2002-09-27
Neseniai per Lietuvos radiją nuskambėjo programinis „Akropolio kino“ vado pareiškimas: „Filmas – tai saldainiukas“ (norint žodį galima pakeisti dešrigaliu, tualetiniu popieriumi ir t.t.). Panaši teorija vis labiau įsigali ir kino teatruose, kur reikšmingesnis filmas be specialių akcentų tarsi ištirpsta šlamšto jūroje ir net vaizdajuosčių prekyboje.
Šagrenės odos permainos
Gal tai ir atsitiktinumas, tačiau prekybiniuose vaizdajuosčių punktuose anksčiau galėdavai įsigyti didžiumą lietuviškai įgarsintų pasaulyje, festivaliuose garsėjančių filmų kopijų, o dabar pasirinkimas vis mažėja kaip ta šagrenės oda.
Antai naujausia „Melofano“ pasiūla – tik kovinis filmas su agresyvia kojų mėtytoja Cynthia Rothrock „Už įstatymo ribų“, „Atsitiktinis šnipas“ su Jackie Chanu, o tai tereiškia, kad prie kungfu prisidės dar ir įtartino lygio humorėlis.
Mes (o ypač mūsų jaunas žiūrovas) esame nuosekliai kvailinami, brukant tą „saldainiuko“ teoriją. Tiesa, jau pasirodo vaizdajuostės anglų kalba, bet tų pačių trečiojo ešelono filmų. Lenkų, kurių videorinka itin įvairiapusiška, produkcijos nematyti. Belieka rusų firmų paslaugos – tiems, kurie dar nepamiršo „didžiojo kaimyno“ kalbos.
Tarp rusiškai įgarsintų (beje, kokybiškiau nei lietuviškai) vaizdajuosčių Vilniuje dar pasitaiko ir įdomių. Porai valandų prigesinę sąžinę dėl nepatriotizmo, galime pasižiūrėti daugelį tebepardavinėjamųTakeshi Kitano juostų, autorinio Irano kino pavyzdžių, įsigyti net Federico Fellini „Orkestro repeticiją“ – labai savotišką kiekvienos revoliucijos meninį modelį. Arba ką tik pasirodžiusį vaizdajuostėmis jo seną, bet niekada nepasensiantį „Saldų gyvenimą“ (La dolce vita, 1960), kurio kiekviena scena trykšta išmone, sarkazmu, nelaukta poezija arba tragikomiška nuotaika, kuris ne tik itališką žodį „paparaciai“ pavertė tarptautiniu, bet ir tarsi numatė mūsų dienas, kai elito terminas siejamas jau tik su pinigine, skarmalais, snobizmu, o ne skoniu, intelektu, visuomenės dėmesiu ir meile žmogui. Argi ne tikras Lietuvos elito atstovas kadaise buvo demokratiškas, visuomet bepinigis, jūreiviškus marškinėlius dėvėjęs poetas Paulius Širvys?
Kad tokį kartų filmą kaip „Saldus gyvenimas“ kada parodytų kuri nors iš Lietuvos televizijų ar kad ją kas nors ryžtųsi išleisti, lietuviškai įgarsinę, – aišku, pati kvailiausia iliuzija.
Ciklai – specialūs ir ne
Aną kartą minėjau, kad visi televizininkai išprotėjo dėl Steveno Soderbergho, apsčiai rodydami ir jo sėkmes, ir nesėkmes. Šio neplanuoto ciklo atgarsiai gyvi ir ateinančią savaitę. TV4 pademonstruos jo garsųjį, Kanuose net pačia „Auksine palmės šakele“ apdovanotą filmą „Seksas, melas ir vaizdajuostės“ (Sex, Lies, and Videotape, 1989) tiesa, labiau primenantį psichoanalitiko seansą (vaizdo kamera užfiksuoti frigidiškos moters prisipažinimai atpalaiduoja ją lovoje) negu „soft porno“, kurio galima tikėtis iš provokacinio pavadinimo.
Kai LTV, kažkodėl brukdami jį į „Elito kiną“, rodys vidutinį S. Soderbergho detektyvą „Anglas“, tai skambės jau tik juokingai. Be to, nacionalinei televizijai kartkartėmis užeina staigūs programų keitimo priepuoliai. Visi leidiniai anonsavo Spike’o Lee „Semo vasarą“, o vietoj jos nustebęs žiūrovas išvydo visai kitą juostą. Taigi jei dėl šios elementarios nepagarbos publikai (beje, LTV inicijuoja diskusiją beprotiška tema, kuri tikrai kultūringoje šalyje niekada apskritai neiškiltų – „Ar esame kultūringa tauta?“, o pati…) vietoj „Anglo“ išvysite „Prancūzą“, „Čiukčių“ ar dar ką nors, Stepokas, įspėju, čia nė prie ko!
„Naše kino“, regis, pradeda liaudiškų Vasilijaus Šukšino kūrinių ciklą. Mokėjo savus ir mylėti, ir pašiepti, ir gailėti. Svarbiausia – labai gerai pažino. Tai rodo ir „Jūsų sūnus ir brolis“, ir ypač „Virvių virvę veja“, kaip Lietuvoje iš bėdos vertė folklorinę idiomą „Pečki–lavočki“.
Netyčia susiklostė vėlyvųjų Grigorijaus Danelijos filmų ciklas. Tragikomedija – šio gruzinų kilmės menininko natūrali terpė, kaip linksmai liūdnose juostose „Fortūna“, „Pasas“. Bet originaliausias iš pagyvenusio režisieriaus darbų – vis dėlto juosta „Kin–dza–dza“ (Kin-dza-dza, 1986), nes čia autorius nukelia savo nevykėlius herojus iš realybės į fantastišką absurdą, nusigyvenusią planetą, kurioje egzistuoja visas pritūpimo ritualų katalogas, o beprasmiški skiemenys „Kū!“ ir „Kiū!“ gali turėti oi kiek niuansų! Visai kaip – neminint pavardžių – kokios nors šalelės rinkiminėje kampanijoje…
Įvairialypė egzotika
Čia pabandysiu į savaitės TV repertuarą pažvelgti dvejopai – ir geografinės, ir kino egzotikos prasme.
Kabelinės televizijos surizikavo ir rodo Pietų Korėjos „Jungtinę saugumo zoną“, šiek tiek – kad ir nelabai meniškai – išaiškinančią keistą gimtosios šalies pasidalymą ir neretai tragiškus to padarinius. Nesuskaičiuojamą galybę kartų įvairių kanalų demonstruotas Bernardo Bertolucci „Mažasis Buda“, nepaisant žavios plastikos ir Keano Reeveso pastangų, lieka tipišku vakariečio žvilgsniu į Rytus. O štai Taivano režisieriaus Tsai Ming–liango „Skylė“ (Dong, The Hole, 1998)
– tai jau tikras rytiečio žvilgsnis į tokį nesunkiai numanomą reiškinį kaip pasaulio pabaiga. Kokia išsigelbėjimo galimybe tiki išmintingas autorius, sugebėjęs globalinį reiškinį perteikti, kad ir keista, kamerinio filmo dvasia? Pačia elementariausia – tiesiog žmogaus ranka, ištiesta kitam žmogui.
TV3 supažindins su paskutine iš Indiano Džounso nuotykių trilogijos dalių, kurioje spalvingiausios egzotikos – su kaupu. O tuo pačiu kanalu pradedamas demonstruoti „Jaunojo Indianos Džounso metraštis“ – tai tik televizijos serialas, kurtas net ne paties S. Spielbergo, vadinasi, šis tas menkesnio.
Romano Polanskio „Devintieji vartai“ (The Ninth Gate, 1999) – tai jau kinematografinė egzotika net su mistikos priemaiša: Johnny Deppas vaidina bukinistą kuris ieško ne kokių apčiuopiamų vertybių, bet paties Šėtono knygų, o tokia kelionė ar tik ne pavojingesnė už visokias lavinas, tarpeklius bei virvines kopėčias.
Besidomintys postmodernizmu, turėtų pažiūrėti rusų „Poną dailininką“, nukeliantį į XX amžiaus pradžią, tiksliai perteikiantį jo pasmerktą neilgalaikį grožį, besiribojantį su bjaurastimi. Bet rimčiausią ir labiausiai pasaulyje pripažintą kino dekadanso pavyzdį „Dingusių vaikų miestas“ (La cité des enfants perdus, 1995) siūlo Ukrainos TV. Tiems, kurie šio Lietuvai reto filmo nematė, bus keista sužinoti, kad baisią siurrealistinę miesto, sukurto iš baisiausių košmariškų sapnų, viziją kūrė ne tik Marcas Carot, bet ir Jeanas Pierre’as Jeunet, paskui (jau vienas) pastatęs šelmišką „Ameliją iš Monmartro“. Gal M. Carot buvo „juodoji“ šio neilgai teprasilaikiusio prancūzų režisierių aljanso pusė?
Tiesiog geras kinas
Būna ir tokio kino – ne buitiško, o tiesiog paprasto, be didelių kinematografinių įmantrybių, apie paprastus, kaip jūs ir aš, žmones. Dažniausiai kaip tik apie tokius filmus sunkiausia ir rašyti.
Kaip, pavyzdžiui, žodžiais nusakyti iš profesinio taško anaiptol nesančios nepriekaištinga garsiosios Michaelo Curtizo „Kasablankos“ (Casablanca, 1942) žavesį? Antifašistinio judėjimo niuansai jame piešiami naiviai, dramaturgiškai ne viskas motyvuota, Maroko miestas sukurtas Holivudo paviljone ir tai labai pastebima. Bet užtenka sužibėti Ingridos Bergman akims pamačius Humphrey Bogartą, šiam liūdnai šyptelėti, juodaodžiui Semui pagroti keletą bliuzo „Kaip praeina laikas“ akordų – ir to pakanka šventei…
Man labai patinka prancūzų režisieriaus Jeano Beckero „Pelkių vaikai“ (Les enfants du Marais, 1999), dar verčiami ir „Gamtos vaikais“. Antrasis variantas tiesmukesnis, nors personažų tikrai neįsivaizduoji, atskirtų nuo gamtos, daug ką lemiančios žmonių likimuose, – ar jie būtų paprasti valstiečiai, ar turtuoliai (Michelis Serrault), kuriuos nenugalimai traukia į jaunystės vietas, žadėjusias visai kitą gyvenimą. O gal dar nevėlu kažką pakeisti?
Viską pradėti iš naujo, pamatęs jauną Juliette Binoche heroję, trokšta ir šilto bei šalto matęs Jeremy Ironso personažas Louis Malle’o „Žaloje“ (Damage, 1992). Galėjo būti tiesiog audringa sadomazochistinio atspalvio melodrama, bet tai analitinis, kupinas slapto liūdesio filmas. Prancūzijoje juosta netgi buvo pavadinta „Lemtinga moterimi“, apeliuojant į J. Binoche kuriamą Aną, bet herojė dažnai tiesiog vaidina, dažnai per silpnumą atsiduoda aistroms, o iš esmės ji – tik nelaiminga moteris, kaip finale sako buvęs meilužis, „niekuo neišsiskirianti iš minios“, ir autoriui jos nuoširdžiai gaila.
Gaila ir beveik niekieno nematytų gerų rusų filmų. Kad šiandien kas nupirktų Lietuvai naują jautrų filmą apie senatvę „Pilnas sodas mėnesienos“, – fantastika. O štai „Šura ir Prosvirniakas“ (Šura i Prosvirniak, 1987)formaliai pabuvo ir Lietuvoje, bet jo niekas nežiūrėjo – gal dėl tikrai fantastiškai neefektingo pavadinimo. Tuo tarpu per kuklios telefonistės istoriją čia perteikiama stalininės epochos esmė – gal net giliau, nei kituose girdėtuose ir kur kas efektingesniuose filmuose.
Savam kinui šį kartą neišeina paskirti nė atskiro skirsnelio. Užtat vienintelis savaitės lietuvių filmas, Didįjį Lokarno festivalio prizą laimėjusi Algimanto Puipos „Amžinoji šviesa“ (1987) – tikrai vienas geriausių Atgimimo laikų kino kūrinių.
Kartais šiek tiek linkęs į manieringumą Puipa šiame filme, priešingai realybei, užsirekomenduoja kone tikru pokario kaimo vaiku, puikiai pažįstančiu jame vykstančius procesus, kupinu skaudžios nostalgijos ir lietuviui taip nebūdingo atlaidumo. Paprasti herojai – myli, pavyduliauja, „laukia Amerikos“ ar asimiliuojasi sovietinėje tikrovėje. Realūs ir drauge šiek tiek poetizuoti personažai, be priekaištų suvaidinti dabar jau emigrantės Virginijos Kelmelytės, Vido Petkevičiaus, Kosto Smorigino, Daivos Stubraitės. Net vienintelį kartą pamačius, nebepalieka kaip artimų giminaičių atmintis.
Koks retas lietuvių kinui pojūtis!