2002-10-25
Iš Australijos kilusi, dažniausiai vaidinanti Amerikoje, bet kartais įsikūnijanti ir į Paryžiaus „Mulen Ružo“ žvaigždę populiarioji aktorė Nicole Kidman nutarė praplėsti geografinių bei tautinių platumų paieškas. Šį kartą naujoje filmo „Jubiliatė“ (Birthday Girl, 2001) vaizdajuostėje, ji – rusų mergelė Nadia.
Kokie žavingi pažadai!
Daug gražių vilčių Nadia suteikia paprastam banko klerkui Džonui (Benas Chaplinas): nors prastai moka anglų kalbą, užtat jos išvaizdai ir erotiniams talentams nieko neprikiši. Vis dėlto ši, kaip jau dabar daroma, „paštu atsiųsta“ nuotaka vieną gražią dieną į jaunikio namus įsileidžia savo senuosius rusų draugus ir po to Džono gyvenimas įgauna visai nelauktą pagreitį.
Juokingiausia, kad ir ne visai „kvadratinius“, bet vis dėlto tvirtus vyrukus Aliošą bei Jurą vaidina prancūzų kino žvaigždės Mathieu Kassovitzas ir Vincentas Casselis. Jie greičiausiai smaginasi, Nicole Kidman, kurdama rusų avantiūristę, taip pat ir nors „Jubiliatė“ nėra aukščiausio polėkio kinas, gražu žiūrėti vien dėl aktualumo (kaip tame Kanų paplūdimyje į realias damas, susišaukiančias per atstumą „Ej, a ty kogo podcepila?!“).
Ta pati galinga kalba ir dar žavingesni pažadai nei Nadios Džonui klesti firmos „Melofanas“ tinklapio skyriuje „Planai“, į kurį įlindus tiesiog akys ima žaižaruoti. Čia tau ir senoji, tikroji klasika („Grand Hotel“ ar „Mata Hari“ su Greta Garbo, Fritzo Lango antifašistinis detektyvas pagal Grahamo Greene’o romaną „Baimės ministerija“ apie šnipų apsėstą karinį Londoną)!
Ir naujesni, nei meninio, nei minties aktualumo nepraradę filmai, visiems laikams tapę kino – ne „saldainiukais“, o pasaulinės kultūros kolonomis: Luiso Bunuelio „Viridiana“, Ingmaro Bergmano „Persona“. Ir palyginti neseni Azijos genijų darbai: Cheno Kaige „Imperatorius ir žudikas“, abi Nagiso Oshimos „imperijos“ – „jausmų“ ir „aistrų“, viena naujausių kontroversiškų jo juostų „Tabu“, kurią minėjau aną savaitę.
Ar visa tai tikrai bus? Truputį abejotina. Kas nors iš viso to, aišku, atkeliaus. Tik kodėl vien rusiškai? Matyt, čia yra sava liūdnoka logika. Tas dvi ar tris „Personos“ rusiškas vaizdajuostes, įsigytas iš didžiulės šalies kraitskrynės, kas nors ryšis įsigyti ir Lietuvoje. Dubliuoti ar garsinti šio lygio filmus specialiai mums – gana beviltiškas užsiėmimas. Mūsų sąlygomis, kai kino kultūros reikalai nuolat kybo ant plauko, kur net savi lietuvių kinematografininkai, nesuvokdami, kaip apsijuokia, gali pripažinti prastus filmus pasirodant Holivude, bet tik jau ne tėviškėlėje (turiu galvoje „naujosios cenzūros“ sužlugdytą blogiausių lietuvių filmų maratoną Vilniaus „Skalvijoje“), pagailėkime platintojų, kurių gerų norų niekas nesuprastų. Kam juos stumti į bankrotą? Ačiū už tai, ką daro.
Savi kontrastai
Televizijų ekranuose ateinančią savaitę išvysime du lietuvių vaidybinius filmus.
Vienas jų Raimondo Vabalo „Birželis – vasaros pradžia“ (1969) – iš tų klasikinių mūsų juostų, kurias, laikui prabėgus, norisi žiūrėti vis iš naujo. Kadangi tai bene vienintelis savas vaidybinis filmas, veiksmo vieta pasirinkęs beužgęstančią Lietuvos erdvę – mažuosius mūsų miestelius, kadangi kūrinio socialumas bei psichologizmas, keičiantis gyvenimo sąlygoms, tik įgauna anksčiau nepastebėtų ar atrodžiusių neesminiais niuansų. „Birželis…“ nepraranda turtingumo, žinoma, ne išorinio, o vidinio, lanksčiai apibūdinančio lietuvio mentalitetą, jo neprisitaikymą prie dirbtinės socializmo šventės (gal todėl į sąjunginį ekraną filmo taip ir nebuvo išleidę), jo nelengvai įveikiamą ilgesį, jo darbinio arklio ištvermę ir dar net ne mūsų laikais klestintį tuščiagarbiškumą, pavydą, o kaip tik gebėjimą užjausti kitus.
Kokie saviti ir nevienaprasmiai aktorių Vytauto Tomkaus, Elvyros Žebertavičiūtės, Audriaus Chadaravičiaus, Algimanto Masiulio darbai – tarsi be tuomet tokios madingos ekrane ekspresijos, tačiau ne buitiškai pilki, o netgi savaip universalūs.
Norisi prisiminti ir tai, kaip Mikalojų Konstantiną Čiurlionį televizinėje „Žalčio karūnoje“ sukūrė talentingas žmogus Valentinas Masalskis. Kad pats režisieriaus Broniaus Talačkos filmas sukeltų kažkokių tikresnių, gaivesnių emocijų, kažkaip nesitiki.
Istorija, biografijos, patosas
Yra, suprantama, ir daug patetiškų, puošnių, rėksmingų filmų gerbėjų. Jokių ten istorinių – tiesiog „iš praeities“, tokiu miglotu apibūdinimu teikiančių galimybes tiesiog paganyti ekrane akis.
Man regis, tipiška tokia juosta su dar visai jauna Catherine Deneuve, kaip visuomet egzotišku Omaru Sharifu ir jau tada senstančia Ava Gardner – jausminga kostiumuota melodrama „Majerlingas“ (Mayerling, 1964), kurioje labiau rūpinamasi dekoracijomis nei autentiška Austro–Vengrijos istorija.
Daug efektingų dekoracijų, peizažų, kostiumų, išorinės dinamikos pseudoistorinėje, nuotykį statančioje aukščiau istorijos lenkų superjuostoje apie XVI amžių „Ugnimi ir kalaviju“ (Ogniem i mieczem). Priešas, bet toks simpatiškas totorius Tuhan–bėjus – pats Danielius Olbrychskis! 1999 metais tai turėjo būti bene brangiausias kaimynų visų laikų filmas, bet šiandien Lietuvos kino teatrų ekranuose regime jau brangesnį – pagal to paties, kadaise tokio produktyvaus rašytojo Henryko Sienkiewicziaus romaną „Quo vadis“.
Bet yra tarp superjuostų, – aišku, televizijos ekrane prarandančių savo užmojo dalelę, – ir viena tikrai atkreipianti dėmesį – dar VFR režisieriaus Wolfgango Peterseno kadaise kurtas, nepaprastai sovietinės spaudos keiktas „Povandeninis laivas“ (Das Boot, 1981). Kodėl keikė – aišku: didelės šalys ir dideli politikai be galo neapkenčia reiškinio, pacifizmu vadinamo. O čia apie II pasaulinio karo nelaimę, vienodai skaudžią visoms tautoms, kiek jos „teisios“ ar „neteisios“ ten būtų buvusios, prabylama kaip tik ta intonacija.
Originalai – mieli ir nelabai
Prieš nepilną dešimtmetį Rusijoje buvo sukurtas pilnametražis filmas „Ana: nuo 6 iki 18“ (Anna: od šesti do vosemnadcati, 1994). Matyt, tai buvo originalu: net dvylika metų stebėti savo augančią dukrelę su profesionalia kino kamera rankose. Ana dabar išaugo, jos pavardė Michalkova, ji vidutinė aktorė, o jos tėčio, ir sumaniusio aną idėją vardas – Nikita. Kitas klausimas, kam reikėjo išnešti į tarptautinę auditoriją (Berlyno festivaliui) šeimos dienoraštį, gilių minčių nekeliantį, veikiau įrodantį neprastą materialinę tos šeimos padėtį?
Originalus, bet man nepriimtinas filmas. Lygiai kaip kitas, kurį šią savaitę rodo LTV, bet, aišku, vėl nei klube, nei „kultūrnamyje“. Aleksandro Sokurovo gerbėjai man neatleis už vėsokus žodžius apie šią juostą – „Motina ir sūnus“ (Mat’ i syn, 1997), bet negaliu patikėti visiems laikams atsisveikinančių artimiausių žmonių jausmo tikrumu, kai pagrindiniuose vaidmenyse matau tipišką rusą ir tipišką vokietę. Koprodukcijos pokštai?
Nors šiandien minėti filmo privalumu socialumą lyg ir netaktiška, vis dėlto belgų menininkai broliai Dardenne’ai neatsisako šio principo ir kasmet žengia vis toliau. LTV demonstruoja ankstesnį brolių kūrinį „Pažadas“, o juk paskui jie pelnė Kanų „Auksinę palmės šakelę“ už „Rozetę“, o šiemet ten pat parodė ar tik ne dar geresnį „Sūnų“, tik tiek, kad žiuri taktika jį šiek tiek nuskriaudė.
Iš originaliųjų, tegul ir diskutuotinų televizinės savaitės juostų – „Oranžinis karys“ (Soldaat van Oranje, angl. Soldier of Orange, 1977). Jos autorius Paulas Verhoevenas, jį kurdamas, dar nebuvo holivudinis Arnoldo Schwarzeneggerio globotojas, o tikras olandas, kaip ir jo pagrindinis aktorius, tais pačiais keliais nužengęs Rutgeris Haueris. O juk olandai, kad ir karinę dramą sukdami, negali nelikti keistuoliai. Ir Pasipriešinimo judėjimas šiame filme – visai ne toks, kaip paprastai regime, o net dviprasmiškas, verčiąs ir Hauerio personažą ir mus svarstyti kainos problemą, įsijausti į nebanalius charakterius, supamus kone nyderlandų tapybos atgarsių.
Nors rusų kanalas „RenTV“ labai sugeba ir apgauti pažadėjęs, vis dėlto labiausiai šią savaitę laukiu jo pažadėtos nepaprastai keistos klasikos. Broliai Marxai – Lietuvoje apskritai nei kada matyti, nei girdėti puikūs abstrakčiojo komizmo atstovai, nors 1941 metų „Universalinė parduotuvė“ (The Big Store, 1941)gal ir nebuvo toks šedevras kaip kokia „Antienos sriuba“ ar „Diena lenktynėse“. Manau, kad jų humoro pobūdis dar artimesnis šiuolaikiniams visuotinio absurdo laikams, nei buvo tada. Lygiai kaip Todo Browningo 1936–ųjų „Velnio lėlės“, žavinčios ir siaubu, ir naivumu, ir keistų būtybių, kuriuos Browningas taip mėgo, protestu prieš negerus kūrėjus.
Gal nepameluos, parodys? Ar vėl nelauktai užgrius koks politinis įvykis, dėl kurio televizija suks gausias galvas, kad jų neprarastų, palikusi meną „geresniems laikams“?