2002-08-10

Gyvendamas komplikuotame pasaulyje, deriniesi prie jo iškreiptų, viena kitą vejančių naujų formų ir nenoromis pats daraisi kažkoks netikras. Kartais tarp įdomaus, tačiau nenatūralaus dabarties kino vaizdų nejučia imi ilgėtis ir savo paties vaikystės, ir tų laikų, kai kinas buvo ne audiovizuali, agresyvi, trykštanti nervinga išmone forma, o tiesiog kinas – dar neįminta mįslė, šviesos pluoštas, savaime kažkuo nenusakomai jaudinantis.

Tikrumo nostalgija

Šiuo metu to pasiilgto paprastumo ekrane irgi yra, tik gana nelengva jo rasti. Man regis, tokią galimybę suteikia kai kurios vaizdajuostės, užfiksavusios naujus kamerinius filmus, kurie visai nepelnytai aplenkė Lietuvos kino teatrų ekranus.

Pernai Amerikoje kuklų Toddo Fieldo filmą „Miegamajame“ (In The Bedroom, 2001) irgi pastebėjo tik tuomet, kai jis buvo pateiktas net penkioms „Oskaro“ nominacijoms. Nors čia įvykiai ir niūrūs, dramatiški, vis dėlto tinkamai išreklamuoti pasakojimo apie periferinį žvejų miestelį ir pagyvenusią porą (Tomas Wilkinsonas ir naujame meistrystės lygmenyje pasirodanti Sissy Spacek), kuri jaudinasi dėl visai jauno sūnaus, sekiojančio brandžią moterį (Marisa Tomei) su dviem vaikais, kūrėjų firma tada nesugebėjo.

Verta „Melofane“ įsigyti ir šį stiprių charakterių, lėtos tėkmės ir tuo labiau virpinančių sprogimų juostą, ir, manau, ispanų režisieriaus Montxo Armendarizo Barrios labai melodramiško pavadinimo „Širdies paslaptis“ (Secretos del corazón, Secrets of The Heart, 1997) – ne tik todėl, kad jo poetinis tikrumas visai nesuderinamas su melodrama ir net ne dėl gausių tarptautinių premijų, o todėl, kad šiandien reikia būti labai narsiu kūrėju, norint ekrane prabilti apie kasdienes vaikystės mįsles – ir lengvai sprendžiamas, kaip tos voratinklio paskirties ar senų namų girgždėjimo paslaptys, ir jau drumsčiančias šviesų, nesuteptą vaiko protą, kai tik susiduriama su suaugusiųjų gyvenimu.

Televizorių ekranuose ateinančią savaitę irgi bus įmanoma matyti šį bei tą paprastesnio. Rusų kanalas „Naše kino“ demonstruoja seną (1957 m.), primirštą, tačiau nepraradusį nei savo meninių, nei humanistinių vertybių Michailo Kalatozovo filmą „Skrenda gervės“ (Letiat žuravli, The Cranes are Flying, 1957). Iki šiol tai buvo ir tebelieka vienintelė rusų kino juosta, Kanuose pažymėta aukščiausiu apdovanojimu – „Auksine palmės šakele“. Ir ne dėl to meto konjunktūros, artėjančio „atšilimo“ nuojautų. Herojė Veronika, Tatjanos Samoilovos suvaidinta taip, kad nepriminė jokių specifiškai sovietinių motyvų, per karą neišsaugo savosios meilės, o sovietų ekranas – negali būti! – gal pirmąsyk to nepasmerkia. Liks skausmas, praskrendančių gervių ūbavimas, kiekvienąkart priminsiantis Borisą (Aleksejus Batalovas), bet to, pusiau vaikiško pirmosios meilės džiugesio jau niekada nebebus. Ir niekas nekaltas. Gal pati istorija – kaip irgi paprastus herojus talpinanti į neįprastų okupacijos sąlygų terpę lenkų metro Andrzejaus Wajdos liūdnoje „Didžiojoje savaitėje“?

Man, tikram australų kino entuziastui, savo švelnumu bei sąmoningu naivumu, keliančiu pritariantį, o kartais ir ironiškesnį šypsnį, labai patraukli ir režisierės Shirley Barrett „Meilės serenada“ (Love Serenade, 1996). Ją kartais priskiria prie „juodojo humoro“, bet vis dėlto skrupulingas realizmas, žymintis gūdžios australų provincijos piešinį, čia svarbesnis. Į visišką gilumėlę, pavargęs nuo savojo egoizmo, manieringai pareiškęs: „Sustabdykite visatą, aš išlipu“, atvyksta populiarus radijo vedėjas, ir tas jo pasirodymas tuoj susuka smegenis ne tik vienišoms vietinėms sesutėms, bet ir visai neutraliems personažams, tarkim, kinų virėjui, dramatiškai reaguojančiam į tai, kad atvykėlis nevalgo jo krevečių… Į panašių filmų gretą statytini ir amerikiečių mažai girdėti „Žvėrys“ (Animals with the Tollkeeper, 1998), verti pamatyti vien dėl nuostabių aktorių kohortos (Timas Rothas, Rodas Steigeris, Johnas Turturro, Mickey Rooney ir kt.), o pavadinimu šiek tiek klaidinantys, todėl kad tai, man regis, pirmiausia tiksli totalaus žmogiškojo vienišumo studija.

Ir dar apie vieną rusų filmą. „Skrenda gervės“ daug kas matė ar bent apie jį girdėjo. O 1964 metų juosta „Likit sveiki, berniukai“ (Do svidanija, malčiki) pagal Boriso Balterio apysaką, leistą ir lietuviškai, šmėkštelėjo ir buvo uždrausta, nes emigravo, kai dar buvo negalima, jos režisierius Michailas Kalikas ir aktorė Vika Fiodorova.

Trys paaugliai – trys paauglės. Jų nesudėtingi švelnūs tarpusavio santykiai mieste prie šiltos jūros. Jų stebimi suaugusieji, kaip tas primusų lituotojas baisaus ilgesio žvilgsniu, kuris, vos sezonui atėjus, nusimeta tepaluotą prijuostę, apsivelka superkostiumą ir porai mėnesių puola šokti aistringus argentinietiškus tango su atvykusiomis supermoterimis (nedidelis, bet tikrai nepamirštamas Jefimo Kopeliano vaidmuo!). Jų kvailiojimai ir pirmieji erotiniai bandymai – žodžiu, nieko ypatinga, jei tik ne tas faktas, kad pirmieji ir liks paskutiniai, o rytoj juos skustom galvom išveš, kad nebegrįžtų, į karą. M.Kalikui išvykus, kai vien tik jo vardas tapo prakeiktas, daug kas bandė pakartoti, net atvirai nuplagijuoti skvarbią šio neįmantraus filmo poeziją. Ir nieko neišėjo: poetu pageidautina gimti pačiam.

Ištakos

Pagal herojų amžių su rusų juosta savaip siejasi nei iš šio, nei iš to Nacionalinėje televizijoje išdygęs raritetinis prancūzų 1938 metų filmas „Bėgliai iš San Ažilio“ (Les Disparus de Saint–Agil). Tai kriminalinio pobūdžio juosta, tačiau, kitaip nei aukščiau minėti, ne realistinė, o greičiau deformuota – pagal audringą jaunujų personažų, berniukų internato auklėtinių, vaizduotę.

„Bėglius…“ įdomu žiūrėti ir dėl neįprastos pasakojimo manieros, ir dėl to, kad taip retai pamatome didžiųjų ano šimtmečio vidurio aktorių darbus. O čia – ir Ericas von Stroheimas, ir Michelis Simonas (kiek anksčiau LRT rodė jo hipišką „Budiu, ištrauktą iš vandens“), ir net tokios įtartinos šlovės geras prancūzų aktorius kaip Robert’as Le Viganas, kurį už jo prohitlerinę veiklą po karo nuteisė dešimčiai metų sunkiųjų darbų kalėjimo!.. Bet įdomiausia figūra tarp kūrėjų – vis dėlto režisierius Christian–Jaque’as, prieš „Bėglius…“ pastatęs gal kokį dešimt visai nereikšmingų juostų, paskui, po karo, padovanojęs publikai ir mūsų senesniesiems žiūrovams atmintinus filmus su tada neapsakomai populiariu Gerardu Philipe’u (Stendahlio „Parmos vienuolyno“ ekranizaciją ir žaižaruojančią kostiuminę komediją „Fanfanas Tulpė“).

Man atrodo, jog būtent Christian–Jaque’as, kepdamas nesuskaičiuojamas „Lukrecijas Bordžijas“, „Madam SanŽen“, net vieną iš „Ledi Hamilton“ versijų, objektyviai stovėjo prie šiandien Prancūzijoje vėl neapsakomai populiaraus pseudoistorinio žanro lopšio. Antai vien tik šią savaitę mėgėjo laukia bent trys tokios juostos. Apie to paties Liudviko XIV – Karaliaus Saulės epochą bei apie jį patį prabyla ir „Vatelis“, ir „Karalius šoka“ – dėmesio, tikrieji sinefilai: antrajame karalių vaidina Benoit Magimelis, nevykęs mazochistės Isabelle Huppert partneris „Pianistėje“!

Trečias toks puošnus, ne tiek istorinis, kiek būtent kostiuminis kūrinys pasakoja apie Denis Diderot ir jo aplinką. Gal jis būtų net šmaikštesnis už kitus, čia minimus, tačiau kiekvieną kartą, girdėdamas originalaus pavadinimo „Le Libertin“ (2000) vertimą komerciniu „Patvirkėliu“, nejučia sugriežiu dantimis. Juk galima ištvirkauti – virtuvėje, rūsyje, gal net išmoningai, bet visiškai buitiniu, fiziologiniu lygiu, nė neįsivaizduojant, kad, pasirodo, esi kilmingos libertinizmo filosofijos sekėjas.

Ko dar reikėtų nepraleisti

Kadangi aname skirsnyje rašyta ir apie retą klasikinę juostą, paminėsiu dar dvi tokias – gal tik ne tokias retas. Šiuo metu, kai kino teatruose demonstruojamas naujas, bet iškreiptas ir suprimityvintas „Grafas Montekristas“ (Le comte de Monte–Cristo) pagal A.Dumas avantiūrinį romaną, pravartu pasižiūrėti gal ir be ypatingo polėkio sukurtą, tačiau bent jau tikslią jo ekranizaciją. Legendinis gražuolis Jeanas Marais, vaidinantis Edmoną Dantesą 1953 metų versijoje, bent jau parodo, kaip kerštas alina kiekvieną žmogų.

Žavingą „sofistinę komediją“ su amžinąja amerikiečių ekrano pora – Katharine Hepburn ir Spenceriu Tracy – „Pet ir Maikas“ (Pat and Mike, 1952), klasiko George’o Cukoro kurtą 1952–aisiais, gali pažiūrėti tie, kurie tikrai tobulai įvaldė šnekamąją lenkų kalbą. Mat protingą komizmą čia labai daug kuo lemia nesibaigiančios herojų žodinės dvikovos niuansai.

Vien pagerbiant Marcello Mastroianni atminimą reikėtų pasižiūrėti vieną paskutiniųjų jo darbų. Net ne vieną, o visus keturis, kuriuos jis labai stilingai įvairuoja Čilės avangardisto, gyvenančio Prancūzijoje Raulio Ruizo siurrealistiniame groteske „Trys gyvenimai ir viena mirtis“ (Trois vies & une seule mort, 1996). Sunku patikėti, jog kas nors dar nematė vieno populiariausiųjų pastarojo meto filmų, Larso von Triero „proletarinio miuziklo“ su Bjork „Šokanti tamsoje“ (Dancer In The Dark, 2000). Na, o jeigu? Tragiškas ankančios emigrantės Selmos likimas svajonių Amerikoje, suvaidintas, sušoktas ir sudainuotas taip, kad galima kūrinį vadinti šedevru (Kanų 2000 metų festivalio žiuri taip ir padarė), bet galima ir aršiai ginčytis.

„Omni laike“ jau teko stebėtis, kodėl broliai lietuviai nemėgsta kino ciklų, teikiančių žiūrovui tam tikrų orientyrų. Žinoma, jei patarčiau mokytis iš ukrainiečių, įžeidus tautiečiai man to neatleistų. Bet štai „Šokanti tamsoje“ ten įtraukta į ciklą „Penki didžiųjų režisierių šedevrai“, ir, nors ir nemanau L.von Triero juostą esant be priekaištų, labai laukiu, ką gi jie ten dar tokio išsitrauks kaip fokusininkai iš po frako.

O štai kitas ukrainiečių ciklas – „Penkios naktys su Takeshi Kitano“. Šį kartą pamatysime bene madingiausio šiandien japonų menininko „Sonatiną“ (Sonatine, 1993). Vėl japonų mafijos grupės, žiaurios jų tarpusavio kovos. Bet gal ne tik dėl kraujo sukurta ši poetiško pavadinimo juosta? Pagalvokime, kodėl paties T.Kitano vaidinamas personažas, leisdamas sau į galvą kulką… šypsosi?

Nors pagal nupirktų filmų fondus ne viena lietuvių televizija irgi galėtų suformuoti ne vieną įdomų ciklą (gal ten stinga kino specialistų, išsyk reginčių galimas sąsajas?), kol kas džiaugiamės, kad reguliariau nei iki šiol rodomi lietuvių filmai. Aną savaitę vėl pasižiūrėjęs Algimanto Puipos „Proceso“ pagal Franzą Kafką pirmąją dalį, akivaizdžiai suvokęs, jog filmuota buvo praktiškai be pinigų, remiantis vienu – bet kokiu kūrybingu – entuziazmu, pasidžiaugęs žavingomis literatūros ir senojo kino sąsajomis, operatoriaus Zigmo Gružinsko nei spalvotu, nei nespalvotu, išryškinančiu kadre tik vieną paspalvintą detalę, darbu, labai laukiu antrosios serijos.

Vilniaus televizijos lietuvių kino cikle – Marijono Giedrio „Perskeltas dangus“ (1974). Informuoju, nes tokia apžvalgininko priedermė. Entuziazmo neturiu. Man regis, jei tuoj pat neišmirs visi lietuvių kino kritikai, jų, o ir meno sociologų šventa priedermė – iš naujo analizuoti tokias sovietizmo apraiškas mūsų kino istorijoje, kurių juk ir filmuoti niekas nevertė. „Kas gi ta Lietuva?“ – lyg pašaipiai krypčiotų pečiais šis nemalonus filmas. – „Moj adres – ne dom i ne ulica, moj adres – Sovietskij sojuz!“