiausių epitetų ir nepakyla dar trys derlingos savaitės kino kūriniai, kuriuos vis dėlto norisi bent žodžiu kitu pristatyti.

Stilingas prancūzų režisieriaus Richard’o Dembo filmas „Angelo instinktas“ (L’instinct de l’ange, 1993), apdainuojantis ankstyvųjų aviatorių romantiškumą, stropiai perteikia I pasaulinio karo epochos atributiką, žavi Lamberto Wilsono, Jeano–Louis Trintignant’o nuoširdžiais aktoriniais darbais. Dar retas mūsų televizijų ekranuose meniškasis autorinis ispanų kinas atstovaujamas naujo Jose Luiso Cuerdos filmo „Drugelių kalba“ (La lengua de las mariposas, angl.k. Butterfly’s Tongue, 1999). Natūralu, ispanai negali užmiršti 1936 metų įvykių dramatizmo – taigi ir filmas, kurdamas stiprų emocinį kontrastą, prasidėjęs kone pastoralės intonacija, nelauktai smunka į tamsių praradimų duobę. Mane asmeniškai mieli prisiminimai sieja su lenkų autoriaus Felixo Falko 1981 metų juosta „Buvo džiazas…“ (Byl jazz). Herojai – pokario jaunimas, traktavęs susižavėjimą negeidautinu tuomet džiazu, kaip praslysta dialoge, „reakcija į pilkybę“. O toji pilkybė – ne tik pilkai dažytos sovietų „Pobiedos“, bet ir juodi niūrūs „didžiojo ketvertuko“ ( Marxas – Engelsas – Leninas – Stalinas) portretai ant kiekvieno kampo, ir įgrisusi „meno saviveikla“, ir priverstinis entuziazmas, informatoriai, „Amerikos balso“ baimė, net tokia detalė kaip plačios beformės visų vaikinų kelnės bei vienodos kepės. Ištrūkti iš viso to į sinkopių erdvę – tai kaip nesankcionuoto, užtat šviežio oro gūsis.

Kitą savaitę kino mėgėjams tikrai yra rinktis iš ko. Būtų laiko ir… prasto oro.