2002-12-06
„Tai komplikuotas atvejis, nes romano adaptacija – matematinė užduotis. O aš labai neorganizuotas, bet aš gydausi“, – taip apie savo pernykštį filmą „Purpurinės upės“ (Les rivières pourpres, 2000), šiuo metu jau prieinamą licencinėmis kasetėmis, kalbėjo vienas įdomiausių jaunųjų prancūzų režisierių Mathieu Kassovitzas.
Baisoki dalykėliai
Tai buvo vienas gražių, bet labai retų Lietuvoje sutapimų, kai Jeano–Christophe’o Grange romanas „Purpurinės upės“ knygynuose ir jo ekranizacija ekranuose pasirodė beveik vienu metu. Keistas uždaras universitetas tarp autentiškų kalnų ir sniegynų. Keistų žmogžudysčių serija. Keistoki pagrindiniai herojai – senyvas patyręs policininkas (Jeanas Reno) ir pradedantis inspektorius (Vincentas Casselis), tiriantys tuos nusikaltimus.
Žinoma, tai šiandien bene labiausiai nuvalkioto trilerio žanro pavyzdys, tačiau toks, kuris vis dėlto turi keistos logikos (gydymo seansai M. Kassovitzui aiškiai nepraėjo veltui!), kuriame regi stipriai piešiamus, ne dekoratyvius, kaip eiliniame trileryje, charakterius, o jo melsvo bauginančio kolorito kadrai, liepteliai virš bedugnių, kuriais egzotiškoje vietovėje paprasčiausiai pereinama iš fakulteto į fakultetą, kažkaip įstringa atmintyje. Jei kas mėgsta košmariškus sapnus ir džiugų pabudimą, tam šioji vaizdajuostė yra tiesiog būtina, parankinė kaip nepakeičiamas dvasios penas.
Baisokų dalykų pasitaikys ir savaitės televizijos ekranuose. Nors žiūrint, kas kam yra baisu…
Turbūt menkesnio lygio trileryje „Gyvatės oda“ būsime gąsdinami tais siaubeliais, kurie galbūt laukia nuo provincijos nuobodybės bėgančių paauglių. Ar jų sutinkamas Setas – vaikinas gyvatės odos batais ir kaubojiška skrybėle – yra tikra romantiška asmenybė ar ja tesimaskuoja? Filmas gali būti įdomus dar ir dėl papildomo anturažo – mat jis gimė Naujojoje Zelandijoje, kurios filmus taip retai pamatome.
Realiai baisokas nenaujas, bet visai tebeaktualus – ypač Lietuvai, turinčiai Ignalinos AE palikimą, – dramatiškas filmas „Kinų sindromas“ (The China Syndrome, 1979). Apie jokią Kiniją ir kinus ten nė neužsimenama: mat „kinų sindromas“ reiškia pavojingą situaciją atomininkų žargonu. Į gamyklos, perdirbinėjančios atominį kurą, slapstomą avariją netyčia įsipainioja visas šaunių kino žvaigždžių būrys: Michaelis Douglas, Jackas Lemmonas, na, ir Jane Fonda, tais 8–ojo dešimtmečio laikais itin noriai politikavusi, tad ir šiame kritinio skambesio filme vaidinusi su dideliu pakilimu.
Man asmeniškai kiek baisesni mistinio atspalvio filmai. Toks jau ne kartą rodytas „Kafka“, kuriame laisvai traktuojami žymiojo rašytojo biografijos faktai apgaubiami niūria jo kūrinių atmosfera, o tame visuotiniame nerime puikiai jaučiasi Jeremy Ironsas. Toks ir „Šeštasis pojūtis“ (The Sixth Sense, 1999), kurio kitos televizijos berods dar nė nerodė. Ši juosta savaip artima „Namų kine“ ne sykį minėtiems „Kitiems“. Tas pats klausimas: kas gi iš tikrųjų tie gyvieji, o kas mirusieji? Tik „Kitų“ klaustrofobiją „Šeštajame pojūtyje“ keičia specialiai imituojamas gyvenimo realumas, kai junti, jog kažkas čia ne taip, tik negali suformuluoti, kas būtent. Greta unikalaus berniuko Haley Joelo Osmento tarsi antrą kvėpavimą įgijo ir kovinių juostų žvaigždė Bruce’as Willis, gal pirmą kartą ekrane parodęs sutrikusį, melancholišką ir tuo visai įtikinantį veidą.
Savaip – daugiausiai iš istorinio taško – baisūs ir kaimynų lenkų kino susidorojimai su stalinine epocha. Januszo Zaorskio „Karalių motina“ (Matka Królów, 1987), penkeris metus išgulėjusi ant lentynos, tik 1987–aisiais išleista ir pelniusi tarptautinį pripažinimą, realistiškai, negailestingai pasakoja proletarinės Krulių („karalių“) šeimos dramatišką likimą – juk kaip tik „savai“ valdžiai atėjus du sūnūs atsiduria kalėjime. O partinis funkcionierius iš inteligentų – paradoksaliai baisus, žinoma, ne trilerių baisumų paveikslas, stipriai išanalizuotas puikaus aktoriaus Zbigniewo Zapasiewicziaus. Kita, ekspresyvia maniera lenkų kino maestro Andrzejus Wajda pasakoja apie „Žmogų iš marmuro“ (Czlowiek z marmuru, 1977) – Stalino laikų žiniasklaidos suformuotą „darbo pirmūną“, kuris, savo nelaimei, pasirodo pernelyg savarankiškai mąstanti asmenybė… Vis dėlto šiame filme, tapusiame tikra „Solidarnosc“ judėjimo Lenkijoje vėliava, yra ir vilties gaidų, skambančių jau kitų laikų jaunos televizijos žurnalistės (fantastiškai ryškus Krystynos Jandos debiutas kine!) paveiksle.
Prisiminimui
Matyt, tai tik sutapimas, kad štai ką tik mirė amerikiečių aktorius Jamesas Coburnas, o televizijos ekranuose per šią savaitę jo geležinius žandikaulius galima vėl pamatyti net porą kartų. „Neįvykdomoje užduotyje“ (Hard Contract, 1969) Coburnas kuria jam gana įprastą šaltakraujiško žudiko paveikslą. O komedijoje „Išprotėjęs profesorius“ (The Nutty Professor, 1996) jis lieka juodaodžio komiko Eddy Murphy šešėlyje. Kitaip turbūt negalėjo ir būti: su humoru Holivudo veteranas nelabai draugavo.
Kitoje komedijoje „Mes ne angelai“ (We’re No Angels, 1955) – eksploatuojamas auksinių širdžių nusikaltėlių motyvas, kine pasitaikęs dešimtis kartų. Bet šiuo atveju labai įdomu komedijos žanre regėti Humphrey Bogartą, be kurio paminėjimo, kaip matote, neapsieina, ko gero, nė viena mūsų apžvalga. Ką gi, „Bogis“ to vertas. Ko gero, įdomiausiame savaitės filme, bene tiksliausiai kine traktavusiame Ernesto Hemingway’aus prozą „Turėti ir neturėti“ (To Have and Have Not, 1944), pastatytame pas mus menkai girdėto stipraus režisieriaus Howardo Hawkso, H. Bogartas pirmąsyk vaidina poroje su savo jauna žmona Laureen Bacall, o tai – papildomas malonumas.
LTV vėl prisimena senąsias žvaigždes, šį kartą supažindindama su Orsonu Wellesu ir Rita Hayworth. Tiesa, nelabai aišku, ar šeštadienio ir ketvirtadienio seansai – tai pakartojimas, ar savarankiškos miniserialo dalys. Genialusis režisierius ir žavi ispanų šokių atlikėja vyru ir žmona buvo labai neilgai, Rita filmavosi tik vienoje O. Welleso juostoje „Dama iš Šanchajaus“ (The Lady from Shanghai, 1947), bet norint apie jų romaną galima sukurpti ir dešimt neva dokumentinio filmo serijų.
Prisiminimui – bet ne žvaigždžių, nes čia jų nėra – galima, neturint ką veikti, dar kartą pasižiūrėti prieš 32 metus mušusią visus populiarumo rekordus sterilią iki šleikštulio „Meilės istoriją“, melodramą apie panelę, mirštančią nuo leukemijos, ir dar kvailesnį tęsinį „Oliverio istorija“, kur saldus kenčiantis jaunikaitis priverstas sutikti su gilia, oi gilia filosofija: gyvenimas taigi tęsiasi.
Kvailių varžybos
„Skalvijos“ kino teatrui nepavyko realizuoti plačiai išreklamuotą prasčiausių lietuvių filmų maratoną, tad gal perimkime mes šią neatsakingą iniciatyvą? Kodėl gi neišrinkus, pavyzdžiui, kvailiausio savaitės filmo?
Pretendentų yra. Savo holivudinės karjeros pradžioje Sylvesteris Stallone, pasirodo, vaidino bet ką, netgi beklausį Niujorko taksistą, verčiamą tapti kantri stiliaus dainininku („Kalnų krištolas“). Ta pačia proga pažymėsiu, kad rusų kanalas „RenTV“, matyt, kritikuojamas už pernelyg gerų filmų perteklių, šią savaitę atiduoda daug ekrano laiko tam pačiam S. Stallonei ir „plačiosioms liaudies masėms“: šekit ir užsprinkit!
Į mūsų laurus visai gali pretenduoti ir du rusų filmai. Na, gerai, „Prie Tisos“ (Nad Tissoi), kurį šiandien žiūrėdamas gali mirti iš juoko, kuris rimtu veidu pasakoja, kaip budrūs sovietų kolchozninkai ir atsidavę kėgėbistai suėmė „špijoną“, pastatytas 1958 metais. Bet „Oskaro“ laureato (už filmą „Maskva netiki ašaromis“) Vladimiro Menšovo „Dievų pavydas“ (Zavist’ bogov, 2000)apie lemtingai negražią rusės moters (žinoma, režisieriaus žmonos) aistrą užsieniečiui, filmas, kuris pirmame variante, apeliuojant į garsųjį B. Bertolucci filmą, net turėjo vadintis „Paskutinis tango Maskvoje“, – visai dar naujas. Štai ką reiškia pervertinti savas galimybes…
Vadinti kvailu filmu italų erotomano Tinto Brasso juostą „Peržengti ribas“ (Trasgredire, 2000) nebūtų tikslu, nes filmas – nei kvailas, nei protingas, – „soft–porno“, ir tiek. Keisdamos pavadinimus (šį kartą tai jau ne vertėjų nuopelnas), mūsų televizijos bando sukurti nepaprasto savų fondų turtingumo iliuziją, nors šioji „pornucha“ jau seniai pademonstruota kino teatruose pavadinimu „Nuodėmė“ ir koks nors senyvas Brasso bendramintis, rydamas seiles, žiūrėjo jį jau ne sykį.
Užtat labai skaudu prie kvailiausių savaitės juostų priskirti britų įdomios režisierės Sally Potter (prisimenate „Orlando“, „Tango pamoką“?) naują juostą „Vyras (ar ne „žmogus“? – S.S.), kuris verkė“ (The Man Who Cried, 2000). Ir kokie puikūs aktoriai ja patikėjo: Christine Ricci, Johnas Turturro, Cate Blanchett, netgi nepatiklusis Johnny Deppas! O viskas baigėsi pseudorusiška melodrama su čigonais ir visiškai neįtikėtinais, net elementariai nesuklijuotais pamestinukės gyvenimo posūkiais.
Rašykite, siūlykite. Galite kvailinti ir mane – nepyksiu.
Retenybės
Italo Nanni Moretti „Sūnaus kambarį“ (La stanza del figlio, 2001) galima dėti po šia rubrika tik dėl filmo naujumo. Pernykštis Kanų pagrindinis prizininkas dar mažai kur buvo rodytas, bet buržuazinės šeimos sutrikimas (tragedija to nepavadinsi) žuvus jaunuoliui sūnui ekrane yra tiek nuglaistytas, „politkorektiškas“, kad šią juostą neilgai trukus nuvalkios visos televizijos kaip kadaise „Meilės istoriją“.
Prancūzų „Atokvėpis“ – pasakojimas apie silpnadvasį pilietį, praradusį darbą, irgi turi tarptautinių apdovanojimų, bet yra tiesiog beprotiškai nuobodus. Matyt, LTV tik taip ir įsivaizduoja „elito kiną“. Kur kas įdomesni du kiti prancūzų filmai – Jeano Beckero „Eliza“ (Élisa, 1995), piešiantis nebanalų keršytojos (Vanessa Paradis) dėl mamos savižudybės paveikslą, taip pat Claude’o Berri drama „Aš jus myliu“ (Je vous aime, 1980), kurioje herojė, kaip ir visos moterys, ieško idealaus vyriškio. Tegul tai sena kaip pasaulis, užtat į jaunesnę Catherine Deneuve žiūrėti visai malonu.
Kino stilistikos prasme šią savaitę kone įdomiausias pagyvenęs čekų pasakininko Karelo Zemano „Baronas Miunhauzenas“ (Baron Prásil, 1962), originaliai siejantis aktorių vaidybą, animaciją, aplikaciją, grafiką – žodžiu, tikras eksperimento, dar ir nuspalvinto žaviu specifiniu humoru, triumfas. Bet rekomenduoti „11 kanalą“, kuriame ta gyvoji plastika greičiausiai bus praradusi sodrią spalvą, kur ją kaip paprastai, niokos bėgančios reklamų eilutės, nėra jokios prasmės.