2002-10-18

Apie vėl staigiai išplaukusią biografinio kino madą žinome visi. Ir „Melofano“ prekyvietėse nesunku įsigyti „Nuostabų protą“ (apie Nobelio premijos laureatą Johną Forbesą Nashą), „Airis“, pasakojančią britų prozininkės Iris Murdoch užgesimo istoriją, o dabar vaizdajuostėmis pasirodė dar viena nauja biografinė juosta „Ali“.

Dideli žmonės, įvairūs filmai

Visas reikalas – interesų sfera. Jeigu jus domina tokie nutolę dalykai kaip boksas ir islamas, „Ali“ (Ali, 2001) – jūsų filmas. Nes patyręs režisierius Michaelas Mannas, tvirtai vairuodamas gerą juodaodį aktorių Willą Smithą, dirba labai profesionaliai. Olimpinis bokso čempionas Cassius Clay 7–ojo dešimtmečio viduryje buvo vadinamas didžiausiu visų laikų pasaulio boksininku. Bet vėliau jis – ne be kai kurių irgi garsių draugų įtakos – nutarė pasireikšti kitaip. Perėjo į islamą pasivadino Muhammadu Ali.

Juostoje pedantiškai (kurgi ne – filmo trukmė 236 minutės!), bet nenuobodžiai stebimas vidinių realaus herojaus permainų kelias. Dėl kūrinio išvadų, dėl visaip akcentuojamo noro aukotis galima ginčytis. Tai ir gerai: juk konstatacinio pobūdžio kino biografijos niekam neįdomios, nuogiems faktams sužinoti pakanka enciklopedijų.

Konstatacinio ir dar su naivia nacionalinio pasididžiavimo gaidele biografinio kino pavyzdys – per televiziją demonstruojamas rusų „Michaila Lomonosovas“ (Michailo Lomonosov, 1986). Genialusis valstiečio pomoro sūnus, Vokietijoje studijavęs, grįžta į tėvynę Maskvos universiteto kurti. Kaip ir dera sovietų laikams, šio pasaulio galingiesiems, juos supriešinant su liaudies genijumi, gerokai kliūva, bet juk jeigu ne jie, jų pastabumas, Michailos genijus būtų sau užgesęs kaimelyje. Visa tai greičiau ne kinas, o – anksčiau buvo toks mokyklų sukompromituotas terminas – „pavaizdumo priemonė“.

Šiemet Berlyno kino festivalyje demonstravo dokumentinę juostą apie kitą didžią – tiesa, ne XVIII amžiaus, o bene įkūnijusios visą dvidešimtąjį, – personą Marlene Dietrich. LTV chamiškai pavadino filmą „Marlene Dietrich dainos“, lyg būtų kalbama apie koncertėlį, vykstantį jų Kultūros namuose. O tai didžiosios aktorės anūko J. Davido Rivos bandymas apibendrinti viso prieštaringosios senelės gyvenimo pamokas ir todėl jis vadinasi iš principo kitaip – „Marlene Dietrich – jos daina“ (Marlene Dietrich: Her Own Song, 2001). Bandymas ne be pagrindo sukėlė įvairių, dažnai ir skeptiškų nuomonių; ačiū Dievui, iš jo bent jau netrykšta tokia neapykanta, kaip iš ankstesniųjų skandalingų Marijos Rivos – netalentingos talento dukters ir šio filmo režisieriaus motinos – literatūrinių memuarų.

Įtariu, kad už filmo „Įsiutęs bulius“ (Raging Bull, 1980) realųjį prototipą – amerikiečių boksininką Jake’ą La Motta, kurio persona kažkam tebesvarbi už Atlanto, o man – nė motais, – kur kas reikšmingesnis yra pats ankstyvojo Martino Scorsese kūrinys. Ne tik fizine, o ir aistrų jėga kunkuliuojantis filmas, kuriame vieną stipriausių savo karjeros vaidmenų sukūrė dar komedijėlėmis nesusmulkėjęs Robertas De Niro, – tikras, neleidžiantis nė akimirkai atsitraukti kinas!

O ar vadinti biografinėmis tokias kino juostas, kurios tik pasinaudojo realia persona, bet visai sąmoningai apsupo ją savo išmonės raštais? Čia galima ginčytis iki užkimimo, bet tai nieko neduos. Svarbus pats konkretaus filmo lygis.

Du tokius filmus ateinančią savaitę rodo broliai baltarusiai. Galima nemėgti Aleksandro Mitos juostos „Sakmė apie tai, kaip caras Petras negrą apvesdino“ (Skaz pro to, kak car Piotr arapa ženil, 1978), bet kad realūs personažai (net juodaodis Hanibalas, kurį, anglimi ištepliotą, smagiai vaidina Vladimiras Vysockis) ten vis dėlto išradingai panardinti į liaudiško primityvo dvasios reginį, – faktas. O štai per tą patį kanalą demonstruojama „Baltazaro puota, arba Naktis su Stalinu“ – nesėkmė, nes režisieriui Jurijui Karai nepakanka nei meistriškumo, nei skonio lėbavimo vaizdais perteikti tautos tragediją bei fantasmagorinį (taip sumanyta) jos pagrindinio dirigento Josifo Stalino mitą.

Pseudobiografinis (ar „parabiografinis“, bet tai būtų labai jau moksliška) prancūzų režisieriaus Jeano Jacques’o Annaud „Meilužis“ (L’amant, 1992), aišku, turi konkrečių saitų su rašytojos modernistės Marguerite Duras, gimusios Indokinijoje, kur rutuliojasi jos trumpo romano veiksmas, biografija. Bet teigti, kad fatališka Ji (June March), kuriai dar nėra nė šešiolikos, – pati rašytoja, o jaunas turtingas kinas (Tony Leungas, tas pats, kuris tapo superžvaigžde jau po „Meilės laukimo“) – tikrai kažkoks realus jos suvedžiotojas, būtų per drąsu. Lieka džiaugtis savitu, bet ne pornografiniu kūrinio erotizmu, meistriškai perteikta 1929 metų Vietnamo aplinka, poetišku, kaip Saigono vandenų bangavimas, nuotaikų subtilumu, drastiška psichologine situacija, kai nepilnametė it Amžinoji Moteris tuojau intuityviai perima dueto situacijos valdžią.

Lietuviškos abstrakcijos

Aišku, būtų labai juokinga Jono Vaitkaus eksperimentinį 1990 metų filmą „Strazdas – žalias paukštis“ bent kiek artinti prie biografinio žanro.

Tikrai, buvo toks valstiečių poetas, nenuolankusis Antanas Drazdauskas, eiles pasirašinėjęs Strazdu ar Strazdeliu. Tačiau ne tiek konkreti biografija, kiek tas artėjančio Atgimimo sąlygomis vis narsiau besireiškiantis lietuviško nenuolankumo motyvas buvo svarbiausias ir poetui Sigitui Gedai, iš pradžių parašiusiam poemą, paskui – filmo scenarijų, ir kompozitoriui Broniui Kutavičiui, nuo oratorijos perėjusiam prie filmo muzikos, ir režisieriui J. Vaitkui, narsiai ir diskusiškai ekrane derinusiam kiną, teatrą, choreografiją, muziką.

Įdomu, kaip neįprastas, tačiau jau net sukūrimo metais atrodęs šaltoku kino reginys atrodys šiandien, kiek imlūs pasirodys pagrindiniai Vyro Paukščio (Povilas Budrys) ir Moters Paukštės (Virginija Kelmelytė) paveikslai. Matyt, „Strazdas – žalias paukštis“ primins ir vieną jau tampantį retoriniu klausimą: ar Jonas Vaitkus kada nors užbaigs filmą „Daumantas“ (arba „Vieni prieš visus“)?

Nuo portretinio konkretumo visomis išgalėmis stengiasi tolti – nors dokumentinio kino prigimtis tarsi to ir neleistų – jaunos rusų postmodernistės, net pasivadinusios Natalja Ju, Lietuvoje kurtas naujas filmas „Nemiga“ (2004). Tai pasakojimas apie Vilniuje gyvenantį rusų poetą Jurijų Kobriną, ekrane pristatomą kone esminiu (?) „Neringos“ kavinės kartos“ atstovu. Poetą neretai stato į nepatogią padėtį, tarkim, kai pastatę kėdę gatvės centre liepia jam skaityti eiles ar kai su nesudėtingos technikos pagalba bruka jį ir žmoną į kičinį paskraidymą debesimis.

Čia – vadinamasis menas. Konkretumas filme atsiranda tuomet, kai atsargiai, bet vis dėlto nedviprasmiškai nuo eilių pereinama prie, atrodė, kartą visiems laikams užmirštų dalykų. Du kartus iš ekrano suskamba frazė, esą generolą Černiachovskį Vilniuje nužudę antrąsyk. Ar nebus „Nemiga“ artėjančių permainų, susietų su „Lukoil“, „Gazprom“, Kaliningradu, ženklas? Jeigu taip – gaila poeto, kuriuo naudojamasi.

Dar pamatysime, ką parodys videofilmas „Kaliningradietiškas mazgas“. Kiek Lietuva bus jo herojė ir kokia bus filmo intonacija…

Šiame keistosios lituanistikos fone – tik dar du paminėjimai. Vienas – reikšmingas: tai operatoriaus Jono Griciaus nufilmuota tikra juodos, baltos ir pilkos atspalvių poema, Grigorijaus Kozincevo „Hamletas“ (Gamlet, 1964). Kitas – ne: 1977 metų detektyvas „Inkasatoriaus krepšys“ (Sumka inkasatora) tiesiog spekuliavo žanro infliacija, nors jo titruose apstu lietuviškų pavardžių – aktoriai Donatas Banionis, Vytautas Tomkus, kompozitorius Eduardas Balsys, pagaliau režisierius Augustas Baltrušaitis. Ko gero, tai vienintelis šio Maskvoje inkarą nuleidusio tautiečio didelis kino darbas.

Visagaliai aktoriai

Po to, kai atsinaujinęs „Skalvijos“ kino centras pademonstravo nedidelę retrospektyvą skirtą dingusio (be laiko žuvusio?) aktoriaus ir režisieriaus, ir mūsų platumose nepaprastai populiaraus Sergejaus Bodrovo jaunesniojo atminimui, suskato – juk savų idėjų neturi! – ir televizijos. Tiksliau, viena, LNK, praėjusią savaitę rodžiusi „Brolį“, o patį tragišką realų faktą pristačiusi, kaip ir dera virtualinėje epochoje, – beveik žaismingu tonu. Šią savaitę rodomas šlageris „Brolis–2“

Netyčia susiformavo ir režisieriaus bei aktoriaus Woody Alleno, – nors šis gyvybingas mažius, per metus išleidžiąs po vieną, o tai ir du filmus, mūsų palikti, regis, nežada, – miniciklas. LNK demonstruoja vieną naujesnių menininko darbų „Smulkūs sukčiai“ (Small Time Crooks, 2000), kur amžinas intelektualas nupuola iki to, kad, linksmindamas iki ašarų, rausia tunelį į banką. Užtat specifinis niujorkiečių bohemos intelektualizmas iškyla ironiškame ir poetiškame Alleno „Manhetene“ (Manhattan, 1979) kuriame pauzės, pasigirstančios nesibaigiančiame personažų plepėjime, – tikrai tolygios „angelo praskridimui“, kur Manheteno tilto siluetas, pakibęs virš mylinčios poros, yra laikomas tiesiog klasikiniu kadru.

Kartais geri aktoriai gelbsti ir ne patį stipriausią filmą. Man regis, Johnas Carpenteris yra sukūręs ir raiškesnių jo mėgstamų mistinių trilerių negu „Beprotybės gniaužtuose“ (In the Mouth of Madness, 1994) tačiau pamatyti dingusio bestselerių rašytojo, pranašaujančio, esą „po 10 metų žmonija taps tik pasakų tema“, ir jo ieškančio seklio istoriją verta vien jau dėl aktorių Jurgeno Prochnovo ir Samo Neillo meistrystės. Lygiai kaip ištęstą to paties žanro „Nuopuolį“ (Fallen, 1998), savaip varijuojantį puolusio angelo Azazelio motyvą, pagyvina tokie meistrai kaip Denzelas Washingtonas, Johnas Goodmanas, Donaldas Sutherlandas ir kiti.

Sykį jau žavėjausi prancūzų režisieriaus Bertrand’o Blier kūryba – originalia, vienu metu drastiška ir poetiška („Šokantys valsą“, „Išsitraukite nosinaites“, „Šalti užkandžiai“ ir kt.). Ukrainos TV rodomoje B. Blier „Mūsų istorijoje“ (Notre histoire, 1984) matyti, ką geras režisierius įstengia nuveikti ir su vidutinių gabumų aktoriumi. „Visagalis“ Alainas Delonas būdavo klasikų Luchino Visconti, Josepho Losey kūriniuose, o šiaip – tiesiog gražuolis, vėliau jau ir senstelėjęs. Čia, paklusdamas režisieriui, jis laužo įvaizdį, vaidina… alkoholiką, apšepusį, nelengvai bepažįstamą, kankinamą aistros vienąsyk sutiktai moteriai (Nathalie Baye), o rezultatas – tiesiog puikus, apvainikuotas „Cezariu“.

Ryškiausios per savaitę

Tarp ryškiausių namų kino savaitės juostų man susikaupė dvi japonų, viena rusų ir viena amerikiečių. Visai neprastas rezultatas.

Nebe pirmą sykį LTV rodomas „Kikudžiras“ (Kikujirô no narsu, angl. Kikujiro, 1999) – iš tų juostų, kur tarsi ir „nieko tokio nėra“. Na, kaimynė paprašė vyrą Kikudžirą (Takeshi Kitano, kuris pats ir režisavo), kad palydėtų vaikiuką Kitao nežinia kur nuklydusios motinos paieškoti: ir gerą darbą padarys, ir nuo savo nevykėlio vyro bent kuriam laikui atsipūs! Bet kai per vasarę Japoniją, susitikdami ir su dorais, ir ne visai tokiais žmonėmis, žengia mažas ir didelis, negali atitraukti akių, nežvygauti dėl visokių linksmų netikėtumų, nesistebėti tuo, kaip meditacija tirpsta buityje ir atvirkščiai, kaip natūraliai tipiškas amerikietiškas „kelio filmas“ prigyja japonų dirvoje.

Pasirodo, ir šiandien įmanomas toks paprastas ir geras filmas!

Kita Japonijos juosta „Tabu“ (Gohatto, angl. Taboo, 1999) – atvirkščiai, beprotiškai estetizuota ir siekia giliausią amžių tradiciją. Ne, ne, visai ne todėl, kad visi japonai būtų homoseksualūs: mat „Jausmų imperijos“, „Makso, mano meilės“ autorius talentingasis Nagisa Oshima neapsieina be erotinių sensacijų, šį kartą į samurajų aplinką panardindamas vyriškos meilės motyvą. (Gal todėl ir tie lietuvių leidiniai, kurie paprastai vertina anonsuojamus filmus, baisiai susikonfūzijo ir paliko „Tabu“ be jokių žvaigždučių.)

Kalbėdamas apie tradiciją, turiu galvoje japonų filosofinę grožio sampratą. Mums jaunasis samurajų mokinys – tik porcelianinė lėlė, sukurta žudyti, tačiau tikrajame, europiečio, aišku, iki galo nesuvokiamame, filmo kontekste jo tobuli bruožai kiekvieną priverčia pasiduoti be kovos. Kas žino, gal nukirsdamas žydinčią vyšnią – tą plačiausiai žinomą Japonijos žavesio įvaizdį, – vėl T. Kitano vaidinamas personažas naikina visą pasaulį?..

Išorinio grožio nedaug Aleksandro Germano karinėje juostoje „Dvidešimt dienų be karo“ (Dvadcat dnej bez voiny, 1976). Formaliai negražūs net herojai – Jurijaus Nikulino karo korespondentas ir Liudmilos Gurčenko (ne tos šių dienų manieringos „žvaigždės“ su musės talija bei isteriškai maskuojama senatve, o tiesiog geros aktorės) moteris iš karo užnugario po šiltinės beveik plikai kirpta galva. Bet kiek vidinės šilumos jųdviejų susitikime, kurį ir staigia meile sunkiai pavadinsi – šiaip, sielų prisilytėjimu.

Daugiau kabelinių televizijų ėmus retransliuoti rusų kanalą „RenTV“, galėsime pamatyti puikų brolių Coenų filmą ir Lietuvos kinų ekranuose sėkmingai rodytą „Žmogų, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasn’t There, 2001).

Kūrinys naujas, bet nespalvotas: tuo norima kuo tiksliau stilizuoti senojo 6–ojo dešimtmečio amerikiečių „juodojo kino“ dvasią. Nors veiksmas rutuliojamas kažkokioje provinciškoje Santa Rozoje, ką gali žinoti, kokios aistros verda po mažakalbio kirpėjo Edo (naujas ir tikrai reikšmingas Holivudo radinys Billy Bobas Thorntonas, matytas ir „Monstrų puotoje“) pagal aną madą banguota ševeliūra. O aistros – tikrai reikšmingos: iki Santa Rozos dar neatsirito cheminių valyklų banga ir Edą, kartą išgirdusį tuos du šiandien banalius, o kadaise taip masinusius žodžius, apima tyli manija – gauti pinigų (netgi menkų) ir tapti pradininku. Gal pašantažavus žmonos meilužį?

Dėl tos nelemtos cheminės valyklos ekrane kris lavonai, į kuriuos Coenai kaip paprastai žiūrės sarkastiškai – visi mes mirsime. Kris, svarbiausia, visai ne tie, kurie lyg turėjo žūti, ir teisingumas vėliau švęs savojo įžvalgumo pergales – irgi visiškai netikras. Reliatyvus pasaulėlis gergždamas suksis, teikdamas didžiulį sadistinį pasitenkinimą, kad bent ne mes vieni tokie paiki.

Jau ir ekranuose, ir namuose matėme Davido Lyncho „Malholando kelią“ (Mulholland Dr., 2001). Pernai Kanuose jis su „Žmogumi, kurio nebuvo“ pasidalijo prizą už režisūrą. Tai buvo tikrai neginčytinas kaprizingų Kanų sprendimas. Nereikia jokių butaforinių siaubų, jokių „Godzilų“ (norintieji galės pamatyti ir jį – jūsų paslaugoms Ukrainos TV): visi siaubai bei jų idėjos knibžda mūsų pačių galvose ir vien tik marksistai, žinia, šia prasme knibždėję dar daugiau už kitus, išsigalvojo egzistuojant kažkokią objektyvią tikrovę. Kiekvieno edo, džono, liongino ar ramunėlės prizmė – vis nauja tikrovė.