2002-09-14
Dieviškos Tomo Cruise’o šypsenos ir pietietiško populiarių merginų Cameron Diaz, Penelopės Cruz grožio bei temperamento gerbėjams ir gerbėjoms „Melofanas“ siūlo naują licencinę lietuviškai įgarsintą „Vanilinio dangaus“ vaizdajuostę. Mistika, trilerio elementai ir dar seksas – kokie masinantys dalykai!
Ne mano kinas
Tiesą pasakius, „Vanilinį dangų“ (Vanilla Sky, 2001) traktuoju tik kaip prastesnį ispanų režisieriaus Alejandro Amenabaro filmo „Atmerk akis“ plagiatą. Ne, žinoma, visi juridiniai veiksmai čia buvo įvykdyti ir „Vanilinis dangus“ turi visišką teisę vadintis miglotu „perdirbinio“ („remake“) terminu. Miglotu, nes kitose šalyse perdirbiniai paprastai nekuriami, juos pamėgo tik Holivudas, stokodamas savų originalių idėjų ir spekuliuodamas kone patologišku amerikiečių nenoru girdėti svetimą kalbą, skaityti subtitrus.
Mistikai jei ir reikalinga logika, tai savotiška. Ispanų filme ji atitiko gero kino reikalavimus, o amerikiečių režisierius Cameronas Crowe, regis, pats nelabai suvokia, kur T. Cruise’o „pleibojus“ dar komos būsenos po autoavarijos, o kur jis realus ir tikras, besimylintis su viena iš dviejų paminėtų panelių. Beje, Amerikoje filmas susilaukė didžiulio pasisekimo gal ir ne tiek dėl tos painiavos (tenykščiai žiūrovai kaip tik labiau vertina tai, kas aišku kaip kiaušinis), bet dėl jį lydėjusios spaudos kampanijos: panašių pavardžių Cruise’as ir ispanė Cruz, kūrusi tą patį vaidmenį ir originale, esą pergyvena audringą meilės romaną. Audra greitai baigėsi, o gal jos nė nebuvo…
Antroji nauja vaizdajuostė „Kryžkelėje“ – irgi „ne iš mano operos“. Bet kaip paaugliai (ir ne vien jie) myli Cruise’ą ir Cruz, taip, atrodo, masių meilė apgaubs ir dar visai jauną Britney Spears. Ji ir šiokia tokia dainininkė, ir įvaizdžio niekaip nerandanti aktorė, ir – o tai mūsų laikais svarbiausia – „Pepsi Cola“ veidas. Banaliame filme, kaip ir gyvenime, ji daro trankią karjerą ir tai įkvepia panašiems žygdarbiams tūkstančius mergiūkščių, kurios įmanydamos dėl B. Spears man barzdą nupeštų.
Visai ne manojo kino apstu ir televizijos ekranuose. Tuoj užsimirštantys, susipainiojantys filmai – tai ir tokie „actions“ kaip „Blyksnis“: schema, kai seklys (negabusis Stevenas Seagalas) tampa įtariamuoju, yra ekrane tiek nuvalkiota, kad nenuostabi ta svetimų atradimų perdirbinių idėja. Ir kokia nors kovinė „Pavaldumo grandinė“, kur „vaidina“ ne žmonės, o raketos. Ir visas ciklas filmų su nemariuoju Sylvesteriu Stallone, kuriuos net tingisi vardyti – norintis vis tiek susiras.
Net ir ukrainiečiams, matyt, baigėsi pinigai originalesniems filmams pirkti…
Lietuviškos sezono naujovės
Prasideda tiek reklamuotos, tiek lauktos kino pateikimo naujienos lietuvių televizijos kanaluose.
Kol kas jų ne taip jau daug. Žiūrėsime, ką reikš naujasis LRT „Kino klubas“, pradžiai pasirinkęs trijų valandų Oliverio Stone’o biografinę epopėją apie Kennedy nužudymą „JFK“ (JFK). 1991–aisiais surinkęs minią žvaigždžių (Kevinas Costneris, Garry Oldmanas, Sissy Spacek, Jackas Lemmonas, Tommy Lee Johnsas ir t.t.), Amerikoje sukėlęs nemažą rezonansą filmas vis dėlto atstumia antipsichologiškumu, primygtinai, grynai publicistinėmis priemonėmis peršama sąmokslo teorija.
Kita LRT naujovė jau šiandien kelia abejonių. Senoji rubrika „Kino pasaulyje“ įgijo dar vieną (sako, universalią – ten viešėsią visi menai) nuorodą „Kultūros namai“, tuojau linksmai primenančią sovietmetį, periferiją su jos raudonais kreivų raidžių plakatais. Yra ir trečia rubrika „Elito kinas“. Po visais šiais nebūtinais antsluoksniais, pasirodo, slypi garsioji Larso von Triero „Šokėja tamsoje“ (Dancer in the Dark, 2000), tikrai žiūrėtina muzikinė drama, nors apeliuojanti daugiau ne į elitą o į pačius plačiausius visuomenės sluoksnius. Be to, LRT visiškai veltui mokosi iš pagarsėjusios LNK praktikos ketvirčiuoti filmus: „Šokėja tamsoje“ bus valandą (!) pertraukta, be tradicinės reklamos, įterpiant už meno kūrinį, aišku, kur kas svarbesnę loteriją „Perlas“ ir žinias.
Režisierius Juozas Javaitis perėjo į TV4 ir pakeitė savąjį temų ratą. Ar jam seksis kurti socialinius psichologinius portretus taip pat įdomiai, kaip kalbėti apie meno sferą pamatysime kukliai „Gyvenimo skoniu“ pavadintoje laidoje. Aišku viena: besireklamuojančių rėksnių, kuriems visai nesvarbus net jų objektas, mūsų televizijose šimtai, o tikrai gabių žmonių – vienetai. Sėkmės, pone Juozai!
Nuolatiniame lietuvių kino cikle Vilniaus TV šį kartą rodo „Savaitgalį pragare“ (1987) – ne paslaptis, kad nelygų tuomet gana išsikvėpusio Vytauto Žalakevičiaus darbą.
Retenybės – geros ir tik keistos
Pasižiūri į programą – TV3 demonstruoja eilinę Shakespeare’o „Užsispyrėlės sutramdymo“ ekranizaciją. Kas kad pačią naujausią, bet ir primityviausią. Gausybė aktorių, kūrusių ekrane nenuoramą Bjanką – Mary Pickford, Liudmila Kasatkina, Elizabeth Taylor, Karen Austin – buvo tikrai kur kas įdomesnės už niekam nežinomą Julią Stiles. Ir sugebėk atkapstyti būtent tokią versiją, kurią net žinynuose sunkiai rasi.
Keistas kabelinių televizijų pasirinkimas – silpniausias įdomios britų režisierės Sally Potter filmas „Žmogus, kuris verkė“ (The Man Who Cried, 2000). Neįtikėtina melodrama su rusais bei čigonais, kuriuos S. Potter, matyt, pažįsta taip pat gerai, kaip aš – dualus ar bamumus (Kamerūnas!), puikius aktorius – Johnny Deppą, Christine Ricci, Cate Blanchett, JohnąTurturro, pasikliovusius ankstesne režisierės reputacija, tiesiog kompromituoja.
„Snobo kinas“ parodys kino teatruose ne tokį jau retą, bet savo seksualiniu atvirumu mūsų televizijose vis dėlto išsiskiriantį prancūzės Catherine Breillat „Romaną“, grynai fiziologinėmis detalėmis galintį sugadinti vėlyvą vakarienę.
Bet yra ir vertingų raritetų. LNK, ačiū, kartoja labai nedažnai demonstruojamą Stanley Kubricko siaubo filmo šedevrą su Jacku Nicholsonu „Švytėjimas“. Lenkų televizija „TVNsiedem“ rodo stiprią karinę tais laikais ir kurtą Mervyno LeRoy dramą „Trisdešimt sekundžių virš Tokijo“ su nepakartojamu Spenceriu Tracy.
Šiandien sugrįžusi į madą kino almanacho forma, pasirodo, reiškėsi dar senų senovėje. Toks – nelygus, bet momentais pakylantis iki tikrų aukštumų prancūzo Julieno Duvivier novelių filmas „Manheteno pasakos“ (Tales of Manhattan), dar 1942 metais jo kurtas emigracijoje, Holivude. Bet pamatę programose šį pavadinimą, žinokite, kad tai tik rusų kanalo „Tvcentr“ laida apie klasikinį kiną, beje, su didelėmis pastarojo ištraukomis. Tikėsimės, jog bus parodyta kaip tik geriausia filmo novelė. Pasiskaitykite, su kokiu entuziazmu kritiko S. Macaičio knygoje „Šviesos sukurti“ rašoma apie didžiojo Charleso Laughtono neturtingo dirigento vaidmens šioje novelėje jėgą.
Prancūzas – Amerikoje, rusas – Prancūzijoje, tiksliau, „Mosfilmo“ paviljonuose, ją imituojančiuose. „Žmogžudystė Dantės gatvėje“ (Ubijstvo na ulice Dante, 1957) – pati keisčiausia savaitės retenybė. Režisierius Michailas Romas buvo meistras, debiutavęs puikia Maupassant’o ekranizacija „Pampuška“, o senatvėje sukūręs sukrėtusį, „Dievų mišką“ sava ironija priminusį „Paprastą fašizmą“. 1956 metais, pavargęs nuo privalomo oficiozo, jis nėrė į prancūzų Pasipriešinimo judėjimą, melodramą (sūnus užmuša motiną), įtartiną pamfletą – tik kad nebematytų prieš kamerą įgrisusių sovietinių snukių, kad galėtų bent pasvajoti apie tuomet kita planeta buvusią Europą.
Filme, kuris tikriausiai liūdnai juokins, pamatysime visai jaunus debiutuojančių Michailo Kozakovo (sūnus piktadarys), Valentino Gafto (Ružė) ir Inokentijaus Smoktunovskio (gydytojas) veidus.
Dar nemačiusiems
Realių kino naujienų šią savaitę nedaug, na, nebent „Pats baisiausias filmas“, kuris iš tikrųjų – ne toks jau ir baisus, arba irgi 2000–aisiais sukurta nepretenzinga prancūzų komedija „Barnis ir jo maži nemalonumai“, linksminanti tylaus tarnautojo, o kartu ir biseksualo mokėjimu suktis iš dviprasmių situacijų.
Iš jau ne kartą ir kine, ir televizijose rodytų juostų kelias vis dėlto norisi priminti. Žydų režisieriaus Amoso Kolleko „Greitas maistas, karštos moterys“ (Fast Food Fast Women, 2000) – bene stipriausias iš nuolatinių šio meistro ir originalios aktorės Annos Thomson duetų, o dar paliekantis tokią retą mūsų laikais – tegul iliuzinę – viltį.
Pati Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ (Pan Tadeusz, 1999)ekranizacijos idėja kėlė rimtų abejonių: eiliuotas tekstas, nutolę, gal tik lenkams svarbūs įvykiai… Bet režisierius Andrzejus Wajda įveikė visas, atrodė, neįveikiamas kliūtis, sugebėjęs pastatyti būtent kino meno kūrinį, skvarbaus grožio kino baladę. Priminsiu, kad „Polonia“ tą patį penktadienį demonstruoja gana ankstyvą ir retą Wajdos kūrinį – niekada Lietuvoje nerodytą, sarkastišką, gal net antifeministinę „Musių medžioklę“.
Ne prasčiausias rusų naujojo kino pavyzdys – Valerijaus Todorovskio „Kurčiųjų žemė“ (Strana gluchich, 1998), imponuojantis plastika, aktorių Dinos Korzun bei Čiulpan Chamatovos ekscentriškais darbais bei visai neblogu dabarties pažinimu, savu požiūriu į tą nevienaprasmę tikrovę.
Na, o tie piliečiai, kurie niekada – nei kino teatruose, nei namų ekrane – dar nematė talentingos nepriklausomo amerikiečių menininko Jimo Jarmuscho kino metaforos „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ (Ghost Dog: The Way of the Samurai, 1999), nežvelgė į liūdnas nenorinčio, bet privalančio žudyti juodaodžio (Forestas Whitakeris), mylinčio laisvą balandžių skrydį, akis ir nepasinaudos galimybe net šį kartą, gali laikyti Stepoką asmeniniu savo nedraugu.