Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2002-12-27

Juodaplaukė simpatiškos merginos galvutė, žvelgianti iš naujos „Garsų pasaulio įrašų“ vaizdajuostės viršelio, – tuojau atpažįstama. Žinoma, tai garsioji burtininkė Amelija iš Monmartro, kitaip tariant, prancūzų aktorė Audrey Tautou. Moterys – mažumoje Jau pats šio naujojo filmo pavadinimas „Myli, nemyli“ (À la folie... pas du tout, 2002) tiek primena tradicinį moterų „būrimą iš ramunės“, kad beveik neabejoji: „moteriškas filmas“. Moteris ir režisierė – kažkokia negirdėta Laetitia Colombani. Vis dėlto tai juosta su antruoju dugnu, nes pagrindinė herojė (Tautou) tik kokį trečdalį kūrinio imituoja vis tą pačią gerutę Ameliją, o paskui išaiškėja, kad ir tokioje nekonfliktiškoje merginoje gali kunkuliuoti visai liguistos aistros, kurios kokią jautresnę žiūrovę tikrai privers nuvarvinti ašarą. Įdomu, kaip toliau klostysis visai nelauktai iškilusios prancūzų žvaigždutės meninis likimas. Juk nesename filmuke „Veneros“ grožio ...

2002-12-20

Kuri iš tų dviejų simpatiškų moteriškaičių – angelas, o kuri – tamsioji jėga? Ne, kalbama visai ne apie buitines jų savybes, o apie tikras Rojaus ir Pragaro pasiuntines. Kokios žinios iš Rojaus? Įspėti turbūt ne taip jau ir sudėtinga. Cigaretė, besipuikuojanti vienos moters rankoje, paprastai kelia tik neigiamų asociacijų, nors asmeniškai pažįstu tiesiog angeliškų, nors ir rūkančių būtybių. Angeliška dainininkė Lola (Pedro Almodovaro aktorė Victoria Abril) ir Pragaro 22–ojo rato oficiantė Karmen (Penelope Cruz) – pagrindinės ispanų grotesko „Iš Dievo – nieko naujo“ (Sin noticias de Dios, angl. Don't Tempt Me (2001), pasirodžiusio lietuviška vaizdajuoste, herojės – atlėkė iš nežemiškų sferų į Žemės kasdienybę, kad paveiktų dvejojančio boksininko Manio sielą. Kadangi Manis – visai menkas tipas, galima Kalėdoms pasidžiaugti ir patikėti: nors politikai nė nemano, kaip jie visuomet žada, „rūpintis kiekvienu“, užtat ir Danguje, ...

2002-12-13

Kas tie du standartiški, be galo rimti vyriškiai, tiek tik, kad vienas juodas, o kitas baltaveidis? Bene dar vieni pretendentai į Lietuvos prezidentus? Blokbasterių metas O štai ir neįspėjote. Apsvaigę nuo ikirinkiminių plakatų gausos, galime ir neatkreipti dėmesio, kad šie piliečiai nieko nežada, kuo patys netikėtų, maža to, jie tik kukliai prisistato: „Vyrai juodais drabužiais II“ (Meni n Black II, 2002) – tarsi mes patys to nematytume. Taip, tai jau pasirodžiusios vaizdajuostės viršelis. Atrodo, kiek čia seniai drauge su Tommy Lee Jonesu ir WilIu Smithu gaudėme kosminius šnipus, monstrus bei šiaip visokius niekdarius pirmojoje fantastinės komedijos dalyje, bet ekranuose pademonstruota jau ir antroji dalis, o dabar gaudyti bei naikinti jos pabaisas įmanoma ir namie, pavyzdžiui, pagiriomis. Labai padeda, nereikia nė už baisius pinigus kviestis visokių privisusių „specialistų“ su lašelinėmis. Nors „Vyrai juodais drabužiais II“, kaip jau paprastai būna, ...

2002-12-06

„Tai komplikuotas atvejis, nes romano adaptacija – matematinė užduotis. O aš labai neorganizuotas, bet aš gydausi“, – taip apie savo pernykštį filmą „Purpurinės upės“ (Les rivières pourpres, 2000), šiuo metu jau prieinamą licencinėmis kasetėmis, kalbėjo vienas įdomiausių jaunųjų prancūzų režisierių Mathieu Kassovitzas. Baisoki dalykėliai Tai buvo vienas gražių, bet labai retų Lietuvoje sutapimų, kai Jeano–Christophe'o Grange romanas „Purpurinės upės“ knygynuose ir jo ekranizacija ekranuose pasirodė beveik vienu metu. Keistas uždaras universitetas tarp autentiškų kalnų ir sniegynų. Keistų žmogžudysčių serija. Keistoki pagrindiniai herojai – senyvas patyręs policininkas (Jeanas Reno) ir pradedantis inspektorius (Vincentas Casselis), tiriantys tuos nusikaltimus. Žinoma, tai šiandien bene labiausiai nuvalkioto trilerio žanro pavyzdys, tačiau toks, kuris vis dėlto turi keistos logikos (gydymo seansai M. Kassovitzui aiškiai nepraėjo veltui!), ...