Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2002-08-23

Kiekviena epocha atneša (ir dar turbūt atneš) vis kokią naują nemaraus fantastinio Pierre'o Boulle'o romano „Beždžionių planeta“ ekranizaciją. Buvo TV serialų, komiksų, įspūdingas Franklino Schaffnerio 1967 metų filmas, o dabar „Melofane“ jau įmanoma įsigyti ką tik ekranais praėjusios naujutėlaitės Timo Burtono kino versijos (Planet of the Apes, 2001) vaizdajuostę. Amžina konfrontacija Gyvendamas realių pavojų kupiname pasaulyje, žmogus amžinai išsigalvoja dar ir menamų konfrontacijų. Kaunamės su ateiviais, su įvairaus plauko monstrais, tačiau priešiškos beždžionės, – matyt, kad tokios genetiškai artimos žmogui, – kažkodėl ypač patiko skaitančiai bei žiūrinčiai auditorijai. T.Burtonas paprastai būna ironiškas, tačiau savo „Beždžionių planetoje“ į intelektualių gyvenimo šeimininkių beždžionių santykius su vergaujančiais žmonėmis jis pažvelgė gal kiek per rimtai, daugiausia dėmesio skirdamas naujosioms technologijoms, kuriomis ...

2002-08-17

Pagaliau ant „Melofano“ prekystalių – spalvinga licencinė lietuviškai įgarsinta vaizdajuostė su vienu triukšmingiausių pastarųjų metų filmu „Mulen Ružas“ (Moulin Rouge!, 2001). Triukšmo apstu ir ekrane, ir aplink jį. Žinau, yra beatodairiškų entuziastų, yra tokių pačių kategoriškų skeptikų, tačiau viena aišku tikrai: tokia dovana gėdos nepadarytų. Siaučiantis vaizdas Ne dėl kokio „aukso vidurio“ ieškojimo, o visiškai nuoširdžiai prisipažinsiu: australų kilmės režisieriaus Bazo Luhrmanno „Mulen Ružas“, atsispirdamas garsiojo Paryžiaus kabareto istorinio egzistavimo, kuria ekrane atvirą modernią improvizaciją šia tema, pirmojoje filmo pusėje nuoširdžiai imponuodamas humoru, dinamika, muzikalumu, ironiškomis epochų samplaikomis, tačiau kūrinys bandomas visą laiką išdainuoti aukščiausia gaida, o tai į antrą jo pusę paprasčiausiai ima varginti. Nenoriu būti kranklys, bet jeigu Luhrmannas ir toliau eksploatuos savąjį temperamentą ...

2002-08-10

Gyvendamas komplikuotame pasaulyje, deriniesi prie jo iškreiptų, viena kitą vejančių naujų formų ir nenoromis pats daraisi kažkoks netikras. Kartais tarp įdomaus, tačiau nenatūralaus dabarties kino vaizdų nejučia imi ilgėtis ir savo paties vaikystės, ir tų laikų, kai kinas buvo ne audiovizuali, agresyvi, trykštanti nervinga išmone forma, o tiesiog kinas – dar neįminta mįslė, šviesos pluoštas, savaime kažkuo nenusakomai jaudinantis. Tikrumo nostalgija Šiuo metu to pasiilgto paprastumo ekrane irgi yra, tik gana nelengva jo rasti. Man regis, tokią galimybę suteikia kai kurios vaizdajuostės, užfiksavusios naujus kamerinius filmus, kurie visai nepelnytai aplenkė Lietuvos kino teatrų ekranus. Pernai Amerikoje kuklų Toddo Fieldo filmą „Miegamajame“ (In The Bedroom, 2001) irgi pastebėjo tik tuomet, kai jis buvo pateiktas net penkioms „Oskaro“ nominacijoms. Nors čia įvykiai ir niūrūs, dramatiški, vis dėlto tinkamai išreklamuoti pasakojimo apie periferinį žvejų ...

2002-08-03

Apžvalgininkai irgi žmonės; kaip ir visi kiti jie serga, kenčia nuo karščių. Kaip tik todėl turiu atsiprašyti „Omni Laiko“ skaitytojų, kad rugpjūčio 3 dienos televizijų repertuaras šį sykį nelauktai „nuplaukė“. Bene įdomiausia tą dieną buvo ekscentriška australų juosta apie transvestitus „Dykumos karalienės Priscilos nuotykiai“. Tačiau visiškai įtikėtina, kad TV3 kanalas (rugpjūčio 3 d. 23.50 vai.), iki šiol populiarios, net „Oskaru“ apdovanotos (už nepaprastai rėksmingus ir savaip linksminančius kostiumus) juostos berods dar nerodęs, padarys tai ir ateityje. Ekranizacijų srautas Šią savaitę mažuosiuose ekranuose – – kaip reta žymių literatūros kūrinių kino interpretacijų. Žinoma, gera knyga dar anaiptol ne visuomet garantuoja puikų kito meno – kino kūrinį. Jau teko anksčiau rašyti, jog Kurto Vonneguto labai juodo ir labai linksmo romano „Čempionų pusryčiai“ (Breakfast of Champions, 1999) ekranizuotojas Alanas Rudolphas nepajuto ...