2002-08-03

Apžvalgininkai irgi žmonės; kaip ir visi kiti jie serga, kenčia nuo karščių. Kaip tik todėl turiu atsiprašyti „Omni Laiko“ skaitytojų, kad rugpjūčio 3 dienos televizijų repertuaras šį sykį nelauktai „nuplaukė“. Bene įdomiausia tą dieną buvo ekscentriška australų juosta apie transvestitus „Dykumos karalienės Priscilos nuotykiai“.

Tačiau visiškai įtikėtina, kad TV3 kanalas (rugpjūčio 3 d. 23.50 vai.), iki šiol populiarios, net „Oskaru“ apdovanotos (už nepaprastai rėksmingus ir savaip linksminančius kostiumus) juostos berods dar nerodęs, padarys tai ir ateityje.

Ekranizacijų srautas

Šią savaitę mažuosiuose ekranuose – – kaip reta žymių literatūros kūrinių kino interpretacijų.

Žinoma, gera knyga dar anaiptol ne visuomet garantuoja puikų kito meno – kino kūrinį. Jau teko anksčiau rašyti, jog Kurto Vonneguto labai juodo ir labai linksmo romano „Čempionų pusryčiai“ (Breakfast of Champions, 1999) ekranizuotojas Alanas Rudolphas nepajuto to specifinio pasakojimo apie neurotikų aplinką stiliaus. O gaila, nes vaidina tokie užsirekomendavę aktoriai kaip Albertas Finney, Bruce’as WilIis, Nickas Nolte…

Garsiojo rusų kilmės rašytojo Vladimiro Nabokovo „Lužino gynyba“ (The Luzhin Defence, 2000) – irgi labai specifinis kūrinys, herojumi pasirinkęs šachmatininką, gyvenime regintį vien tik savo žaidimą. Režisierė Marleen Goris savajame Europoje sukurtame filme pasirinko labai adekvatų Lužinui amerikiečių aktorių Johną Turturro. Žvelgdamas vien į išorinį jo tipažą – pasprogusios akys, atsiribojęs žvilgsnis – tiki ir herojaus genijumi, ir jo nepilnavertiškumu. Bet ginčytina, ar tas faktas, kad Lužino draugė Natalja (Emily Watson, po įžymiojo Larso von Triero filmo „Prieš bangas“ dar ir negavusi lygiaverčio vaidmens), kuriai scenarijuje skiriama kur kas daugiau vietos, savo paviršutinišku atsidavimu, noru įvesti herojų ir į kitokį, ne vien šachmatų gyvenimą nesuteikia Nabokovo prozai tam tikro sentimentalumo.

Galima abejoti, kiek patį ekranizacijos terminą atitinka didžiojo japonų metro Akiros Kurosawos filmas „Ran“ (1985), tiesioginius „Karaliaus Lyro“ motyvus perkėlęs į viduramžių Japoniją, nors apskritai tokie atvejai kine nėra baisi retenybė. Paties Kurosawos „Septynis samurajus“ kadaise į savo specifinę Laukinių Vakarų dirvą perkėlė amerikiečiai („Šaunioji septyniukė“), ir visai sėkmingai. „Ran“ lietuvių spaudoje kažkodėl verčiama „Karu“ (gal apeliuojant į neseniai kino ekranuose demonstruotą, skandalingą šlovę išsikovojusį to paties pavadinimo Sergejaus Bodrovo kūrinį, o tuo pačiu, žinoma, ir į reitingus?), nors visur pasaulyje jis žinomas „Riaušėmis“ arba „Maištu“ (Revolt). Nesupainiokite! Tragiškas epinis japonų filmas, pasižymintis neapsakomo grožio plastika, masinių scenų raiška, nepamirštamais aktorių paveikslais, – visai kito lygio menas, gal ne tiek aktualus, kaip pasakojimas apie Čečėniją, bet užtat universalus, rodąs, kaip įvairių amžių, įvairių šalių menininkai kitomis priemonėmis reiškia nerimą dėl žmogui būdingo melo bei išdavystės.

Dėl jo universalumo ne kartą ir ne du įvairiose pasaulio šalyse buvo ekranizuojamas Franzo Kafkos romanas „Procesas“. Vieną žinomiausių tokių juostų pasirašė pats Orsonas Wellsas. Deja, mažai rodyta ekranizacija, sukurta 1994 metais Lietuvoje. Bet ateinanti savaitė džiugina ir tuo, kad Lietuvos televizija pradeda Algimanto Puipos filmų – būtent tų, televizinių – retrospektyvą ir kaip tik nuo jo „Proceso“. Kas žino, gal šiandien, Lietuvos gyvenimui vis labiau patenkant į valdininkijos, biurokratijos, nebaudžiamumo pinkles, filmas, kurio veiksmas rutuliojasi, aišku, abstrakčioje, bet galinčioje būti ir Lietuva, šalyje, A.Puipos darbas, turįs stilingos plastikos, aktorių K.Smorigino, V.Paukštės, V.Petkevičiaus, J.Onaitytės raiškių darbų, gali pasirodyti net artimesnis mums. Tai, aišku, būtų labai nelinksma…

Įdomu, kad visai greta F.Kafkos lietuviškosios ekranizacijos „Vilsat“ kanalas demonstruoja žinomo režisieriaus Steveno Soderbergho („Narkotikų kelias“) juostą, taip ir pavadintą „Kafka“ (Kafka, 1991). Besitikintiems biografinės juostos pravartu pasufleruoti, kad rašytojo gyvenimo motyvų čia, natūralu, yra. Vien veiksmas, nukeltas į Prahą po Pirmojo pasaulinio karo, atitinka realybę. Vis dėlto tai daugiau niūrokas trileris, kuriame klesti politinės intrigos, absurdiškos situacijos, kurias yra aprašinėjęs ar galėjo aprašinėti F.Kafka. Gal tiksliausia būtų šį kūrinį vadinti improvizacija Kafkos temomis. O palyginti jį su lietuvių filmu, praplečiant savą moderniosios kultūros žinojimą, – labai įdomu.

Nekasdienis jausmas

Taip jau išėjo, kad, pradėjus nuo linksmo filmo apie transvestitus, pabaigai atitenka kita seksualinė mažuma. Mat naujausia licencinė vaizdajuostė, kurią teko pastaruoju metu išvysti Vilniuje, – vokiečių juosta „Aimee ir Jaguaras“ (Aimée & Jaguar, 1999), pasakojanti dviejų moterų netikėtos meilės istoriją, realiai egzistavusią, gal net savaip išprovokuotą sudėtingų Vokietijai 1943 metų sūkurių.

Aktorės Maria Schrader ir Juliane Kohler tapo 1999 metų Berlyno tarptautinio kino festivalio laureatėmis. Nors jos kuria savo personažus ir stipriai, vis dėlto priešiniesi istorijos realumui, nes viena – pavyzdinga šeimos motina, o kita – bohemiška žydaitė (dar vienas dramatinis niuansas). Vienos herojų prototipo pasirodymas festivalio premjeroje (kitos nebėra) išsklaidė visas abejones.

Galbūt „Aimee ir Jaguaras“ ir nėra tokia poetiška juosta, kaip, tarkim, Lillianos Cavani „Berlyno romanas“, narpliojęs tą patį motyvą. Tačiau gyvenimo netikėtumai, pagardinti ekrane politinio padažo, kasdienės rizikos ir drąsos, kuri buvo reikalinga tokiam gestapo dėmesiu gresiančiam ryšiui, filme irgi perteikiami įdomiai bei netradiciškai.