2002-08-17

Pagaliau ant „Melofano“ prekystalių – spalvinga licencinė lietuviškai įgarsinta vaizdajuostė su vienu triukšmingiausių pastarųjų metų filmu „Mulen Ružas“ (Moulin Rouge!, 2001). Triukšmo apstu ir ekrane, ir aplink jį. Žinau, yra beatodairiškų entuziastų, yra tokių pačių kategoriškų skeptikų, tačiau viena aišku tikrai: tokia dovana gėdos nepadarytų.

Siaučiantis vaizdas

Ne dėl kokio „aukso vidurio“ ieškojimo, o visiškai nuoširdžiai prisipažinsiu: australų kilmės režisieriaus Bazo Luhrmanno „Mulen Ružas“, atsispirdamas garsiojo Paryžiaus kabareto istorinio egzistavimo, kuria ekrane atvirą modernią improvizaciją šia tema, pirmojoje filmo pusėje nuoširdžiai imponuodamas humoru, dinamika, muzikalumu, ironiškomis epochų samplaikomis, tačiau kūrinys bandomas visą laiką išdainuoti aukščiausia gaida, o tai į antrą jo pusę paprasčiausiai ima varginti.

Nenoriu būti kranklys, bet jeigu Luhrmannas ir toliau eksploatuos savąjį temperamentą taip negailestingai, kaip „Tik šokių salėje“ ar „WiIliamo Shakespeare’o Romeo ir Džuljetėje“, jo talentu turbūt neilgai džiaugsimės.

Pernai „Mulen Ružą“ gana atsainiai sutiko Kanuose – tiesiog kaip dar vieną puošnią festivalio atidarymo ceremonijos petardą, užtat paskui visokie „Aukso gaubliai“ bei „Oskarai“ pabiro tarsi iš gausybės rago.

Ginčams pagrindo tikrai yra. Nereikia ieškoti juostoje istorinio tikrumo ar piktintis, kad Nicole Kidman vaidinama džiovininkė prieš atsisveikindama dar padainuoja – visai ne ligos patale. Juk tai ne realistinis filmas, o šiaip kino siausmas, tik kad jame reikėjo vienos kitos poilsio oazės – irgi faktas.

Siaučiantis vaizdas žymi ir nemažą per TV ateinančią savaitę rodomų juostų dalį. Čigoniškas Emiro Kusturicos temperamentas, netikėčiausi veiksmo bei kameros šuoliai – visų pamiltame, ir bjauriausią nuotaiką įstengiančiame pataisyti filme „Juoda katė, baltas katinas“ (Crna macka, beli maco, Black Cat, White Cat, 1998).

Du triukšmingi, bet ir savaip prasmingi filmai – iš Rusijos. Keista, kad Rolano Bykovo „Aiskaudą–66“ iki šiol anonsuoja „filmu vaikams“, nors seniai visiems aišku, jog po ta netgi skylėta kauke slapstosi pats tikriausias antisovietinis pamfletas. Sergejaus Solovjovo „Namas po žvaigždėtu dangumi“ (Dom pod zviozdnym niebom, 1991) – paskutinysis ir, deja, silpniausias filmas iš autoriaus „postmodernistinės trilogijos“ („Assa“, „Rožė juodoji – liūdesio ženklas, rožė raudona – meilė mana“), bandančios užbaigti užsitęsusį atsisveikinimą su sovietine mitologija, kurios idiotiškiausių apraiškų, žinia, buvo begalė – visai kaip ir ekrane.

Bet labiausiai iš tų nervingų, kartais net į isterijos plotmę nusiritančių filmų rekomenduočiau Prancūzijoje 1975 metais kurtą iš tėvynės išvyto lenkų režisieriaus Andrzejaus Žulawskio keistą dramą „Svarbiausia – mylėti“ (L’important c’est d’aimer, 1975). Labai talentingas, drastiškas kūrinys, kuriame anksti pasitraukę aktoriai (Romy Schneider, Klausas Kinskis) autoriaus valia kone pranašiškai prabyla apie sekso ir mirties sąsajas, apie bohemos pagedimą, vis tiek gražų ir imponuojantį besparnei publikai.

Nepamatyti neleistina

Artėja rudenėlis, jo pirmieji pranašai – labai plačiai nuskambėję naujesni ir senesni filmai.

Ukrainos TV (STB), kurioje, įtariu tūno koks tylus gero kino maniakas, šią savaitę siūlo vieną puikią juostą po kitos. Štai Luiso Bunuelio klasikinė „Dienos gražuolė“ (Belle de jour, 1967), kurios kadruose dar angeliško grožio Catherine Deneuve gyvena dvigubą gyvenimą dienomis, kai vyro nėra, atsiduodama tamsiausiems bordelio klientų insinktams. Ne iš reikalo, iš meilės menui… Gal tai vienas sarkastiškiausių niekuomet netikėjusio dorybėmis meistro kūrinių.

Lietuviai distribiutoriai nenupirko naujo italų meistro Giuseppe Tonatore kūrinio „Legenda apie pianistą“ (kitas pavadinimas, nurodantis laikmetį – „1900 metų legenda“ – The Legend of 1900, originalas – La leggenda del pianista sull’oceano, 1998), – tad prašom, malonumas tikrai didelis! Tegul istorija apie genialų vaiką, gimusį ir išaugusį didžiuliame laive, mačiusiame tik savo užtiktą fortepijoną ir net nenutuokusį apie gyvenimą sausumoje, aišku, nėra visai reali. Bet kiek fantazijos atpalaiduoja kūrinį prisodrinusi puiki Ennio Moricone muzika, klasikinis džiazas ir nervingojo Timo Rotho, kuriančio tą laisvanorišką atsiskyrėlį, vaidyba!

Ir dar vieną kino teatruose nematytą garsų, daug kur premijuotą Kanados žymiausio režisieriaus Atomo Egoyano filmą ne tokiu jau ironišku, kaip galima pamanyti, pavadinimu „Laiminga ateitis“ (The Sweet Hereafter, 1997) rodo tie patys ukrainiečiai. Po pradinės baisios mažo miestelio autobuso avarijos, kurioje žuvo daug vaikų, į tą miestelį, draskomas kažkokių vidinių demonų, atvyksta garsus didmiesčio advokatas (lanas Holmas). Bet jo noras dar labiau sukiršinti tragedijos ir šiaip paveiktus žmones sudūžta į vietinės paauglės šviesaus tikėjimo užtvanką. Filmas nėra religinis, bet susitaikymas su likimu – ko gero, esminis jo motyvas.

Prie šių kūrinių priskirčiau dar ir demonstruojamą talentingą, šmaikštų, persmelktą meile senajam kinui bei jo puspročiams entuziastams Timo Burtono filmą apie realiai egzistavusį Holivudo trečiojo ešelono režisierių Edą Woodą. Jo vardu ir pavadintame (Ed Wood, 1994), bet tolimame nuo biografinio kino schemų filme Johnny Deppas, kurdamas herojų, verdantį aistra judantiems paveikslėliams ir… angorinės vilnos bliuzelėms, kelia juoką, užuojautą, net susižavėjimą. 1994 metų filmas ir stilizuotas pagal prabėgusį laikmetį: jis nespalvotas, o, pavyzdžiui, aktorių pavardės titruose pasirodo ant dekoratyvių, aiškiai ne marmurinių, o fanerinių antkapių.

Žinoma, neleistina būti nemačiusiam ir klasikinės italo Marco Ferreri juostos „Didysis rijimas“ (La grande bouffe), 1973–aisiais sukėlusios baisų skandalą. Mat metaforiškame pasakojime keturi buržua, suvaidinti bene populiariausių ano meto Europos aktorių – Marcello Mastroianni, Ugo Tognazzi, Michelio Piccoli ir Philippe’o Noiret, – susirenka, kad tiesioginiu apsirijimu užbaigtų šios žemės kančias bei dar baisesnį nuobodulį. Bet tiesiogiai šio kūrinio, šiandien užimančio garbingą vietą kino istorijoje, suvokti vis dėlto nereikia: rijimas, tuštinimasis bei seksas ekrane tokie, kokie yra, bet autoriaus prognozės dėl save naikinančios civilizacijos vis dėlto svarbesnės. Ir dar – vienintelė gyva kažkodėl išlieka gundančių formų moteris (Andrea Ferreol), nors ėdė lygiai su vyrais. Minties plotmių ekrane tikrai ne mažiau negu gastronominių grožybių.

Iš seniau

Kai siūliau draugams pasižiūrėti vaizdajuostę su „Gilda“, šie raukėsi: ką tu, 1946–ieji metai, nespalvotas… Paskui patys klausinėjo: ar neturi dar ko nors tokio? O kur dar vaidino Rita Hayworth?

Rudaplaukę 5–ojo dešimtmečio gražuolę, trumpam pabuvusią kino genijaus Orsono Welleso žmona, bet paskui iškeitusią jį į kažkokį milijardierių, galima dar pamatyti 1941 metų tragikomedijoje „Rudaplaukė“ (The Strawberry Blonde).

Norintiems pasikvatoti Baltarusijos TV siūlo nemariuosius „Kubanės kazokus“ (Kubanskie kazaki). Muzikinė 1949 metų komedija – tarsi apie jau vienoje šalyje pastatytą komunizmą, bet kai prisimeni, koks badas būtent tais filmavimo metais siaubė sovietiją, juokas kažkaip stingsta gerklėje.

LNK visiškai veltui su snobizmu siejama Claude’o Leloucho melodrama „Vyras ir moteris“ (Un homme et une femme) – keistas kino madų trumpalaikiškumo pavyzdys. 1966–aisiais šiuo filmu visi žavėjosi, Kanai net įteikė „Auksinę palmės šakelę“, prabėgo vos keli metai, ir ta miglota poezija ėmė atrodyti baisiausiu kiču. Lelouchas, žinoma, neima į galvą, kasmet iškepa bent po vieną ištaigingą melodramą, bet „Vyro ir moters“ atvejį vis prisimeni: ar tai mes buvome akli, ar šio filmo mįslės dar neįspėjome iki šiol?

Užtat jokių abejonių net negali kilti dėl „Alkatraso paukštininko“ (Birdman of Alcatraz) – koks šis tvirtai sukaltas pasakojimas apie kalinį, už grotų tapusį ornitologu (tokia pat tvirta ir akademiška Burto Lancasterio vaidyba) buvo 1963–aisiais, lygiai toks jis yra ir dabar. Stiprių Holivudo amatininkų juostų tarsi neveikia laikas.

Pabaigai – mūsiškiai

Šią savaitę Algio Puipos juostų cikle – mažai žinomas kūrinėlis „Ašarų pakalnė“ (1994). Bet tai anaiptol ne vien tik užfiksuotas juostoje kaimo saviveiklininkų spektaklis. Puipa – kūrėjas, turįs apsčiai ironijos bei autoironijos (šios, tiesa, kiek mažiau), tad regi jo požiūrį ir į nuoširdžią kaimiečių „akciją“, ir į naivioje pjesėje fiksuojamą lenkų okupacijos metą. Mulkinantis nutylėjimais, sugrįžimais į tą patį dramaturginį tašką, sunkiai banguojantis – kaip ižas Kuršmarėse, kaip Vytauto Barkausko išsisprendimo siekiantys kankinančios muzikos ritmai, Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus 1966 metų filmas „Jausmai“ lietuvių kritikų buvo pripažintas geriausiu per visą savojo kino egzistavimą.

Ar tai ne subjektyvus sprendimas, ar filmas išsaugo tą specifinę vertę bei nebanalų kinematogafiškumą, bus galima įsitikinti, vėl jį pasižiūrėjus Vilniaus TV cikle. Juolab kad greta „Jausmų“ rusų ORT kanalas vėl primena bent jau kur kas plačiau anais laikais skambėjusį Vytauto Žalakevičiaus dinamišką kūrinį „Niekas nenorėjo mirti“. Tik neverta pamiršti, kad abiems artimos medžiagos filmams scenarijus rašė tas pats V.Žalakevičius.

Na, o norintiems prisiminti Nijolę Oželytę – ne seimūnę ir ne drastišką teležvaigždę – galima pasiūlyti kultūringą rusų melodramą „Skėtis jaunavedžiams“, kurioje gabi lietuvė pasirodo visiškai verta žymiojo Aleksejaus Batalovo partnere.