2003-01-10
Prisimenate, kaip praėjusį kartą vos nepaskendome trileriuose? Ir šįsyk tenka pradėti nuo lietuviškos licencinės vaizdajuostės pagal visai naują amerikiečių „Nemigą“, nors man, tiesą pasakius, ji labiau primena seną dorą detektyvą.
Kas ten nemiega?
Šį kartą nemiega seklys, atvykęs į periferiją tirti nusikaltimo ir per atsitiktinumą tapęs kolegos mirties angelu. Kaip miegosi, jeigu graužia ir sąžinė, ir šantažistas, netyčia viską matęs, ir net daili vietinė seklė pradėjo savą nepriklausomą tyrimą?
Kaip galite suprasti, „Nemigos“ (Insomnia, 2002) kadruose – ne vien tik kraujas bei sprogimai. Režisieriaus Christopherio Nolano idėją psichologiškai pagilinti nusikaltimo istoriją pastveria puikūs aktoriai: nereikalaujantys pristatymo Al Pacino, Robinas Williamsas, taip pat ir jauna „Oskaro“ laureatė Hilary Swank, pelniusi prizą už neapsisprendžiančios dėl savosios lyties merginos paveikslą filme „Vaikinai neverkia“. Galima žiūrėti!
Šiek tiek senamadiškai mus baugins vis vien klasikiniu trileriu pripažįstamas Delmerio Daveso „Tamsusis kelias“ (Dark Passage, 1947). Pirmąjį šio filmo trečdalį viskas filmuojama „subjektyviąja kamera“, iš pabėgusio nusikaltėlio (ar tik neteisingai juo laikomo?) regėjimo taško. Besislapstantis pas geros širdies merginą (Laureen Bacall) herojus, kad išsigelbėtų, yra priverstas keisti veidą. O kai tvarsčiai nuimami, iš po jų išnyra gerai pažįstama Humphrey Bogarto niūri fizionomija. Kaip matote, rusų kanalas dar vis sąžiningai tebetęsia garsiosios Holivudo poros filmų ciklą.
Ilgai sukau galvą, koks gi čia trileris su Johnny Deppu „Mirtis už gyvybę“? Pasirodo – Johno Badhamo „Pačiu laiku“ (Nick of Time, 1995), rodytojams pasirodęs, matyt, mažai paveikaus pavadinimo. O pagal situaciją – tikslaus: juk ir pagrobtos herojaus dukters, ir pasmerktos kandidatės į gubernatores likimas išsisprendžia „kaip sename gerame kine“ (nors filmas ne toks senas, 1995–ųjų), kelios sekundės prieš blogiečių nurodytą laiką. Žinoma, Deppas įtikinamesnis nepriklausomų režisierių, o ne tokio Holivudo ryklio kaip Badhamas kūriniuose.
Kai dėl žiūrovų, tai jie, manau, galės saldžiai miegoti ne tik po minėtų filmų bet ir po „Detektyvo“, tiesiog patenkinę smalsumą ir išvydę garsųjį dainininką bei aktorių Franką Sinatrą, po „Tarakono“, kurį pažiūrėti yra aktualesnis impulsas – šio filmo žvaigždė, garsiosios Julios Roberts brolis ir pats plačiai žinomas Ericas Robertsas ką tik 7 metams atsidūrė už grotų kaip narkokurjeris. Ir čia jums jau ne kinas, o liūdna realybė, kaip su neseniai (tiesa, lygtinai) nuteista kleptomanė Winona Ryder… Galbūt jie dabar irgi nemiega.
Nors bene pats prasmingiausias savaitės filmas – brolių Coenų „Žmogus, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasn’t There, 2001) – irgi prifarširuotas lavonų, manau, kad garsiųjų broliukų sarkastiškas požiūris į žmogų bei jo paskatų menkumą daugeliui taip pat nesutrikdys miego. Reklamuodamas šį filmą, turbūt pasinaudočiau senųjų modernistų žaidimu šriftais: „Tai ne apie tave, o apie tavo kaimyną!“ Tik ar kas supras?
Tikrasis bauginimas šią savaitę tarsi labiau paliekamas fantastiniam žanrui, prisiekusiam siaubelių mėgėjui Johnui Carpenteriui su jo „Prakeiktųjų kaimu“, kuriame gimsta nežinia kas, naujam „Apsimetėliui“, daug kartų matytam, bet vis dar nesveikai traukiančiam „Vejos pjovėjui“, bene pirmąsyk įtvirtinusiam ekrane virtualios realybės siaubą.
Tarp brolių lietuvių
Kartais atrodo, kad yra ne viena, o dvi lietuvių tautos. Viena renka vieną prezidentą, kita išrenka kitą. Viena pirmauja pagal savižudybių skaičių (procentais, žinoma), kitos nervai – taip dar sakoma kaime – „kaip virvės“.
Šį dualizmą savaip bando atspindėti nenuorama Algimantas Puipa savo naujausiame ir, kaip jau priimta, keistame filme „Trys mylimos, arba Paskutinė diena“ (2002). Kelmės Mažasis teatras vaidina Žemaitės „Tris mylimas“. Bet ne kokiuose užsilikusiuose kultūros namuose, ne scenoje, o apleistoje, žolėmis apžėlusioje, kaip ir pridera pirmaujantiems pretendentams į NATO, karinėje bazėje. Iš pradžių juos supa tik nežinomi kariškiai maskuotės spalvų kombinezonais bei dujokaukėmis, kurios atrodo tokios baisios greta nuotaikingų kaukių, dengiančių vaidintojų veidus. Paskui archetipinį komedijos su mamele, dukrytėmis, sukčium jaunikiu karkasą ima supti jau realūs sprogimai, ugnis, dūmų kamuoliai. O mes tebevaidiname…
Priklausomai nuo savojo pagedimo laipsnio „Paskutinė diena“, jei tik netingėsite žiūrėti ir nesivadovausite vienos iš lietuvių nacijų pamėgtu principu „Jei nieko nesupratau, tai ir suprasti čia nėra ko“, sukels pačių įvairiausių asociacijų. Ir apie Lietuvos autsaiderės vietelę neramiame šių dienų pasaulyje, tarptautinėse organizacijose, kuriose vargu bau būsime iš viso pastebimi. Ir apie santykį „menas – karas“. Galima įsivaizduoti poną Prezidentą net su vertėju pašonėje įrodinėjantį Briuseliui, kad Lietuvai būtina būti branduoline. Ir kaip ten jo nesupranta: juk liūdnas ironistas Puipa ne veltui imituoja, kad visas jo filmas – tai tik neaiškioje ateityje, po „paskutinės dienos“ surasta vaizdajuostė, o kokia kalba šneka vaidintojai, „ekspertai taip ir neišsiaiškinę“.
Trumpas filmas, o nerimo daug. Nesiimu spręsti, ar ne per ankstyvo. Bet mūsų akyse jau tiek daug sugriuvo, kaip tas apgaulingai jaukus sovietinis pasaulis, kuriame vaidina „pats garsiausias lietuvis“ Donatas Banionis („Vaikų pasaulis“, „Inkasatoriaus krepšys“)!
Arba tos pradedančios, o šiandien „vėjo nublokštos“ (į Bulgariją? į Prancūziją?) lietuvių žvaigždutės Virginijos Kelmelytės, kurią dar galime prisiminti, pamatę detektyvą „Endhauzo paslaptis“, likimas?
Taip daug kas paliko vien šešėlius… Jie įkvepia nerimą ir dėl ateities, o vėlyvas televizijos seansų laikas, kuriuo taip daug kas skundžiasi, čia nėra svarbiausias faktorius.
Ramybės oazės
Ką gi jums pasiūlyti vietoj trankvilizatorių, gerbiamieji? Yra, yra ateinančios savaitės programose ir tokių filmų, kurie jums gali būti artimi pagal patirtį, keliantys nuotaiką ar, atvirkščiai, pasakojantys apie tolimus egzotiškus pasaulius, kuriais galima pasigrožėti kaip paveikslais.
Toks tolimas – puošnios Oscaro Wilde’o aukštuomenės, jos simpatiškų intrigų vaizdas, stropiai atkurtas vidutinio režisieriaus ir įdomių aktorių Juliane Moore, Cate Blanchett – filme „Idealus vyras“. Tolimas šiandien atrodo ir 1979 metų Romy Schneider ir Yves’o Montand’o psichologinis duetas „Moters šviesa“, nes tokios jausmų kultūros, kaip čia, seniai jau nebesimato nei ekrane, nei gyvenime. Visai dar naują, vos Lietuvos ekranais pražygiavusią „Malonumų gatvę“ demonstruoja „RenTV“; irgi – kompensacinis filmas, kone „Amelijos iš Monmartro“ stiliaus pasaka, primenanti, kaip gražiai kadaise gyvenosi prancūzų kekšytėms, liūdniausia iš kurių – dailioji Laetitia Casta.
Kartais pasitaiko, kad fonas – pavyzdžiui, tolimoji Australija – egzotiškas, o problemos, žmonių santykiai, situacija su pamesta ir vėl atrasta dukra – visai pažįstama, tik talentingiau perteikta, negu lietuvių TV laidoje „Atleisk“. Kalbu apie „Potvynį“, kurį „Omni Laiko“ puslapiuose jau esu gyręs. Turbūt į šių filmų gretą įtrauktinos ir švedų režisieriaus Lasses Hallströmo tarptautinės „Uosto kronikos“, kurių veiksmas rutuliojasi atšiauriame Niufaunlende, tačiau personažai, kuriami tų pačių aktorių J. Moore, C. Blanchett ir nepakartojamai minoriško Kevino Spacey, atrodo ką tik sutikti, jų problemos yra visai nesvetimos tau. Tiems, kurie dažniau, negu reikia, bendrauja ne su gyvais žmonėmis, o tik su numanomais, kompiuteriniais, turbūt bus artimas ir naujas belgų bei prancūzų gamybos „Įsimylėjęs Tomas“. Pasakojimas apie dėl klaustrofobijos kenčiantį herojų ypatingais meniniais privalumais nepasižymi, tad filmo populiarumo šaknų tenka ieškoti būtent vis didėjančioje interneto kankinių gausoje. O „Lužino gynyba“ apie genialų šachmatininką (Johnas Turturro), savojo pomėgio maniaką – juk interneto anuomet dar nebuvo, – kad ir koreguojanti Vladimiro Nabokovo garsiojo romano situacijas, vis dėlto yra kultūringo kino pavyzdys.
Paprastai neminiu serialų, nes, viena, jų gerai ir nežinau, ta pažintis greičiau atsitiktinė. Vis dėlto šį kartą akcentuosiu, kad „RenTV“ kanalas nuo trečiadienio vėl demonstruos žymiąją „Forsaitų sagą“ pagal Johno Galsworthy epopėją; ši, irgi kultūringa – kito žodžio nerasi – televizinė drobė, kadaise buvo pirmasis užsienietiškas serialas, įsileistas į sovietinius ekranus. O štai Boriso Akunino intelektualių, stilingų detektyvų gerbėjams „Azazelio“ verčiau nežiūrėti, nes kaip tik nei stiliaus, nei intelekto šiame pilkame knygos perpasakojime ir nebeliko.
Tuomet jau verčiau pasidžiaugti, kaip meistriškai, su kokiu humoru dideli britų meistrai – Michaelis Cane’as ir Benas Kingsley – apverčia aukštyn kojom Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono archetipus – filme „Be nuovokos“. Arba sekmadienį įsijungti „RTV International“ kanalą ir pasižiūrėti ne kartą matytas vos dvi meistriškas bei nostalgiškas – bet ne sovietų, o jaunystės metui – Michailo Kozakovo televizinių „Pokrovo vartų“ serijas. Šypsena – atlaidesnė, ironiškesnė, visai lyriška – garantuota.