Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2003-05-30

Vakarų kiną užplūdo amnezija – kaip naujose lietuviškai pasirodžiusiose vaizdajuostėse „Bornas. Sunaikinta tapatybė“ arba „Praradęs atmintį“. Ak, kaip tai palengvina scenaristų gyvenimą! Spėliojimų kinas Kadaise Lietuvoje buvo populiarus toks romansas širdį draskančiais žodžiais: „Aš viską viską užmiršau, aš viską tau seniai atleidau...“ Nors logikos jame – ne per daugiausia: jeigu jau užmiršai, tai nebeliko ir ką atleisti. Taip ir tame kine. Paprastai scenaristai privalo bent kaip nors motyvuoti herojų poelgius, charakterio vingius. O čia – nieko tokio: prarado atmintį, nebežino, kas jis toks, tai kodėl mes, dramaturgai, turime žinoti? Spėliokit patys. Žinoma, utriruoju. Stebėti dvi gražuoles, prarandančias atmintį, o paskui net susikeičiančias individualybėmis Davido Lyncho ryškiame „Malholando kelyje“ – grynas malonumas, ir visai nesvarbu, kad čia ne viskas logiškai paaiškinta. „Airis“ turi alibi realioje anglų rašytojos ...

2003-05-23

Geras nuotykių kinas – visuomet malonumas. Tikėsimės, tokį patirs ir žiūrovai, susipažinę su nauja lietuviška licencine vaizdajuoste „Keturios plunksnos“ (The Four Feathers, 2002). Moralinės nuotykių išvados Įvairios nacijos susibūrė „Keturių plunksnų“ filmavimo aikštelėje. Atrodytų, pagrindas – jau toks tipiškai britų romanas, maždaug prieš šimtmetį parašytas Alfredo Edwardo Woodley Masono, primenantis kolonijinę imperiją, tiek kartų ekranizuotas (šis filmas – jau penktoji versija), ryškiai piešiantis tipišką anglo charakterį, bet štai naujoji juosta vadinama pirmiausia amerikietiška, o jos režisierius – apskritai indas. Shekharas Kapuras su populiariuoju Raju Kapooru neturi nieko bendra. Anas buvo tipiškas indų moralistas, o ponas Shekharas net skandalingai pagarsėjo tuo, kad pirmąsyk indų kine parodė apsinuoginusią gražuolę. Triukšmas buvo didelis, tėvynę teko palikti, o dabar Sh. Kapuras stato nemažo biudžeto, visai respektabilias ...

2003-05-16

Matyt, nedaug atsirastų naivuolių, kurie, išgirdę pavadinimą „Malonumų gatvė“ (Rue des plaisirs, 2002), pamanytų apie kokį Disneilendą. Naujos lietuviškos licencinės vaizdajuostės viršelis tokiems atima bet kokias iliuzijas. Erotika – graži ir nelabai „Malonumų gatvėmis“ Prancūzijoje (o gal ir ne joje vienoje) būdavo vadinamos tos, kuriose įsikūrė viešnamiai. Dabar Rytuose, o ir Olandijoje, klesti specifinis „raudonųjų žibintų“ įvaizdis. Tačiau populiaraus prancūzų režisieriaus Patrice'o Leconte'o filmas – visai ne apie tas rimbais apsiginklavusias nimfas, ir dienomis, ir naktimis sėdinčias specialiose didmiesčių vitrinose. Tai juosta, greičiau poetizuojanti – ne, ne patį amatą, o tą specifinę jo aurą, kuri Prancūzijoje kadaise buvo ypač stipri. P. Leconte'as turbūt nėra iš „didžiųjų“ savo krašto režisierių. Bet jis neprastas stilistas; žiūrovai gal dar prisimena jo dailų „Tango“, istorinę atšiaurią „San Pjero salos našlę“ ...

2003-05-09

Ir lietuvių kalba išleista norvegų rašytojos Herbjorg Vassmo knyga susilaukė populiarios ekranizacijos „Aš Dina“, o dabar, Lietuvoje peršokusi kino teatrų tarpsnį, tapo prieinama tik namų kinui. Naujausieji Naujais reliatyviai vadinu paskutinių 3–4 metų kino produkciją. Ar tie filmai išliks žiūrovų sąmonėje ir kino istorijoje, dabar pasakyti dar niekas negali. Bet šią akimirką jie populiarūs ir dėl dažnos juostos lietuvių platintojai graužia alkūnes, visiškai nenuspėję jos komercinio potencialo. „Aš Dina“ (Jeg er Dina, angl. I Am Dina, 2002) – toks šiaurietiškas „Vėjo nublokštų“ variantas, tvirtai režisuotas dano Olės Bornedalio. Tik tiek, kad amerikietė Skarletė O'Hara labai realistiškai žvelgė į gyvenimą, o skandinaviškoji Dina (Maria Bonnevie), vaikystėje tapusi motinos kankinančios mirties kaltininke, taip visą gyvenimą ir blaškosi tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, kol nesutinka meilės ir nepabando taikytis su kitomis, priimtinomis ...

2003-05-02

Nauja lietuviška licencinė vaizdajuostė „Įspėjantis pranešimas“ (Minority Report, 2002) – Steveno Spielbergo (o dar Tomo Cruise'o ir kino fantastikos) gerbėjų džiaugsmui. O vis dėlto manęs nepalieka mintis, kad yra du skirtingi Spielbergai... Pervertintos galimybės Vienas Spielbergas, man regis, yra gerai įsisąmoninęs, ką jis geriausiai gali. Kino pasakininkas, sukūręs „E.T.“ ir Indianos Džounso trilogiją, mažai (kodėl?) žinomą žavią juostą apie žuvusius ir tapusius angelais lakūnus („Visada“) ir baisią „Dvikovą“, apdainavęs dinozaurus ir dinozauriukus arba „Artimus trečiojo laipsnio kontaktus“ su ateiviais, – puikus „šeimyninio“ kino meistras. Antrasis Spielbergas, panašu, nori pasitempti ne vien tiktai fiziniu savo ūgiu (kukliu). Kartkartėmis jis pradeda tartis esąs dar ir superpatriotas, o tuomet pasirodo tokie naivūs nelogiški filmai kaip „Amistadas“ ar „Gelbstint eilinį Rajaną“. Abejotinos ir Spielbergo pretenzijos į filosofiją. ...