2002-11-22

 

Naujos vaizdajuostės viršelyje – dvi žmonių grupės. Tai, kaip ir apibūdina pavadinimas, „Miestelėnai ir garsenybės“. Kam neįdomu pasižiūrėti, kaip filmuojamas kinas? Šią nenaują situaciją puikus komediografas Davidas Mametas sprendžia visai šmaikščiai.

Ansambliai

Naujame filme „Miestelėnai ir garsenybės“ (State and Main, 2000), kai kuriose šalyse vadinamame ir „Gyvenimu už kadro“, vaidina daugybė gerų, bet gal nepasiekusių žvaigždžių statuso aktorių. Kartais tokia situacija išeina kūriniui tik į naudą: žvaigždės dažnai kaprizingos, joms jau nusibodo vaidinti, jos neretai stengiasi visaip nustelbti partnerius, o tokie aktoriai, kaip sąlyginai žinomiausias Alecas Baldwinas (čia jis – aktorius, linkęs į nepilnametes), Williamas H. Macy (galite jį prisiminti iš brolių Coenų „Fargo“ tragikomiško nevykėlio), kuriantis režisierių, Charlesas Durningas (provincijos miestelio standartinis meras), Philipas Seymouras Hoffmanas (jaunas scenaristas), ilganosė jautri Sarah Jessica Parker, kurianti aktorę, nebenorinčią išsirenginėti prieš kamerą – visi jie stengiasi nepasiduoti rutinai, įnešti į vaidmenis kažką sava, suburti tikrą ansamblį.

Ne pati turtingiausia filmavimo grupė „Miestelėnuose ir garsenybėse“ atvyksta į tokią amerikietišką Pabiržę grynai taupumo sumetimais. „Makropasaulio“ įsiveržimas į snaudulingą provinciją – baisus įvykis. Kinematografininkai ciniškai mano, esą „visą miestelį galima nupirkti už 50 dolerių“, bet vietiniai senukai ima skaityti kino verslo žurnalą „Variety“, o didžiausi ir linksmiausi konfliktai kyla dėl, švelniai tariant, ne visai identiško miestelėnų ir atvykėlių požiūrio į moralę.

Mielas filmas, tokią vaizdajuostę neblogai kam nors padovanoti Kalėdoms.

Pradėjus šneką apie aktorių ansamblius, negali nepripažinti, jog kartais, įveikdamos savimeilę, į juos susiformuoja ir žvaigždės. Vienas tokių naujausių malonių pavyzdžių – naujoji nepailstančio Roberto Altmano daugiafigūrė freska, detektyviniu žmogžudystės motyvu suteikianti pikantiškumo tarpukario anglų aukštuomenės gyvenimo vaizdui, – „Gosfordo parkas“ (Gosford Park, 2001), kurį labai operatyviai rodo Maskvos kanalas „RenTV“. Alanas Batesas, Derekas Jacobi, žavioji Kristin Scott–Thomas ir jaunasis Ryanas Philippe’as, Maggie Smith, Emily Watson, Helen Mirren – visi jie su regimu malonumu vaizduoja 1932 metų žmones, susirinkusius savaitgalį pamedžioti. Gyvenimo būdas ir epochos stilius čia perteikiami labai meistriškai.

Aukštuomenės (tik ankstesnės, XVIII amžiaus) buitis bei drastiškos intrigos – ir puikių jaunų aktorių (iš kurių Annette Benning vėliau taps žvaigžde) apgyventame Milošo Formano „Valmone“ (Valmont, 1989), bet apie jį „Namų kine“ jau esu rašęs ir išsamiau. Puikus Holivudo bernų ansamblis, kuriame pirmuoju smuiku vis dėlto griežia Yulas Brynneris, – klasikiniame vesterne „Šaunioji septyniukė“ (The Magnificent Seven, 1960). Jį rodo TV4 kanalas, gal pirmą kartą panaudojęs rubriką „Kino klasika“ tiksliai, be to, suvokęs, jog klasiką kūrė ne vien kino išradėjai prancūzai. Ši rubrika bene dar tikslesnė amerikiečių „Rojaus dienų“ (arba „Pjūties dienų“, Days of Heaven, 1978) atveju, štai tik Terence’o Malicko filmo žanras – ne tiek melodrama, kiek gryniausia epika. Ansamblyje neišsiskiria net tada dar nebuvęs žvaigžde Richardas Gere’as. Socialinis ir emocinis senojo Teksaso peizažas ekrane tapomas ryškiomis spalvomis, su tikro meistro užmoju. Ansambliškas ir tragikomiškais Algimanto Puipos filmas „Nebūsiu gangsteris, brangioji“, kuriame verti vienas kito, verti paradoksalios O’Henry prozos atrodo ir Kostas Smoriginas, ir Nijolė Oželytė, ir Vytautas Paukštė, ir Gytis Padegimas. Vis dėlto rašyti „Rojaus dienoms“ dvi žvaigždutes, o A. Puipos juostai – keturias, kaip daro vienas per TV rodomus filmus vertinantis laikraštukas, – labai jau abejotinas patriotizmas…

Epika, o ne „veiksmo“, kaip yra reklamuojamas, žanru kvepia ir LNK demonstruojamas Neilo Jordano „Maiklas Kolinzas“ (Michael Collins, 1996), kuriame žvaigždės – Liamas Neesonas, lanas Hurtas, net prie kitokių vaidmenų pratusi Julia Roberts – gražiai įsikomponuoja į dramatišką Airijos išsilaisvinimo kovų foną.

Aktorius Jeremy Ironsas už ciniško aristokrato vaidmenį dviprasmiškoje „Likimo permainoje“ (Reversal of Fortune, 1990) net yra pelnęs „Oskarą“, bet tai visai nereiškia, kad prastesni jo partneriai Glenn Close, Ronas Silveris ar Annabella Sciorra: be tokio įvairiapusiškų talentų sąskambio filmas vis dėlto nebūtų toks įdomus. Ir, deja, pirmo ryškumo žvaigždės (Rutgeris Haueris, Nastassja Kinski, Peteris O’Toole’as) „nesusiklijuoja“ į ansamblį ir nepadaro gilesne melodramos apie AIDS–ininkus „Šviesią mėnesienos naktį“.

Solo

Tie, kurie seka „RenTV“ archyvinių filmų su legendine Greta Garbo ciklą – tikiuosi, Lietuvoje aš ne vienas toks beprotis – turbūt pastebi, kad juose apie ansamblį negali būti nė kalbos. Filmai, išskyrus gal „Ninočką“, kvailoki, kiti aktoriai dažniausiai vaidina archajiška, šiandien net galinčia erzinti maniera, bet Garbo – pati sau vertybė, ji gali tarti neprotingą tekstą, jos herojė gali neįtikėtinai elgtis, bet nieko to nematai, nes šviesiaplaukė aukšta švedė – savaime meno kūrinys ir, pamiršęs jos nevertus scenarijus, tu žaviesi reto kinematografinio skambumo solo.

Toks ir kitos savaitės filmas, kaip paprastai, rodomas „lliuzione“, – „Kūnas ir velnias“ (Flesh and the Devil). 1927 metų dar negarsinė idiotiško pavadinimo juosta – apie baisią fatališką moterį, kuri ne tik yra neištikima savam vyrui, bet dar ir sugriauna dviejų ją pamilusių jaunuolių gyvenimą. Brrr… Kai šiandien pagalvoji, kad briliantinuotas Johnas Gilbertas už savaitę filmavimosi tuo metu gaudavo po 10 000 dolerių, o imigrantė Greta Gustaffson – tik keturis šimtus, darosi net juokinga. Nes „gražuolį“ Gilbertą seniai gaubia užmarštis, o regėti Gretą Garbo, net ir tokiame, atleiskite, filme – didžiausias estetinis malonumas.

Nors kinas iš principo kolektyvinis menas, pasitaiko filmų, specialiai sukomponuotų (Garbo atvejis – tai aplenkta epocha) aplink vieną personažą arba ir skirtų specialiai vienam aktoriui. Tokiu kino solo galima pavadinti dar kelis televizinės savaitės filmus.

Nemėgstu tų gausių prancūzų žvaigždės Alaino Delono juostų, kuriose jis pakaitalui abejingai vaidina nusikaltėlius ar policininkus. Bet „Samurajus“ (Le Samouraï, 1967) – išimtis. Mažai pas mus žinomas stiprus prancūzų režisierius Jeanas–Pierre’as Melville’is sugeba iš Delono kilerio padaryti simbolišką, kone tragišką figūrą.

Aiškiai „solinis“ filmas, pavadintas paprastos tekstilės fabriko darbininkės Normos Rei (Norma Rae, 1979)vardu, atnešė aktorei Sally Fields „Oskarą“, kuris turbūt net nebuvo didelis netikėtumas. Panašiai sukonstruota – su tuo pačiu oskariniu rezultatu – ir siaubinga, kad ir atmiešta juodu humorėliu „Mizerė“ (Misery, 1990): Kathy Bates su reta jėga vaidina Stepheno Kingo psichopatę, o Jamesas Caanas – herojės įkalintas mylimas rašytojas – ne itin turi ką veikti kaip aktorius. Iš klasikinių solinių kūrinių minėtina 1938 metų „Jezebelė“ (Jezebel), specialiai leidžianti pasireikšti giliam dramatiškam to meto Holivudo žvaigždės Bette Davis talentui. Ir tikrai, filmo herojės Džulijos, turtingos ir išdidžios moters, gyvenusios JAV pilietinio karo laikais, charakteris – toks įvairiapusiškas, jog kūriniui ne veltui duotas biblinės Jezebelės vardas. Po šio monofilmo B. Davis pelnė ne tik „Oskarą“, bet ir tarptautinę šlovę.

Prasčiau, kai lygiaverčiame aktorių ansamblyje kažkas išsiskiria nesąmoningai. Taip atsitiko su Gene’u Hackmanu, kurio bėglys iš kalėjimo trileryje „Domino principas“ (The Domino Principle, 1974) – kur kas ryškesnis už kitus personažus. Bet šį vidutinį filmą apskritai miniu labiau dėl to, kad atkreipčiau televizinės publikos dėmesį į neseniai apsireiškusį rusų kanalą: tai ta pati visaip persekiojama J. Kiseliovo komanda, kuri kadaise profesionaliau, aštriau ir įdomiau už kitas kūrė NTV, o vėliau kanale TV–6! Pasižiūrėjus naują, bet piktesnę nei anksčiau politinio humoristo V. Šenderovičiaus laidą „Nemokamas sūris“, apima negeros nuojautos: kiek negeroje žiniasklaidos persekiojimo aplinkoje TVS išsilaikys šį kartą?

Prie ištakų

Minėtą „Jezebelę“ sau įprasta realistine psichologine maniera pastatė geras režisierius Williamas Wyleris. Užtat daugelis jo gerbėjų 1965 metais buvo gana nustebinti, sužinoję, kad naujo filmo „Kolekcionierius“ (The Collector, 1965) herojumi meistras pasirinko maniaką.

Šiandien maniakų žudikų, seksualinių maniakų ekranuose apstu. Iš dalies prie tokių banalybių priskirtini šios savaitės „Spąstai“. Bet Wyleris ir „Kolekcionieriuje“ liko ištikimas sau: eilinis klerkas Fredis, kurį piešia mįslingasis Pasolini „Teoremos“ angelas – Terence’as Stampas, ne tik domisi entomologija, bet ir kenčia nuo nesuskaičiuojamų, socialine ir psichologine prasme giliai motyvuotų kompleksų, verčiančių jį pagrobti merginą.

Už ištakas daug silpnesni kūriniai, ne rutulioję jas, o tik formaliai sekę. Oliverio Stone’o kūrinys net pavadinimu užantspauduoja herojus: „Gimę žudyti“, ir tiek. Ne, šiame filme pasitaiko ir ne vien spekuliatyvinių, gilesnių momentų, o vis dėlto…

Daugelis kino istorikų ir žiūrovų vadina geriausia visų laikų kino komedija tikrai nemirtingą Billy Wilderio juostą „Džiaze tik merginos!“ (Some Like It Hot, 1959). Be „grynojo“ humoro, be Marilyn Monroe žavesio bei muzikalumo, šiandien čia randi ir visai nelauktų ištakų. Persirengę moterimis muzikantai (Jackas Lemmonas ir Tony Curtis) tarsi atvėrė kinui – tiesa, dar pusbalsiu, su delikačiais nutylėjimais – lyčių painiavos, transvestizmo temą, kuri visu balsu drastiškai aptariama ir pigiuose, vien sensacijos besivaikančiuose padirbiniuose, ir gana naujame ispanų filme „Viskas apie mano motiną“ (Todo sobre mi madre, 1999). Ko tik čia nerasi – net lytį pakeitusį vyrą, tapusį Lola, bet dar spėjusį ir apvaisinti, ir apkrėsti AIDS jauną vienuolę – Penelopę Cruz. O toji gimdo sveiką vaiką – na, ir ką tu pasakysi! Reikėjo Pedro Almodovaro talento, gebėjimo sieti nesusiejama, kad tokių peripetijų filmą ne tik būtų įmanoma apskritai žiūrėti, bet kad jis net savaip naiviai jaudintų.

Sinefilams

Man regis, nemažai sinefilinių juostų jau suminėjau anksčiau: kas gi, jeigu ne jie, žiūrės kad ir negarsinį filmą?

Bet liko dar keli filmai, mūsų potemėms kažkaip netikę. Pirmiausia tai LTV rodomas jauno, bet jau išgarsėjusio Irano režisieriaus Abolfazlo Jalili pernykštė drama „Delbaranas“ (Delbaran, 2001). Taip vadinasi miestelis ant Irano ir Afganistano sienos, o veiksmas sukasi apie paauglį, pabėgusį iš Afganistano, nuo karo baisumų. Kūrinyje ryškėja tipiškas garsaus pasaulyje naujojo Irano kino bruožas: ten, kur, pavyzdžiui, indai visomis išgalėmis spaustų žiūrovo ašaras, iraniečių autoriai lieka tauriai santūrūs ir nesentimentalūs.

Įdomu, kaip publika sutiks dar gana naują lenkų maestro Krszysztofo Zanussi juostą provokaciniu pavadinimu „Gyvenimas – lytiniu būdu plintanti liga“ (Zycie jako smiertelna choroba przenoszona droga plciowa, 2000). Yra karštų šio filmo, gretinančio šventojo Bernardo ir dabarties gyvenimo scenas, gerbėjų: jų buvo ir vieno Maskvos kino festivalio žiuri, apdovanojusioje juostą Didžiuoju prizu. Man kūrinys pasirodė schematiškas ir tiesmukas, gana pretenzingai pateikiantis elementarias tiesas. Gal pasiginčysime?

Apie staigiai kultine tapusią naują prancūzų kino pasaką „Amelija iš Monmartro“ rašiau tuomet, kai pasirodė lietuviška vaizdajuostė. Jeigu ir šiandien yra likę nemačiusių – kuo didžiai abejoju – šios ir sinefilinės, ir pačiam masiškiausiam žiūrovui skirtos juostos, prašom: ją rodo net du kanalai. Paryžiaus burtininkės, skaidrinančios gerų, jos manymu, žmonių gyvenimą ir viską darkančios blogiečiams, istorija negali nepataisyti ir prasčiausios nuotaikos. Yra tik vienas „bet“: kas kategoriškai pasakys, kur tie geri, o kur blogi žmonės…