2002-08-23
Kiekviena epocha atneša (ir dar turbūt atneš) vis kokią naują nemaraus fantastinio Pierre’o Boulle’o romano „Beždžionių planeta“ ekranizaciją. Buvo TV serialų, komiksų, įspūdingas Franklino Schaffnerio 1967 metų filmas, o dabar „Melofane“ jau įmanoma įsigyti ką tik ekranais praėjusios naujutėlaitės Timo Burtono kino versijos (Planet of the Apes, 2001) vaizdajuostę.
Amžina konfrontacija
Gyvendamas realių pavojų kupiname pasaulyje, žmogus amžinai išsigalvoja dar ir menamų konfrontacijų. Kaunamės su ateiviais, su įvairaus plauko monstrais, tačiau priešiškos beždžionės, – matyt, kad tokios genetiškai artimos žmogui, – kažkodėl ypač patiko skaitančiai bei žiūrinčiai auditorijai.
T.Burtonas paprastai būna ironiškas, tačiau savo „Beždžionių planetoje“ į intelektualių gyvenimo šeimininkių beždžionių santykius su vergaujančiais žmonėmis jis pažvelgė gal kiek per rimtai, daugiausia dėmesio skirdamas naujosioms technologijoms, kuriomis gabūs kūrėjai kartais susivilioja tik savo nenaudai. Vis dėlto filmas savo žiūrovą susirado, nors F.Schaffnerio juosta, man regis, buvo paprastesnė ir gilesnė.
Pavadinimu šis filmas susišaukia su rodoma „Balta beždžione“. Bet tai tik formali sąšauka, nes danų ir vokiečių bendrai statytame smagiame trileryje tokį originalų pseudonimą pasirinko nusikaltėlis, veikiantis spalvingoje bohemos aplinkoje.
Pagyvenusioje, gal jau net klasikinėje fantastinėje juostoje „Logano pabėgimas“ (Logan’s Run, 1976) sąšauka su P.BouIle’o idėja ne tiesioginė, bet ji yra. Socialinės fantastikos juostoje irgi vaizduojama skriaudžiama žmonių visuomenė. Tiesa, jie nevergauja, bet 30 metų pasiekę dingsta, išnyksta, ir mano, kad kitaip tiesiog būti negali. Gražiausioje filmo scenoje jauni herojai, aptikę pajūryje barzdotą senį žvelgia į jį kaip į patį tikriausią zoologijos sodo eksponatą, o ironiškas aktorius Peteris Ustinovas linksmai pritaria jiems, piešia personažą kone kaip palankią simpatišką beždžionę. Įteigti jaunimui, jog kartos gali ne konfrontuoti, o bendradarbiauti, šiandien, paauglystės kulto laikais, deja, tapo vėl labai aktualu…
Nebe fantastinę, o labai įtikėtiną konfrontaciją demonstruoja neseniai kino teatruose rodytas vienas iš geriausių vokiečių „naujosios bangos“ kūrinių – pernykštis Oliverio Hirschbiegelio neutralaus pavadinimo „Eksperimentas“ (Das Experiment, 2001), kuris netrukus pasirodė vaizdajuostėmis. Mokslinis psichologinis bandymas už nemažus pinigus dviem savaitėms patalpinti į kalėjimo sąlygas grupę savanorių netrukus tampa nebekontroliuojamas. Tarp kompleksuotų „prižiūrėtojų“ prabunda tikri žvėrys, kur kas baisesni už pramanytus monstrus.
Dalykiška ir emocionali režisūra buvo apdovanota Monrealio kino festivalyje, geriausių žodžių pelno individualizuotas „aukų“ ir „budelių“ ansamblis, kuriame pirmuoju smuiku griežia populiarusis Moritzas Bleibtreu („Bėk, Lola, bėk“). Bet šiurpiausia, jog negailestingas kūrinys apie kiekviename slypinčius tamsiuosius gaivalus pastatytas realaus eksperimento pagrindu.
Keistoji lituanika
Atvirai dramatiškai konfrontacijai lietuvių kinas per savo istoriją ryždavosi nedažnai. Ir šios savaitės lietuviški motyvai daugiau kalba apie mūsų potraukį poetinėms keistenybėms. Tokia Algimanto Puipos 1995 metų juosta pagal brolių Dirgėlų bei Jolitos Skablauskaitės apsakymus „Žaibo nušviesti“. Gal nė vienas populiaraus režisieriaus filmas apie absoliučiai neprisitaikiusius prie gyvenimo fantazuotojus nebuvo toks sukeistintas, rafinuotas ir nesusilaukė tokios aršios kritikos.
Lyg paprastesnė Almanto Grikevičiaus juosta „Sadūto tūto“, prabylanti apie meno žmonių konfliktišką egzistavimą, žavinti labiau antraplaniais Broniaus Babkausko, Eugenijos Pleškytės vaidmenimis, tiksliai banguojančia atmosfera, bet 1974–ųjų sąlygomis šiek tiek „nuredaguota“ ir lauktą intelektualinį potencialą dalinai praradusi.
Šaunu, kad lietuvių kino ciklai, pradėti sostinėje, darosi madingi: štai jau ir Šiaulių televizija formuoja „Lietuvių kino klasikos“ programą ir jos rėmuose demonstruoja Vytauto Žalakevičiaus drastiškąją „Vienos dienos kroniką“.
Bet pats įdomiausias ateinančios televizinės savaitės lietuviškas (tegul – pusiau lietuviškas) įvykis – Naujojoje Vilnioje gimusio žymaus lenkų literato bei režisieriaus Tadeuszo Konwickio „Isos slėnis“ (Dolina Issy, 1982), pastatytas pagal garsų Czeslowo Miloszo romaną. Mat veiksmas rutuliojasi senojoje Lietuvoje, kurios aplinką autorius atkūrė Suvalkuose ir apie kurią pats Konwickis sako: „Ir Lietuva man išėjo tokia… magiška, paslaptinga, pagoniška…“
Sava egzotika
Ne tik „Isos slėnis“, kuriam tai privalu pagal medžiagą, bet ir kitas lenkų filmas šiandien jau atrodo gana egzotiškai. Tai labai rekomenduotinas anksti mus palikusio didžiojo Krzysztofo Kieslowskio ankstyvas darbas apie klajojančio teatrėlio žmones „Personalas“ (Personel, 1976). Tiesiog tokių filmų – pusiau dokumentinė maniera, bet ir moralinis postulatas – šiandien pasaulyje jau beveik niekas nebekuria.
Man visada kiek egzotiški atrodo vienų tautybių menininkų kūriniai, pastatyti svetur. Tai būna ir absurdas, kaip dabar kinų ekranuose rodomas australės Gillianos Armstrong filmas apie… okupuotą Europą „Šarlotė Grei“ (Charlotte Gray, 2001). Bet pasitaiko, jog menininkas randa universalią kalbą, geba pažvelgti į ne savo aplinką šviežiu žvilgsniu, kaip tai pavyko suomiui Mikai Kaurismakiui, Vokietijoje 1998 metais kūrusiame labai linksmą (kartais – ir juodo humoro) juostą „Greitkelio visuomenė“ (Highway Society, 2000). Tiesa, jei programose kur pamatysite pavadinimą „Aukštuomenė“, tai tik reikš, kad vertėjui originalus „Highway Society“ ir „High Society“ – viena ir tas pats.
Konkrečiai žodis „egzotika“ asocijuojasi su tolimomis šalimis, mažai tikėtinais, kad ir ne fantastiškais nutikimais. Bus ir tokių. Mums dar vis gana egzotiškai atrodo Japonija, kurioje ne kiekvienas lankėsi, tad ukrainiečių ciklo „Penkios naktys su Takeshi Kitano“ eilinis kūrinys „Vaikinai sugrįžta“ (Kids Return, 1996)patenkins smalsumą įvairiai besiklostančiais jaunų personažų likimais (vienas – į boksą kitas – į jakudzą), nors, tiesą pasakius, ignoruojant nematytą foną, panašiai jie galėjo klostytis ir Lietuvoje.
Reali egzotika triumfuoja Nikitos Michalkovo Mongolijoje sukurtoje juostoje „Urga“ (Urga-territorija liubvi), 1991 metais apdovanotoje Venecijos kino festivalio „Aukso liūtu“. Konkrečiai „urga“ toje atvirų visiems vėjams stepių šalyje reiškia „meilės teritoriją“: tą vietą kurioje iš tolo matyti į stepę įbesta kartis su raudona skarele, visi aplenkia iš tolo, nes žino – čia mylimasi. Nuo egzotikos N.Michalkovas pakilo iki metaforos, o tai pasiekti, metams bėgant, jam darosi vis sunkiau.
Na, ir, žinoma, bene vienintelis savaitėje istorinio žanro kūrinys – amerikiečių „Tai Panas“ (Tai–Pan, 1986). Kiek jis stropiai seka istorinius faktus, bent šių eilučių autoriui yra visai neaišku, tačiau stebėti, kaip energingas škotas (jį vaidina populiarus australų aktorius Bryanas Brownas) XIX amžiaus pradžios Kinijos Kantono provincijoje įsuko audringą prekybinę veiklą ir padėjo pagrindą Honkongo gimimui – visai įdomu.
Duobės ir viršukalnės
Giliausia šios TV savaitės duobė man atrodo biografinis filmas „Čaplinas“ (Chaplin, 1992), 2 valandas ir 25 minutes esi verčiamas stebėti vidutinį aktorių Robertą Downey’ų jaunesnįjį, net kažkaip baugščiai imituojantį negarsinio kino genijų. Realaus Ch.Chaplino kūrybos ištakos, jo talento genezė – visa tai už kadro.
Yra gerų, artimų klasikai juostų. Visi žinynai prirašo po penkias žvaigždutes Katharine Hepburn ir Spencerio Tracy duetui protingoje 1942 metų komedijoje „Metų moteris“ (Woman of the Year). Baisioji Briano De Palmos „Kerė“ (Carrie, 1976), psichologiškai įprasminusi telekinezę, – jau siaubo kino klasika. 1941 metų „Saulėtojo slėnio serenada“ (Sun Valley Serenade), aišku, jokia viršūnė, užtat kaip ten groja Glenno Millerio orkestras! „Kieti vyrukai“ (Goodfellas, 1990) – puikus, žiaurus, stilingas Martino Scorsese’ės kūrinys su nuostabiu, dar štampais nepasižyminčiu Robertu De Niro, bet jis tiek vientisas, kad jį reikėtų žiūrėti vienu atodūsiu, ne tik be reklamos, bet ir be tos 40 (!) minučių pertraukos, kuria LNK tiesiog ketvirčiuoja gerą kiną.
Vis dėlto savo prizą šią savaitę skirčiau menkai Lietuvoje pažįstamo prancūzų režisieriaus originalo Bertrand’o Blier ankstyvai juostai „Išsitraukite nosinaites“ (Préparez vos mouchoirs), kurioje pamatysime mielą kanadietę Carole’ę Laure, dar taip nenutukusį Gerard’ą Depardieu ir dar nenusižudžiusį Patricką Dewaere’ą. Kodėl 1978 metais šis poetiškas, antiburžuazinis, jausmingas ir šokiruojantis filmas apie neišsipildžiusias seksualines idėjas, motinystės ilgesį, „meilę trise“ pelnė puritoniškos Amerikos „Oskarą“ – mįslė iki šiol. Turbūt greta „Šokančių valsą“ (Les valseuses, 1974) – tai vienas iš tikrųjų B.Blier šedevrų. Geriau, nei jį apibūdino prancūzų kino žinynas, nepasakysi: „Tai mažytis humoro, švelnumo ir… provokacijos stebuklas“.