2002-10-05
Liūdno, nedrąsaus žvilgsnio aktorius Kevinas Spacey, kurio „Amerikietiškų grožybių“ personažas jau nuo pirmo kadro yra pasmerktas myriop, nėra linksmuolis ir naujoje fantastinėje juostoje „K–PAKS“ (arba „Planeta K–PAKS“). Mūsų ekranuose jos nebuvo, galima tik pirkti ar nuomoti vaizdajuostę.
Fantastikos spalvos
Regis, per dešimtmetį lietuvių kino platintojai galėjo ir įsigyti šiokios tokios patirties. Bet nuomonės jie taip ir nesusikūrė. Pasiskaito kur nors apie naują fantastinę juostą „Ženklai“, na, ir čiumpa, nors nuobodu neišpasakytai.
Tuo tarpu Iainas Softley, „K–PAKS“ (K–PAX, 2001) režisierius, į, atrodytų, visiškai realistinę nūdieną (šeimyninis gyvenimas, psichiatrijos institutas, irgi jau tapęs banalybe, mokslininkų buitis) įlieja vieną tik vieną fantastikos elementą. Tačiau filmą žiūrint nepalieka dėmesys, net pavirstantis nekantrumu: na, kas gi jis iš tikrųjų tas Kevino Spacey Proutas, besisakantis esąs ateivis iš kitos planetos, rodantis žemiečiui tikrai retą pakantumą ir geležinę logiką, bet niekuo neišsiskiriantis iš mūsų minios putliu ir dar neskustu veidu, o subtilumu, visai neherojiška povyza taip neprimenantis fantastinio kino metų metus mums į galvą kaltų kovingų, net kraugeriškų ateivių įvaizdžių?
Minties, o ne tik dinamikos fantastika – vertingas dalykas, priverčiantis susimąstyti, kaip Prouto atvejis – daktarą Marką (Jeffas Bridgesas): ar neįsitvirtinome inertiško mąstymo štampuose, ar dar sugebėtume, reikalui esant, perbraukti ligtolinį savo žinojimą ir pažvelgti į pasaulį absoliučiai nauju kampu?
Šią savaitę kino fantastikos – ir geresnės, ir prastesnės – apstu ir televizijos ekranuose.
Nors apžvalgos pavadinime ryškėja spalio 5 diena, nusikalsiu pedantizmui ir paakinsiu pamatyti dar vieną šiandieninį (spalio 4 d.) filmą. Mat dauguma kabelinio aptarnavimo klientų staigiai nustojo matyti lenkų kanalą „TVN siedem“, o jo vietoje išvydo „tvn“, kuris minėtu laiku ir demonstruoja australų režisieriaus Alexo Proyas niūrią ir labai vaizdingą ateities viziją „Tamsos miestas“ (Dark City, 1998). Atsibudęs tame mieste gali sužinoti, kad esi kaltinamas baisiais dalykais ir, svarbiausia – nesuvokti, ar esi tikrai kaltas, ar ne. Sugestyvus kinas!
Nieko ypač linksmo nesitikėkite ir iš neblogos fantastinės rusų juostos „Daktaro Ivenso tylėjimas“ (Molčanie doktora Ivensa, 1978), keliančios tarsi gyvybės siūlo prailginimo problemą, o jeigu jau visai atvirai – prabylančios apie nemirtingumą, kuris visuomet taip jaudino kiekvieną žmogeliuką. Ir iš „Dvylikos beždžionių“ (Twelve Monkeys, 1995), nepaisant tokio žaismingo pavadinimo, – taip pat. Kokia jau čia linksmybė, jeigu, siekiant sulyginti žmonių ir žvėriukų teises, išnaikinama 98 žmonijos procentai. Brito Terry Gilliamo (prisiminkite, tai jis statė klasikinę fantastiką „Brazilija“) filmas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Antai žiūrovas iki paskutinės akimirkos nėra įsitikinęs, ar Brado Pitto vaidinamas personažas – realus viruso išradėjas ar tik beprotis, ir tas netikrumas šiek tiek artina „Dvylika beždžionių“ prie „K–PAKS“. Tiesa, B. Pittas – vis dėlto ne K. Spacey lygio aktorius…
Patrauklus, tačiau irgi priklausantis niūriajai fantastikos sričiai, – kanadiečių filmas „Džonis Mnemonikas“ (Johnny Mnemonic). Pagal jį mnemonikais ateityje bus vadinami informacijos kontrabandininkai. Keanu Reevesas aukoja dalį smegenų, tiksliau, asmeninės atminties, kad į jo galvą prismaigstytų baisiausių implantų. Gana keista, kad pasirodymo metais (1995) ši originali, „cyberpunk“ stilių kine pradėjusi juosta didžiulio pasisekimo neturėjo, tačiau jau „Matrica“ (1999), kurta būtent jos pėdsakais su tuo pačiu K. Reevesu, tapo atradimu.
Jau tik pasaka suaugusiems vadintinas „Batmano“ tęsinys „Batmanas sugrįžta“ (Batman Returns, 1992). Jacko Nicholsono nepamirštamą Džokerį pakeičia nenustygstantis mažius Danny De Vito, Kim Basinger „moterį katę“ – nemažiau žavi Michelle Pfeiffer. Atsipalaidavimas be minties darbo. Panaši ir komedija „Čia jis matos, čia – nebe“, nematomo žmogaus motyvą anksčiau dramatizuotą ir literatūroje, ir ekrane, vien tik komiškai susmulkinanti.
Užtat Woody Alleno nauja komedija demonstratyviai idiotišku – lyg filmas būtų kurtas dar nebyliojo kino epochoje – pavadinimu „Nefrito skorpiono prakeikimas“(The Curse of the Jade Scorpion, 2001) fantastinius motyvus į linksmą žanrą įveda labai netikėtai bei sarkastiškai. Kai garsus seklys, veikiamas kažkokio cirko eilinio hipnotizuotojo, ima pats užsiiminėti, švelniai tariant, ne pačia girtiniausia veikla, prasideda simpatiški nesusipratimai, galintys teikti malonumo patiems įvairiausiems žiūrovų sluoksniams.
Tik sinefilui
Iškapsčiau įdomų – bet tik tikriesiems sinefilams – faktelį. Ruošiantis pamatyti Lietuvoje šių metų Kanų festivalio triumfatorių Romano Polanskio „Pianistą“ (The Pianist, 2002) ne pro šalį iš anksto susipažinti su pagrindinio herojaus realiu prototipu, su tuo, kokia kūryba jis, per stebuklą išlikęs okupacijos metais, buvo priverstas užsiiminėti „liaudies Lenkijoje“. Apie tai galima sužinoti iš kanalo „TV Polonia“, iš laidos „W. Szpilmano dainos“.
Sinefilui greičiausiai bus įdomi ir senutės Sophios Loren jaunystė (branda?). Tą interesą jam padės patenkinti TV4 kanalas, rodantis net du jos filmus: „Itališkas vedybas“ (Matrimonio all’italiana, 1964), vidutinę Eduardo De Filippo tragikomedijos „Filumena Marturano“ ekranizaciją dar ir su jaunyvu Marcello Mastroianni, taip pat gana nevykusią amerikietišką juostą „Tai atsitiko Neapolyje“ (It Started in Naples, 1960). Bet ir vėl: čia jos partneris – nepamirštamasis, tiek mažai mūsų matytas „Vėjo nublokštų“ Retas Batleris – Clarkas Gable’as. Kurio sinefilo širdis nesudrebės, išgirdus nemarią pavardę?
Tam, kuris pasilinksmino, pamatęs mano rekomenduotą „Žmogžudystę Dantės gatvėje“, bus linksma žiūrėti ir seną filmą apie nepaprastai ilgaamžius bei draugiškus indų ir rusų (vos neparašiau: sovietų) ryšius. Naiviai propagandinė, raudonai paspalvinta juosta „Kelionė už trijų jūrų“ (Choždenije za tri moria, 1958) pasakoja, tiesa, apie realų XV amžiaus Tverės pirklį („etatinis“ to meto sovietų kino gražuolis Olegas Striženovas), pagarsėjusį savo kelionėmis, bet su realia istorija, panašu, turi nedaug bendra. Įdomu dar tai, kad kanalas „Naše kino“, metų metus mitęs vienu ir tuo pačiu, atrodė, amžiams įsigytu filmų paketu, pastaruoju metu ėmė bent šiek tiek įvairinti programą.
Sinefilų elitui aiškiai skirta Kiros Muratovos smagiai siaubingų novelių juosta „Trys istorijos“ (Tri istorii, 1997). Deja, LTV, kad ir sumaniusi rubriką „Elito kinas“, su ja demonstruoja „Nekaltybės praradimą“, kurį rimtieji pasaulio kritikai vertina tik kaip nevalingą „arthouse“ stiliaus filmo parodiją. O „Trims istorijoms“, kuriose, pasiduodami įvairiausiems absurdiškiems instinktams, negailestingai žudo kitus tokių puikių aktorių kaip Sergejus Makoveckis bei mįslingoji Renata Litvinova, personažai, be jokio akcento skirta penktadienio naktis.
Ir visiems
Man regis, ir plačiausiai auditorijai gali patikti keli savaitės kino kūriniai.
Pirmiausia tai labai žiūroviškas ir patrauklus „Atpirkimas Šoušenko kalėjime“ (The Shawshank Redemption, 1994), dar žinomas ir kaip „Pabėgimas iš Šoušenko“. Nors pastatytas ir pagal Steveno Kingo novelę, kaip reta, realistiškas – tiek, kad verčia net bjauriai suabejoti, iš kur režisierius Frankas Darabontas, statęs dar ir „Žaliąją mylią“, taip nuostabiai pažįsta kalėjimo buitį bei realijas.
Tvirtai suremta Clinto Eastwoodo kriminalinė drama su homoseksualiniais motyvais (tie motyvai šiek tiek priešinasi skirsnio pavadinimui, bet ne tiek, kad neįvertintum amato). Tegul jūsų neapgaus pretenzingas pavadinimas „Vidurnaktis gėrio ir blogio sode“ (Midnight in the Garden of Good and Evil, 1997). Ir atpažinkite minėtos juostos „K–PAKS“ herojų Keviną Spacey, nors šį kartą jį dabina ūsai!
O štai demonstruoti „Televizijos žaidimą“ (Quiz Show, 1994) girdėtą ir „Televiktorinos“ pavadinimu, – apskritai šiek tiek rizikinga. Juk šiame kūrinyje įtikinamai atskleidžiami ne patys švariausi televizijos užkulisiai. Kas bus, jeigu mūsų auditorija, patikėjusi, kad visi tie išlošimai – vien tik giminaičių džiaugsmeliui skirta klastotė ar atsiskaitymas su kuo nors tokiu žavingu būdu, imtų ir nebedalyvautų visokių perlų, aukso puodų šurmulyje, nebenorėtų kitų apkvailinimo sąskaita tapti milijonieriais?
Ne, ką jūs, ką jūs, taip būna tik Amerikoje, o tėviškėlėje viskas, kaip dabar madinga sakyti, skaidru skaidru…
Kosmopolitiniai lietuviai
Patikėkite, šiame pavadinime nėra kokios patyčios. Almanto Grikevičiaus filmas „Faktas“ (1980) tikrai pirmąsyk išvedė lietuvių kinematografą į Kanų festivalio ekraną. Karo metais fašistų sudeginto kaimo istorija tikrai ten buvo premijuota – kas kad už antraplanį rusės Jelenos Solovej, kūrusios lietuvių valstietę, o dabar gyvenančios JAV, vaidmenį.
Amerikiečių hitas „Raudonojo spalio“ medžioklė“ (The Hunt for Red October, 1990) tikrai remiasi iš Sovietų Sąjungos pabėgusio kapitono Jono Pleškio odisėja – kas kad jis ekrane vadinasi Marku Ramium, o jį vaidina ne bet kas – pirmasis Džeimsas Bondas, kitais žodžiais tariant, pats Seanas Connery.
Praną Piauloką pamatysime minėtoje fantastikoje „Daktaro Ivenso tylėjimas“, o Donatą Banionį – nepaprastai sunkiasvorėje, politizuotoje ispanų tapytojo Goyos kino biografijoje. Mūsų žvaigždė vaidina pagrindinį herojų, tačiau, man regis, šio vaidmens laurai kiek pavytę. Filmo dvasią atitinka dramblotas jo pavadinimas „Goja, arba Sunkus pažinimo kelias“ (Goya – oder Der arge Weg der Erkenntnis, 1971). Sukūrė dar VDR liūdnos atminties studija DEFA. Na, ir kaip čia neprisiminsi kosmopolitizmo?