2002-09-20
Naminio kino produkcija prekiaujančiose įstaigose – tikras neoficialus amerikiečių režisieriaus Steveno Soderbergho kūrybos festivalis. Nespėjo kūrėjas atsitokėti nuo „Oskarų“ jo „Narkotikų keliui“, nuo visai naujos juostos „Tiesiai priešais“ žlugimo ką tik pasibaigusiame Venecijos festivalyje, o čia…
„Mainstreamo“ žingsniai
Kad ir pradėjęs karjerą Kanuose apdovanotu pusiau nepriklausomu filmu „Seksas, melas ir vaizdajuostės“, Stevenas Soderberghas sparčiai įsiliejo į Holivudo „mainstreamą“, kepdamas kartais po porą filmų per metus, o todėl negalėdamas būti vienodai stiprus.
Lietuvoje DVD diskais pasirodo lietuviškai įgarsintas jo „Narkotikų kelias“, o tokios technikos namie neturintys gali pažiūrėti tą pačią plačiai nuskambėjusią savaip ir menišką juostą per Baltarusijos TV. Truputėlį anksčiau pastatytą „Anglą“ – per „TVcentr“ kanalą. Nors 1999–ųjų Kanuose jis irgi sužlugo, vis dėlto į infernalinį keršytoją, keistą aktorių Terence’ą Stampą, filmuotą dar Pasolini bei kitų didžių meistrų, pažiūrėti verta.
Lietuviškai įgarsintomis vaizdajuostėmis pasirodo ir S. Soderbergho „Oušeno vienuoliktukas“ (Ocean’s Eleven, 2001), taip pat imponuojantis tvirta aktorių komanda (George’as Clooney, Julia Roberts, Bradas Pittas ir kt), tačiau jokių, išskyrus pramogines, užduočių sau nekeliantis. Bet tai šauni pramoga! Vienuolika piliečių, nutarusių apiplėšti Las Vegaso lošimo namus, ekrane gražiai mėgaujasi gyvenimu, kaip tas B. Pitto jaunikaitis, labiau už viską pasaulyje mėgstantis ledus, kaip Andy Garcios blogietis, pasirodantis esąs poliglotas, kaip negirdėtų plėšimo technikų žinovai. Banditai labai simpatiški, žiūrėdamas net pasigaili, kad tavo paties kiek kitokia profesija.
Hitų ar pusiau hitų užderėjo ir televizinėje savaitėje. Paminėsiu tik Michaelo Cimino „Drakono metus“ (Year of the Dragon, 1985), kuriuose Mickey Rourke kaunasi su visa Niujorko kinų mafija, bene rimčiausio šiandien brazilų režisieriaus Bruno Baretto politinį trilerį apie militaristinės chuntos nusikaltimus „Keturios rugsėjo dienos“ ar kruviną „Semo vasarą“, kurioje neabejotiną garsaus juodaodžio režisieriaus Spike’o Lee meistriškumą vis dėlto labai pritemdo atvirai rasistinės autoriaus nuostatos.
Kabelinės televizijos pamilo pseudoistorinius didelio biudžeto filmus, tokius kaip avantiūrinė „Karalienė Margo“ (La reine Margot, 1994) su žaviąja Isabelle Adjani, ar kiek artimesnius istorinei tiesai, kaip prancūzų merginų XVII amžiaus pensioną, iš kurio ir išsirutuliojo feminizmo hidra, prisimenantis „Sen Syras“. Man regis, stiprus rimto istorinio kino pavyzdys, o drauge – ir Sergejaus Bondarčiuko režisūros viršūnė – tai tarptautinė juosta „Vaterlo“ (Waterloo, 1970). Tokią kino batalistiką retai kur rasi, o amerikietis Rodas Steigeris, piešiantis pavargusį, nesiskutusį, jau apčiuopiantį savyje pralaimėjimą Napoleoną, čia pakyla iki tikrų aktorystės aukštumų.
Turiu atsiprašyti „Omni Laiko“ skaitytojo, kad aną sykį nejučia praleidau tikrą nuotykių žanro klasiką, pirmąjį Steveno Spielbergo filmą apie nenugalimąjį Indianą Džounsą (Harrisonas Fordas). Šį šeštadienį TV4 vėl prisimena herojų, rodo jo nuotykių antrąją nemažiau pagavią dalį „Indiana Džounsas ir mirties šventykla“.
Ką vadinti klasika
Pradėjus atsiprašinėti, teks pratęsti šį nemalonų procesą – nors jau ir ne dėl mano kaltės. Tiesiog parekomenduosiu programose skelbiamų rusų kanalo „Tvcentr“ sekmadieninių klasikinių kūrinių pavadinimų tiesiog nematyti. O tai – lauksi įstabių „Manheteno pasakų“, net ne visų pasakų, o tik fragmentų, ir pamatysi, pavyzdžiui, tik sovietinės dvasios laidą apie derlių. Kabelinėms televizijoms (o gal pačiai Maskvai) būtent tuo metu užeina neįveikiamas maniako noras perjunginėti kanalus. Taigi pamatę ateinančios savaitės programoje garsiąsias Williamo Wylerio „Laputes“ su Bette Davis tiesiog išbraukite šią informaciją iš atminties.
Pradėjus apie klasiką negaliu nutylėti, kai su šiuo terminu plakami visai kiti produktai. Na, buvo tokia komercinė kostiuminė „Anželika, angelų markizė“ su dailia, bet visai negabia Michele Mercier – kodėl jos neprisiminus? Bet rašyti dar „Ekrano klasika“, kaip tai daro TV4, kergdama šią rubriką ir prie L. de Funeso pasimaivymų, reiškia arba labai prastą skonį, arba tiesiog nesąžiningumą.
Tikra klasika – tai lenkų kanalo „TVNsiedem“ kaip visada šeštadienio rytais rodomas filmas. Šį kartą – „Mildreda Pirs“ (Mildred Pierce, 1945), viena tų juostų, kurios išaukštino mums visai nežinomos Joan Crawford talentą. Klasika – kadaise, 1970 metais, daug triukšmo sukėlęs Johno Avildseno „Džo“ (Joe, 1969), vienu herojų pasirinkęs agresyvų proletarą (jį vaidina Peteris Boyle’as, vėliau išgarsėjęs monstro vaidmeniu „Jaunajame Frankenšteine“). Po filmo norisi drauge su M. Bulgakovo „Šuns širdies“ herojumi profesorium Preobraženskiu karčiai atsidusti: „Taip, aš nemyliu proletariato…“ Klasika – ir žiaurus biografinis Jimo Sheridano filmas „Mano kairioji koja“ (My Left Foot: The Story of Christy Brown, 1989), dar anksti prieš „Nuostabų protą“ įtikinamai parodęs žmogaus, atrodytų, beviltišką kovą su baisia liga.
Savaitės filmai
Tokiu, žinoma, vadintinas ispano Pedro Almodovaro „Viskas apie mano motiną“ (Todo sobre mi madre, 1999), bet jis premijuotas Kanuose, plačiai demonstruotas Lietuvoje, vadinasi, jokia sensacija. Ekrane veikia ir seksualinės didumos, ir mažumos, bet visi jie mieli, nelabai laimingi, visiems reikia meilės, o tai Almodovaras moka įrodyti kaip retai kas.
Man regis, didesne staigmena daug kam bus gruzinų režisierės Nanos Džordžadzės „27 pavogti bučiniai“ (27 baci perdutti, angl. 27 Missing Kisses, 2000). Gruzija, kuri kai kam šiandien labai nepatinka, ekrane kelia kuo šilčiausias simpatijas – ir ji pati, ir jos užsispyrę, net jeigu turi tik po keturiolika metų žmonės, ir stebuklingų permainų vasara, po kurios jau niekas nebebus taip pat, kaip buvo, ir Pierre’as Richard’as, vis surandantis Gruzijoje antrą tėvynę, kaip ir gruzinas Otaras Joselianis – Prancūzijoje. Ir, žinoma, pirmasis gyvenime šimtas bučinių, iki kurio pristigo tik 27–erių.
Norisi paminėti dar du labai retai demonstruojamus rusų filmus. Nikitos Michalkovo „Autostopas“ – vos valandinis, bet prasmingai tragikomedijai tuomet šiame iš esmės reklaminiame, giriančiame kai kurių mašinų privalumus, filmuke laiko autoriui dar pakako. Veterano Sergejaus Jutkevičiaus „Siužetas nedideliam apsakymui“ – plastiškai žaviai stilizuota Antono Čechovo biografijos nuotrupa; A. Tarkovskio aktorius Nikolajus Grinko ir prancūziškoji V. Vysockio žmona Marina Vlady jaučiasi tame senų atvirukų pasaulyje kaip namie.
Menas ir politika
Toks grubus skirsnio pavadinimas šį kartą atiteko tėviškėlei Lietuvai.
Neapkenčiu, kai politinių veikėjų kino portretai kuriami ir rodomi dar tuomet, kai tas veikėjas nenužengė nuo politinės scenos. Būtent tokį – „Liokajus Lietuvos“ – Algirdo Brazausko 70–mečiui mums pasiūlys Vilniaus TV. Baltarusiai nežinia kokia proga (gal ta pačia?) demonstruos videofilmą „Lietuva: 10 sėkmės ir klaidų metų“.
Turbūt pagerbdamas neseniai mus palikusį režisierių Algimantą Kundelį „11 kanalas“ vėl prisimena jo dinamišką detektyvą „Lošimas be kozirių“.
Vilniaus televizijos lietuviškame cikle vieši ar ne pats geriausias Gyčio Lukšo filmas „Vasara baigiasi rudenį“ (1981). Labai šviesius ir labai minorinius Lietuvos žmonių paveikslus šioje išplėstinėje kino novelėje pagal sodrų Romualdo Granausko scenarijų sukūrė Vaiva Mainelytė, Algimantas Masiulis, Valentinas Masalskis. Viltingas liūdesys, regis, tiesiog skverbiasi iš ekrano, nuspalvina kaimo peizažą, poetizuoja neišsipildžiusius lūkesčius.
Šiandien į Lietuvos kiną ateina kita kūrėjų karta. Apie vaidybinį savo filmą „Jonukas ir Grytutė“ LRT laidoje „Kultūros namai“ papasakos vienas jų – Vytautas V. Landsbergis. Bet ar išduos „landsbergiukas“, kaip jį meiliai vadina draugai, kas jo traktuotėje iš tikrųjų slypi po archetipiniu pasakos pavadinimu, – dar klausimas.