2003-05-09
Ir lietuvių kalba išleista norvegų rašytojos Herbjorg Vassmo knyga susilaukė populiarios ekranizacijos „Aš Dina“, o dabar, Lietuvoje peršokusi kino teatrų tarpsnį, tapo prieinama tik namų kinui.
Naujausieji
Naujais reliatyviai vadinu paskutinių 3–4 metų kino produkciją. Ar tie filmai išliks žiūrovų sąmonėje ir kino istorijoje, dabar pasakyti dar niekas negali. Bet šią akimirką jie populiarūs ir dėl dažnos juostos lietuvių platintojai graužia alkūnes, visiškai nenuspėję jos komercinio potencialo.
„Aš Dina“ (Jeg er Dina, angl. I Am Dina, 2002) – toks šiaurietiškas „Vėjo nublokštų“ variantas, tvirtai režisuotas dano Olės Bornedalio. Tik tiek, kad amerikietė Skarletė O’Hara labai realistiškai žvelgė į gyvenimą, o skandinaviškoji Dina (Maria Bonnevie), vaikystėje tapusi motinos kankinančios mirties kaltininke, taip visą gyvenimą ir blaškosi tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, kol nesutinka meilės ir nepabando taikytis su kitomis, priimtinomis daugumai egzistavimo taisyklėmis. „Šeimyninis romanas“, panardintas į tirštoką mistikos ūką – tai bene naujas pasaulinio kino receptas.
Beje, pagal jį užmaišytas ir „tylus“ trileris „Kiti“ (The Others, 2001), kurio šiuose puslapiuose vis nepamirštu. Bet, sakau, gal dar atsiras koks žiūrovas, ši originalų, baisoką preciziškos atmosferos kūrinį su puikiu Nicole Kidman vaidmeniu ir su neva gyvais personažais, kurie iš tikrųjų – „kiti“, pražiopsojęs. Tokiam – ateinančios savaitės televizijos seansai. Mirusių ir nemirusių santykį liečia ir naujas filmas su senstelėjusiu Kevinu Costneriu – „Žmogus drugelis“, bet tai, deja, jau visai kitas, menkesnis lygis…
Iš kitų visai dar naujų filmų įmanoma pasižiūrėti „Namą Turkų gatvėje“ (originalo pavadinimas – No Good Deed, 2002). Ir koks velnias nešė juodaodį policininką Samuelio L. Jacksono herojų į tas galeras! Ir dar gero darbo daryti, o už kiekvieną tokį, žinia, reikia skaudžiai mokėti. Pateko į avantiūristų kompaniją, kurią puošia bent jau Millos Jovovich grožis, bet, aišku, ne doroviniai jos herojės principai. „Juodas“ ir neblogai suremtas Bobo Rafelsono filmas.
Jau visai fantastiniai „Kovos lauko – Žemės“ (Battlefield Earth: A Saga of the Year 3000, 2000) personažai. Ką jiems beveikti, jeigu ne įnirtingai kovoti su kito mileniumo ateiviais? Gana malonu žiūrėti, kaip šiame hite, į nosis įsivėrę kažkokias virveles, narsiai smaginasi tokio lygio aktoriai kaip Johnas Travolta, Forestas Whitakeris, Barry Pepperis. O jau spec. efektai!..
Po fantastinio siausmo man, prisipažinsiu, ne taip jau įdomu stebėti prancūzų turtuolio, išgirdusio apie nepagydomą savo ligą „grįžimą prie šaknų“. Na, ir išgalvok tu man tokį „originalų“ pavadinimą „Dalgis“! Visi jo paragausim, turtingi, ar ne, ar Europos Sąjungos nariai, ar euroskeptikai. Anokia čia naujiena.
Užtat Pietų Korėjos „Adresas nežinomas“ (Suchwiin bulmyeong, angl. Address Unknown, 2001) imponuoja ne vien dėl Rytų egzotikos. Aną savaitę rekomendavau pasižiūrėti labai madingo tenykščio režisieriaus Kim Ki–duko „Blogą vaikiną“ ir gal kai kurių paklausiusių to patarimo buvau prakeiktas kuo spartesniam dalgiui. Mat korėjietis – principingas ekstremalas, kuriam nusispjauti į visokias politinio korektiškumo teorijas, o kartais ir į aprobuotą (kieno?) „gerą skonį“. Anąsyk jo herojus formavo iš padorios (?) studentės prostitutę, o tu, kad ir keista, negalėjai atsitraukti nuo šio ne tokio jau girtino proceso niuansų. Šį kartą, filme „Adresas nežinomas“, Kim Ki–dukas apskritai pateikia žiūrovui baisokų mutantų, atsiradusių dėl korėjiečių kaimelio ir amerikiečių karinės bazės artumo, galeriją. Jei kas bijo bendrų juodaodžių ir azijatų vaisių, vienakių gražuolių ar net lavonų ragavimo procedūrų, geriau tepasigaili savęs: tai filmas ne jam. Bet negali nepripažinti, jog Kim Ki–dukas yra savaip nuoseklus menininkas (vartoju ši žodį be abejonių), o į asmeninį jo savų filmų, kaip „pusiau abstrakčių“, apibūdinimą verta įsiklausyti.
Ruošiantis vėl susitikti
Net keliuose savaitės filmuose vaidina tikras prancūzų „stachanovietis“ Gerard’as Depardieu. Filme „Aš Dina“ jis – herojės vyras; gaila, prie realiojo pasaulio mitologizuotos sąmonės moterį priartina vis dėlto ne šis pilietis iš kūno ir kraujo, o meilužis Leo (Christopheris Ecclestonas). Vieno iš Franciso Fordo Coppolos „kopoliukų“ – Romano Coppolos debiute „CQ“ (banalus lietuvių pavadinimas inkščia „Aš ieškau tavęs“), pasakojančiame apie „kiną kine“, prancūzų aktorius pasirodo visame Europos ir Amerikos žvaigždžių ir žvaigždučių pulkelyje. Pagaliau Franzo Kafkos dvasios kino parabolėje „Grynas formalumas“ (Una pura formalità, 1994) Depardieu vaidina žymų rašytoją, patekusį tarp absurdiško – ir dar, kaip paskutinę akimirką paaiškėja, mistinio biurokratinio mechanizmo dantračių.
Pagrindinį rašytojo kankintoją (o gal – tyrinėtoją?) kuria retsykiais pažaidžiantis ir aktoryste žymusis lenkų kilmės kino pleibojus Romanas Polanskis. Neseniai Vilniuje vykusioje III lenkų filmų savaitėje jis vaidino naujoje Andrzejaus Wajdos komedijoje „Kerštas“. Bet svarbiausia, kad paskutinis Polanskio režisuotas ir visais įmanomais prizais apdovanotas žydų genocido Lenkijoje temos „Pianistas“, mano giliai nuostabai, liepos mėnesį žada pasirodyti ir masiniame Lietuvos ekrane. Taigi susitikimas su „Gryno formalumo“ personažu – tarsi gražus preliudas.
Prieš antrąją, taip visų laukiamą „Matricos“ dalį dar turėsime galimybę pamatyti „kompiuterinį“ jos herojų Keanu Reevesą naujoje sportinėje dramoje „Hardbolas“.
Dviejuose namų filmuose savo stiprų komedijinį, su metais nesenstantį talentą demonstruoja žinoma amerikiečių aktorė Dyan Cannon. Smagioje komedijoje „Per visą šalį“ ji kuria nervingą damutę, bet tokią kuri, reikalui atsiradus, lengvai suvystys vyrą intrigantą. Juostoje „Autorių! Autorių!“ (Author! Author!, 1982) ji pasirodo dramaturgo žmona, premjeros išvakarėse be sąžinės graužimų paliekančia jam ne tik bendrą kūdikį, bet ir keturis nuo ankstesnių vyrų. Belieka laukti D. Cannon pasirodant naujame pramoginiame filme „Kengūra Džekas“, kur jos heroję, be kita ko, dar sups ir australų krašto egzotika.
Realios asmenybės
Kažkodėl šią televizinę savaitę vis prisimenamas rusų diktatorius Josifas Stalinas ir jo šeima. LTV įsigijo trijų dalių dokumentinę juostą „Stalinas. Kai kurie asmeninio gyvenimo puslapiai“, su kurios pirma dalimi susipažinsime sekmadienį. Tiesą pasakius, faktas, kad miniserialą sukūrė vaidybinio kino režisierius Vasilijus Pičulas, kadaise, „perestroikos“ prieangyje, pagarsėjęs skandalinga ir skaudžia „Mažąja Vera“, didelio pasitikėjimo nekelia. Kita vertus, kas imsis drąsos nubrėžti kategorišką takoskyrą tarp „vaidybinio“ ir „dokumentinio“ prado?
Kitas analogiškos medžiagos filmas – pirmoji serialo „Svetlana Stalina. Pabėgimas iš šeimos“ dalis, pasakojanti apie plačiai žinomą „tautų vado“ dukrą Svetlaną Alilujevą.
Malonesnės personos – istorikė Marija Gimbutienė, Bernardas Brazdžionis, Jurgis Dovydaitis – dokumentinių filmų rinkinyje, kurį sekmadienį siūlo LTV–2. Bet klaida, kurią jau minėjau, tebekartojama. Tai jokia „autorinė dokumentika“. Supraskite mane teisingai, bet viename Janinos Lapinskaitės anoniminio liliputo portrete yra daugiau tos kinematografinės autorystės negu standartiškai pateikiamose labai visai Lietuvai nusipelniusiose asmenybėse.
Gaila, kad LTV–2 įsigytas šviečiamasis filmų apie garsiuosius kino žmones ciklas irgi tėra enciklopedinės nuobiros, jame nerasi savo požiūrio, kaip būdavo analogiškuose britų kinotyrininko Kevino Brownlow filmuose, pulsavusiuose gyvybe. Tai, deja, įrodo ir iš fotonuotraukų bei kadrų šiaip taip sumontuotas kūrinėlis apie JAV klasiką Davidą Warką Griffithą ir jo mūzą Lillian Gish ir ateinantis filmukas apie žymų komediografą Blake’ą Edwardsą dažnai filmavusį komiką Peterį Sellersą.
„Vinita“ vėl kartoja Martene Dietrich biografijai skirtą vaidybinę „Marleną“, bet ten svarbi ne tiek pasaulinio garso žvaigždė ir jos dramatiška biografija, kiek prašmatnūs tualetai, keičiami net per tą patį epizodą. Moteriškų žurnaliukų skaitytojams – pats tas.
Garsiausieji
Tarp savaitės filmų, jau visiems laikams atradusių tinkamą vietą yra keli seni, o keli – nevisiškai.
Ispanų režisieriaus Fernando Truebos „Aukso amžius“ (Belle epoque, 1992) labiausiai pagarsėjo po to, kai jam buvo skirtas 1993 metų „Oskaras“ už geriausią užsienio filmą. Apie Ispanijos pilietinį karą čia nelauktai prabylama romantinės komedijos kalba, tačiau neprastas skonis, tikslūs retro motyvai, švelnus humoras ir natūralus Holivudo dar nepagadintos Penelope Cruz žavesys daro savo. Komedijiniai bei detektyviniai motyvai natūraliai siejasi klasikinėje „Šaradoje“. Ypač „susigrojusi“ pagrindinė herojų pora, kuriama Cary Granto ir trapiosios Audrey Hepburn („Karas ir taika“, „Romos atostogos“, „Robinas ir Meriana“ ir kt), neseniai pagal vykdytą kritikų apklausą pavadintos pirmąja kino aktore tarp moterų.
Man regis, tarp trilerio klasikos anksčiau ar vėliau atsiras ir japonų „Jakudzos brolis“. Tiesa, originalus jo pavadinimas – „Brolis“ (Brother, 2000), jį tiesiog pervardijo rusai, bijodami, kad kas nors nesupainiotų su Sergejaus Bodrovo benefisu. Populiarusis Takeshi Kitano ir režisavo šį žiauroką, bet neprarandantį žmoniškumo kūrinį, ir suvaidino jame pagrindinį vaidmenį. Manau, kad bent jau baigiamieji filmo, sąmojingai nardinančio japoną į amerikietišką aplinką, epizodai įstrigs kiekvienam pažiūrėjusiam. O perpasakoti nesinori – dings šviežumo pojūtis.
Spalvoti, atrodė, principingai tenaudojančio nespalvotą juostą Ingmaro Bergmano „Šnabždesiai ir riksmas“ (Viskningar och rop, angl. Cries and Whispers, 1972) – filmas, kurį paprasčiausiai privalu pamatyti. Patinka jums Dievo ieškotojas ir negailestingas Žmogaus tyrinėtojas iš Švedijos ar ne, – antraplanis dalykas. Tiesiog yra meno kūrinių, be kurių tu nevisavertis, net jeigu to pats ir nežinai.
1972 metais kurtas filmas gali, nepaisant nepaprasto, šiek tiek nerealaus jo plastinio grožio, ir šokiruoti: kaip jau būna Bergmano kūryboje, čia neapsieinama be ligos, merdėjimo, kone fiziškai apčiuopiamo skausmo (Harriet Andersson), be agoniją stebinčių seserų beviltiškumo ir kompleksų. Tačiau žmogus be prieštaringumų – tarsi nugenėta šaka. Ir be paprasto žmogiško gesto, kaip tas, kuriam ryžosi paprasta tarnaitė, – irgi niekas. Manau, tie, kurie sekė Ingmaro Bergmano retrospektyvą, „Šnabždesiais ir riksmu“ besibaigiančią, suprato, kokią vertingą dovaną jiems įteikė nacionalinė televizija. Na, nieko, jei nesuprato dabar, supras kiek vėliau, nes menininko vaizdiniai taip lengvai nepalieka.