2002-11-08
„Garsų pasaulio įrašų“ firma išleido į pasaulį ne patį naujausią, bet smagų savito britų humoristo Terry Gilliamo filmą „Tarškalas“ (Jabberwocky, 1977). Galbūt čia imama suprasti, kad laiko bandymą išlaikiusios juostos gali būti net įdomesnės už vaizdajuostėmis be atrankos leidžiamą šios (ir tik šios) dienos produkciją?
Įvairios juoko spalvos
Net savo darbovietėje pažįstu moterį, kuri dėl Terry Gilliamo humoro kaži ką atiduotų. Keista: atrodo, nei pats režisierius, nei jo suformuota kadaise garsėjusi „Mončio Paitono“ komikų grupė nėra Lietuvoje išgarsinta nei kino teatrų, nei televizijų. Bet pakako, matyt, kokio vieno atsitiktinio susidūrimo, kad toji meilė tipiškam britų absurdistui išliktų visam laikui.
Iš tradicinės atlikėjų grupės „Tarškale“ tėra likęs vienas Michaelis Palinas, bet ir jo čia pakanka. Per visą pilvą kvailas pameistrys Denis gyvena Neramiaisiais laikais Bruno Abejotinojo karalystėje ir yra priverstas stoti į kovą su šiurpiuoju drakonu, vardu Tarškalas. Tie, kurie ieškos filme gilios epo prasmės, bus pagauti ant meškerės, kaip tos žuvys – riterių šalmais.
M. Palinas, užleisdamas pirmenybę Jonathanui Pryce’ui, Robertui De Niro, vaidina antraplanį vaidmenį ir viename žymiausių T. Gilliamo filmų – fantastinėje „Brazilijoje“, specifiniais autoriniais bruožais (pavyzdžiui, tiksliu žiaurumo ir humoro derinimu) išsiskiriančioje iš gausių kino kūrinių apie įmanomą absoliučiai subiurokratintą visuomenę. Gaila, šį kultinį filmą regės tik tie, kurie mato kanalą „Rossija“, o tokių Lietuvoje, mano duomenimis, nėra labai daug. Gal kada „Brazilija“ pasieks ir kokį lietuvišką kanalą?..
Rusų kanalas „RenTV“, apie kurio sudėtingus santykius su lietuvių žiūrovu kalbėjome praeitą savaitę, žada Georgijaus Danelijos „Pasą“ (Pasport, 1991), kuriame išsaugota gruzinui režisieriui būdinga juoko pro ašaras intonacija. Man asmeniškai labai patinka gana nauja kriminalinė rusų komedija „Mama, neliūdėk!“ (Mama, nie goriuj, 1998) . Ji žavi, kadangi „trenkta“: milicijos pareigūnas viešai uosto kokainą, jūreivis, dėl kurio užvirė visos kriminalinės aistros, finale pasirodo tiesiog plepiu angelėliu, su kuriuo neblogai būtų ir šimtgramį išlenkti, visi kalba tokiu rusų žargonu, kuris net toli pralenkia Vilniaus lenkiškąjį.
Vieną iš labai negausių linksmų (o dar ir muzikalių) lietuvių filmų – Arūno Žebriūno „Velnio nuotaką“ demonstruoja Vilniaus TV. Na, o „Lengvos naštos“, pasakojančios apie žurnalistus, humoras irgi tiek lengvas, kiek gali patempti populiarioji Julia Roberts, iš visų situacijų, aišku, išeinanti nugalėtoja.
Rubrikų prakeiksmas
Reikėtų jau priprasti, bet niekaip nesuvaldau kvailo juoko, kai išvystu kokį kanalą išdidžiai pasivadinusį „Visų laikų televizija“ (o jeigu ryt bankrutuos?). Panašaus lygio ir didžiumos lietuviškų kino ciklų rubrikos. Štai ir „Lengvai naštai“ (1994), originale turinčiai kur kas įdomesnį pavadinimą „I Love Troubles“ („Mėgstu nemalonumus“), net amerikietiški žinynai, labai atlaidūs Holivudui, geriausiu atveju rašo dvi žvaigždutes. O TV3 uždeda komedijėlei tikrai sunkią naštą – rubriką „Didysis penktadienio filmas“, kurios prasmė man neįkandama, nors užmušk.
TV4 deda ir deda „Kino klasikos“ rubrikas menkiausioms Louis de Funeso komedijoms (matyt, ten įsisuko koks nors vidutinio prancūzų komiko pusbrolis), šį kartą dar uždėjo „King Kongui“ (King Kong), bet ne tam, 1933 metų, kuris tikrai buvo žanro klasika, o amatininkiškam, juokinančiam, kur nereikia, 1976 metų perdirbiniui. Tuo tarpu reali kino klasika – Martino Scorsese, tiesa, ne pirmąsyk kartojamas „Įsiutęs jautis“ (Raging Bull, 1980), bokso kovų, atšiaurios atmosferos, Roberto De Niro realizmu paliekantis neišdildomą įspūdį, arba Johno Schlesingerio antifašistinis kriminalas „Maratono bėgikas“ (Marathon Man, 1976), kuriame iš Lawrence’o Olivier ir Dustino Hoffmanno dueto gali mokytis aktorystės studentai, – tokios garbės TV4 zonoje niekaip nesusilaukia. Ko norėti: mūsiškiai turbūt mokosi iš rusų kanalo, įžūliai pavadinto „Kinoklassika“, kur į vieną katilą verčiami tiesiog visi seni (taip ir girdžiu niekinantį: „starjo!“) filmai, geresni ir tiesiog visiškas šlamštas.
Tikra, taip ir vadinama savaitės klasika – tai kažkur dingusio, o dabar staiga vėl atsiradusio lenkų „TVsiedem“ kanalo šeštadienių rytai. Šį kartą demonstruojama Johno Hustono „Key Largo“ (1948) – iš puikių pokarinių „juodųjų“ amerikietiškų filmų bangos, nepakartojamam „Bogiui“ – Humphrey Bogartui partneriauja jo jauna žmona Laureen Bacall.
Paskutiniame „TV antenos“ numeryje redaktorė Neringa Jonušaitė šmaikščiai pasityčiojo iš televizinių rubrikų „Snobo kinas“ (LNK) ir „Elito kinas“ (LTV) beprasmiškumo. Iš tiesų snobistinis kinas (na, kokie nors J. Cocteau, A. Resnais filmai) pirmojoje erdvėje beveik nesilankydavo. Tai dar betrūko mums „Elito kino“! Ar kas nors iš nacionalinės televizijos idėjų generatorių galėtų bent paaiškinti, ką jie turėjo galvoje, išskyrus tai, kad žodis „elitas“ dabarties Lietuvoje tapo tiesiog kvailai populiarus. Tarkim, paprastam kaip dukart du, bet visai ne prastam kinų filmui „Aš myliu Pekiną“, kuriame dabartinio miesto kaleidoskopą padeda aprėpti herojaus taksisto profesija, rubrika tik prastai pasitarnaus. Pamatę pavojaus signalą „elitas!“ jį tiesiog pasižiūrės kur kas mažiau žmonų, nei būtų žiūrėję. Lietuviškos (ir ne tik) „mandravonės“ dažniausiai duoda visai atvirkščią rezultatą.
Su klaustuko ženklu
Geriausią filmų programą ateinančią savaitę siūlo rusų „RenTV“ kanalas, dėl kurio aną sykį pasigadinau šitiek nervų. Panašu, kad programa ir realybė čia pagaliau sueina į vienumą, nes jau buvo ir Fellini, ir kai kurie kiti žadėti filmai. Dėl visa ko abejonę paliksiu bent skirsnio pavadinime.
„RenTV“ galbūt ir mums parodys Bazo Luhrmanno klipinį, spalvingą ir be galo triukšmingą filmą „Williamo Shakespeare’o Romeo ir Džuljeta“ (Romeo + Juliet, 1996), kuriame be išlygų triumfuoja Leonardo DiCaprio, kad ir retkarčiais užkliūvantis už sudėtingo klasiko teksto. (O Baltarusijos TV – rodo kitą juostą su šiuo paauglių numylėtiniu, vos teismo proceso nesusilaukusią pusiau mėgėjišką „Kavinę „Don“s Plumm“ (Don’s Plumm, 2001), skandalas dėl kurios buvo išpūstas tik todėl, kad ten L. DiCaprio su draugeliais sėdi kavinėje ir plepa „nuo savęs“ visokiomis rizikingomis, dažniausiai sekso formų temomis.)
Tos pačios dienos naktį reklamuojama įstabi nesenstanti Federico Fellini juosta „Amarcord“ (1973). Ko vertos jau netikėtai iškritusio sniego scenos, kai pusnys tai slepia, tai vėl leidžia pamatyti ryškiai raudoną vietinės koketės Gradiskos apsiaustą, tarsi simbolizuojantį pačią moteriškojo erotizmo esmę, kai siaučia miestelio paaugliai, tarp kurių autorius turbūt mato save, o kiekvienas žiūrovas – savosios vaikystės fragmentus, kai nežinia iš kur atskrenda ir puošnią snieguotą uodegą išskleidžia povas!.. Kadangi aną savaitę kanalas vis dėlto parodė „Džuljeta ir dvasias“, gal galima tikėtis net kokio įžymiojo italo juostų ciklo?
Galbūt pamatysime ir du senus, su visai nesunkiai suvokiama rubrika „lliuzionas“ rodomus klasikinius filmus: „Grand Hotel“, kur visam būriui 1932 metų ryškiausių Holivudo žvaigždžių tarsi vadovauja besimaivanti pagal superkvailą vaidmenį, bet graži kaip ragana Greta Garbo. Johno Hustono 1950 metų realistinėse „Asfaltuotose džiunglėse“ (The Asphalt Jungle) šmėkščioja visai jaunutė Marilyn Monroe, nors čia svarbiausia ne ji, o tikrai įspūdingai analizuojamos nusikalstamumo šaknys.
Bet stipriausią, gal net vadintiną savaitės filmu nenuspėjamoji televizija žada kitą penktadienį. Tai skandalingojo austro Michaelio Haneke „Kodas nežinomas“ (Code inconnu: Récit incomplet de divers voyages, 2000). Prisimenate sadistinius „Smagius žaidimėlius“, patologinę „Pianistę“? Abu šie režisieriaus kūriniai pabuvo Lietuvos kinų ekranuose. Mano galva, „Kodas nežinomas“ – kur kas aktualesnis mums, lietuviams, antrarūšiams pretendentams į Europos Sąjungą, nes čia negailestinga kino kalba konstatuojamas „tikrųjų“ europiečių požiūris į visokius ten rumunus, o šiandien tik veidmainiškai dangstoma nacijų tragiško nelygiavertiškumo problema drąsiai iškelta į pirmąsias. Žinoma, tai nemalonus filmas, jokiu būdu nesuteiksiąs dvasinio komforto, tačiau kartais reikia turėti narsos pamatyti bei pasvarstyti ir tokius.
Šiaip įdomybės
Prie tokių turbūt galima priskirti Tango TV aiškiai specialiai priderintus du filmus. Vienas – „Kūnas – daiktinis įrodymas“ su Madonna, kitas – „Lovoje su Madonna“ – apie ją. Žinoma, pastarąjį vadinti dokumentiniu reikia drąsos arba visiškai nesuprasti šiuolaikinės reklamos būdų bei principų.
Tiesą pasakius, už erotinius Madonnos pasiraivymus lovoje ar po lova man kur kas įdomesnis muzikinis folklorinis paskvilis rusų pilietinio karo temomis – ir kaip jis pračiuožė pro akylą ano meto cenzūrą? – „Bumbarašas“
Įdomus ispanų naujo vunderkindo Alejandro Amenabaro („Kiti“) mistinis filmas „Atmerk akis“, kurį Holivudas tuoj nusitvėrė, kad perdirbtų į prastesnį, kad ir su ta pačia Penelope Cruz, „Vanilinį dangų“.
Kaip visada, intriguoja „prancūzų Hitchcocko“ Claude’o Chabrolio slapstomos, ne iš karto atskleidžiamos nusikalstamos aistros jo meistriškame, nušviestame aktorių Isabelle Huppert ir Sandrine Bonnair dueto, detektyve „Ceremonija“ (La ceremonie, 1995).
Visai įdomus ir originalus kazachų režisieriaus Abajaus Karpykovo filmas „Tas, kuris švelnesnis“ (Tot, kto nežneje, 1995). Pagal šį ir legendinį, ir visai šiuolaikiškai ironišką kūrinį, vienodai artimą ir vesterno poetikai, ir Rytų pasakai, viso pasaulio turtai – tai Drakono dantys, kurių ir ieško jauni, išradingi, simpatiški, įsimylėję herojai. Jei kam įdomu, ką kino pasaulis sieja su gana nauju terminu „kazachų kino mokykla“, pažiūrėkite juostą. Jeigu ši mano rekomendacija pasirodys jums beprotiška – ką gi, esu, koks esu.