2002-11-01

Kaip kitaip liaudiškai pavadinsi būseną, kai kažko labai lauki, tikiesi, o paskutinę akimirką tesulauki visai beprasmiško nusivylimo. Tokius samprotavimus lėmė ne rudeninis splinas, bet kažkoks nuo tavęs nepriklausantis įžūlus chaosas, Lietuvoje tvyrantis bene visose su kino menu susietose sferose.

Gal užsidirbkite atlyginimą?

Tikrai, jeigu LTV laidelės apie kiną vedėja, painiojanti Chochlovą su Cholodnaja, paskutiniojo pasirodymo esminiu akcentu padaro tokį pasaulio kino istorijos faktą, kad ją kadaise (seniai!) pavadino Lolita labai prastos argentiniečių aktorės Lolitos Torres garbei, kodėl neišsireklamavus, kad mane štai visą gyvenimą lydi Vėžio ženklas?

Matyt, Vėžio intuicija ir sukliudė paskutiniame „Omni laiko“ rašinėlyje pasidžiaugti: štai, girdi, pagaliau pamatysime labai stilingą ir labai retą Bernardo Bertolucci filmą apie operos dainininkę „Mėnulis“. To nutylėjimo nemaloniai aptaškyta sąžine sėdėjau prie televizoriaus iki trijų nakties, nes rusų kanalo „RenTV“, dėl kurio pasirodymo neseniai taip džiaugiausi, programa vėlavo. Visą laiką viltį palaikė anonsai: „Šią naktį žiūrėkite „Mėnulį“!“ Bet trečią be jokių ten mėnulių tik pasirodė užrašas „Labos nakties!“ ir lentelė.

Minorinė intuicija neapgavo. Atrodė, gal čia dar vis kalta painiava dėl nesenų tragiškų Maskvos įvykių, per kurių apogėjų, beje, nei iš šio, nei iš to kanale staiga pasirodė niekur neanonsuota subtili klasikinių E.M.Remarque „Trijų draugų“ ekranizacija. Bet dabar, kai ten nebuvo parodytos VISOS lietuvių spaudos išreklamuotos originalesnės juostos – pavyzdžiui, su genialiais komikais broliais Marxais („Universalinė parduotuvė“), – visiškai aišku, kad matome ir matysime ne tą kino prasme įdomų kanalą, o tiesiog jo išspaudas.

Kabelinės televizijos atsiriboja nuo situacijos: mes pasirašėme kontraktą, o kas rodoma – jau nebe mūsų reikalas. Nežinia, ar jos negudrauja, nesutaupę už gero kino sąskaita apkarpytą programą kokio cento kito.

Bet juk šiandien visiems aišku, kad žiūrime ne tikrąjį kanalą ORT, o kažkur Daugpilyje specialiai Baltijos šalims skurdinamą „ORT–TEM“, galintį kas antrą savaitę vėl ir vėl rodyti šauniosios sovietų milicijos liaupsę „Petrovka, 38“. Miręs kanalas, manau, mažai kas jį ir bežiūri.

Informaciją spaudai teikiančios SAVOS agentūros (ELTA, BNS) tuomet – ne iš karto, tiesa, – susiorientavo, o dabar apie „RenTV“ visus mus absoliučiai dezorientuoja. Aš suprantu, iš tų agentūrų berniukų ir mergaičių išprašyti bent elementaraus lingvistinio nusimanymo (na, kad nors lenkų ir rusų mokėtų, kad Pekino nevadintų Beijingu) – beviltiška; vien visai dar naujų filmų pavadinimais jie užduoda tokias mįsles, kad net ir Vėžys kartais pasuoja. Tačiau atidirbti ten gaunamą atlyginimą jie vis dėlto galėtų bent elementariai. O tai – kas iš to, jei ir surašysiu kitą savaitę neva demonstruojamų „RenTV“ juostų pavadinimus, verčiančius tankiau suplakti kiekvieno sinefilo širdį: Federico Fellini „Džuljeta ir dvasios“, puiki fantastinė Davido Cronenbergo „Musė“, nepaprastai smagi antisovietinė komedija su Greta Garbo „Ninočka“… Greičiausiai tai bus vien sugaištas laikas ir eilinis mazgotės ant tavo fizionomijos pojūtis. Ir mes dar kalbame apie profesionalumą?!

Savos mazgotės

Agentūros, aišku, jau niekuo dėtos, jeigu paskutinę akimirką kažkas susisuka savos, tautinės televizijos vadų ar vadukų galvose. Štai šią savaitę lyg turėčiau akcentuoti bjauraus juodojo rasizmo pritvinkusį, tačiau vis dėlto labai meistriškai sukurtą Spike’o Lee filmą „Semo vasara“. Bet įsivaizduoju, kad buvo žiūrovų, jau keikusių dėl šio filmo mane dar rugsėjo 22 dieną, kada vietoj jo be jokių komentarų buvo parodyta visai kas kita. O kaip bus ateinantį antradienį, ar nacionalinė televizija jau „pribrendo“ maniakui Semui? Ir ar aną savaitę rodyta lietuviška „Žalčio karūna“ sąmoningai ar netyčia „iššoko“ žymiai ankstesniu, nei buvo žadėta, laiku? Patiklus žiūrovas tegalėjo pamatyti fragmentus iš šio diskusinio kūrinio apie Čiurlionį.

Praėjusį antradienį, kai metęs darbus mieste, išskubėjau namo, kad per Vilniaus TV lietuviškąjį ciklą dar sykį pasidžiaugčiau Raimondo Vabalo „Birželiu, vasaros pradžia“, kaip tik tą agentūrų, Stepoko ir visų kitų paminėtą valandą prasidėjo… rusiška laida „Ko nori moteris“. Kadangi tuos norus maždaug įsivaizduoju, o be to negaliu visą dieną spoksoti į Vilniaus TV grožybes, paskambinau ir po ilgų vieno telefono perjunginėjimo į kitus išgirdau: bus, tik visai kitu laiku. Nei labas, nei atsiprašau…

Pasakęs kažką apie pagarbą žiūrovui, televizininkų būsi traktuojamas tik kaip kokio Vaižganto laikų kelmas. Koks ten žiūrovas, dabar yra tik vartotojas! Turbūt televizijose įsivaizduojama, kad jis net „elitinį kiną“ įsijungia ne žiūrėti, o tik tam, kad jaustųsi priklausąs elitui. Per pirmąsias trylika praėjusią savaitę LTV rodyto belgų brolių Dardenne’ų „Pažado“ minučių buvo trys reklamos intarpai ir dar loterija „Perlas“. Kam lietuviui meistriška bei liūdna socialinė drama su nelegalais, su nelengvais pačių artimiausių žmonių santykiais? Turbūt per jos kadrus jis tūno tualete, kuria greito praturtėjimo planus, kepasi kiaušinienę, o prie mažojo ekrano pribėga tik to „Perlo“ pasižiūrėti.

Niekaip nesuvokiama elementari tiesa. Komerciniame hite ir reklama skamba natūraliau. Nekomercinių juostų publiką ji tegali erzinti. Tie prekybininkai, kurie LTV valia įsibrovė į „Pažadą“ ar kitus panašaus pobūdžio filmus, tik PRARADO dalį potencialių pirkėjų.

Dėl kokio „RenTV“ labai nesunku kaltinti ir nedorėlius rusus, o čia juk – savi doriukai…

„Babetės šventė“ dykumoje

Per visą televizinę savaitę galiu ramia širdimi rekomenduoti tik vieną didį filmą. „Aukojimo“ (Offret, angl. The Sacrifice, 1986), kurį dar sykį kartoja ukrainiečiai negaliu tokiu pavadinti net ne todėl, kad dabar – visai nebe Tarkovskio metas, o kad Švedijoje, toli nuo gimtųjų šaknų kurta filosofinė studija, kurios vidinis (jo daugiau) ir išorinis veiksmas rutuliojasi tarsi dykumoje, dar jos gimimo metais man atrodė racionaliai iškalkuliuota ir šalta kaip ledas.

Sakydamas „didis“, turiu galvoje danų režisieriaus veterano Gabrielio Axelio 1987 metais sukurtą ir ne taip plačiai, kaip turėtų būti, tarp inteligentų žinomą filmą „Babetės šventė“ (Babettes gæstebud, angl. Babette’s Feast, 1987). L.Hallströmo „Šokoladas“ (Chocolat, 2000) – bent penkiasdešimt kartų palengvinta, suprastinta danų juostos parafrazė – yra kur kas populiaresnė už originalą.

Taip, abiejuose filmuose per mažyčius kulinarinius stebuklus prabylama apie skirtingą gyvenseną, veidmainiško arba ir natūralaus, kaip „Babetės šventėje“ asketizmo ir gebėjimo džiaugtis gyvenimu priešpriešą. Tik „Šokolade“ apstu jauko neišrankiam žiūrovui, o danų juostoje, stilistiškai nenudailintoje, netgi savaip rūsčioje, visą keistą Karen Blixen papasakotą istoriją sėkmingai pakeliančioje nuo siužeto lygmens dar ir į metaforą, to nerasi nė trupinio.

Prancūzijos revoliucijos audrų atplukdyta į nedidelę protestantišką skandinavų visuomenę paryžietė Babetė (nepaprastai įtaigi Stephane Audran!) ilgai prisitaikiusi tyli, neatskleisdama savo kortų. Įvykis – stambi pinigų, išloštų loterijoje, suma – leidžia jai sukurti šventę sau ir aplinkiniams. Kadangi tėvynėje ji buvo garsi kulinarė, tai ir šventės pobūdis toksai – su omarų sriubomis, Demidovo blynais, šampanu „Našlė Kliko“.

Bet tai jums ne Marco Ferreri satyrinis „Didysis rijimas“. Išleisdama visus savo pinigus būtent šiai puotai, jos traktuojamai kaip meno kūrinys, herojė tikrai laiminga. Ar suvoks jos laimę tinkamai įvertinę puotos subtilumą vietiniai žmonės (o taip pat ir pragmatiškieji lietuviai, kurie turbūt rastų neturtingai Babetei milijonus patarimų, kaip prasmingiau investuoti jai nusiritusius pinigus) – dar klausimas. Būdama iš tų, kuriems kažką dovanoti, nieko užtai nelaukiant, – na, gal šiokio tokio sugrubusių sielų atitirpimo – jau savaime yra džiaugsmas, S.Audran Babetė yra retas stiprus kino istorijos personažas. Reta tokių ir realybėje.

Tiems jauniems žmonėms, kurie mėgsta netradicinį kiną, bet Lietuvos sąlygomis neturi nei žinių, nei sistemos, turbūt bus didelė naujiena sužinoti, jog danų kinas prasidėjęs anaiptol ne nuo „Dogmos“. Cha cha: dar negarsinio kino laikais tai buvo viena stipriausių Europos kinematografijų. Taigi koks Larsas von Trieras negimė dykumoje.

Nuo nuotaikos

Nuliūdus dėl chamiškų triukų su žadamais ir nepasiekiamais gerais filmais, net nesinori ieškoti, kaip paprastai, mažyčių privalumų mažytėse – visomis prasmėmis – juostose, bandyti įsivaizduoti ir šiokį, ir kitokį skonį.

Na, bus neblogas, kazachų finansuotas Algimanto Puipos „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1991) – aišku, apie Lietuvos kaimo pokarį, aišku, su keistuoliais (Saulius Kizas), su Nijolės Narmontaitės įspūdingai suvaidinta „russkaja duša“.

Baltarusiai rodys F.Fellini „Moterų miestą“ (La città delle donne, 1980), bet erotinės jau gerokai pagyvenusio meistro fantazijos – sunkiasvorės, nepasiekiančios ankstesniųjų jo kūrinių prasmingos žaismės. Norintys palyginti Oskaro Koršunovo spektaklį apie nemotyvuotą žudiką Roberto Zucco su tokio paties pavadinimo nauju prancūzų filmu galės patenkinti tautinius kompleksus, esą, mes visur geriausi. (Tai ne pokštas, vien patologiškam filmui tikrai toli iki lietuvių spektaklio.) Stipraus, bet nepaprastai pesimistinio Taivano filmo „Upė“ (He liu, angl. The River, 1997) geriau nežiūrėti, turint po ranka virvę. Akordeono muzikos gerbėjams galima parekomenduoti šiuolaikinio italų kino impotenciją gražiai iliustruojančią „Duoną ir tulpes“. O mėgstantiems kino „trash“ą“, nors tokių Lietuvoje nedaug, – šiandien jau tik komišką efektą tesukeliantį „istorinį revoliucinį“ anekdotinio „Čiapajevo“ autoriaus filmą „Spalio dienomis“, kurį kanalas „Naše kino“, operatyviai atsiliepdamas į bauginančias dabartinės Rusijos nuotaikas, rimtu veidu priderina prie Spalio revoliucijos metinių.

Visa tai galima žiūrėti, o galima ir ne – priklausomai nuo nuotaikos, laiko etc.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie naujųjų vaizdajuosčių siuntas, kuriose pavadinimų daug, o tikrai reikšmingi filmai lieka neapibrėžtuose planuose. Maža to, mano gerbtas „Melofanas“ pastaruoju metu ėmė dirbti kažkaip vis keisčiau (na, jei visi kiti aplinkui „chaltūrina“…). Jau dusyk internetiniame jo saite, žvilgančiame gramatinėmis klaidomis, buvo skelbta, kad Lietuvą pasiekė mano gaudomas nesugaudomas šmaikščiųjų broliukų Coenų filmas „Žmogus, kurio nebuvo“, o štai prekybiniuose firmos punktuose apie tai niekas nieko negirdėjo. Gal Coenai urmu pakeičiami į kokias nors kitokias, nebe kinematografines, labiau apčiuopiamas gėrybes – tarkim, Babetės omarų sriubą? Tai visai atitiktų talentingų autorių absurdinio humoro dvasią.