Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2003-07-25

Prisiekusiems Džeimso Bondo gerbėjams – graži dovana: visomis vaivorykštės spalvomis žėrinti nauja licencinė vaizdajuostė „Pasveikink mirtį kitą dieną“ (Die Another Day, 2002). Ir revolveriai – ne tiesiai į jus, bet kiek į šoną. Dėželių pasaulyje Man atrodo, kad ši jau 20–oji įžymiojo britų seklio 007 nuotykių versija nėra nei geresnė, nei blogesnė už kitas. Įdomus pats ilgaamžiškumas. Kai vyko šaltasis karas, Bondas turėjo apsčiai priešų iš komunistinio lagerio. Dabar tas lageris žlugo (o gal – kai kuriais atvejais – tebėra užsimaskavęs), bet paprastai kino prodiuserių bei scenaristų vaizduotė, jeigu jie tik nestato filmo apie lietuvių partizanus, primenančio mažaraščio sukurptą brošiūrą, o ką nors, kas kvepia dideliais pinigais, – tikrai neišsemiama. Lyg ir nebėra Sovietų sąjungos ar VDR, tą vaizduotę maitindavusių ypač sočiai, bet režisierius Lee Tamahori ir jo bendrininkai prisimena perskeltos Korėjos politinį fenomeną ...

2003-07-18

„O dabar... ponios ir ponai“ (And Now... Ladies and Gentlemen..., 2002) – mįslingai, intriguojančia intonacija ištaria naujos „Garsų pasaulio įrašų“ vaizdajuostės pavadinimas ir, žinoma, amžinas pasakininkas Claude'as Lelouchas. Vasaros atokvėpiui Šiemetė vasara savais kone indiškais „lietų sezonais“ nuteikia kaip tik vaizdajuosčių žiūrėjimui. Žygiuoti į kino teatrą reikia skėčio, kinas toli, o dar ir bilietai brangūs. Išsinuomota (ar net pirkta kam nors padovanoti) vaizdajuostė „O dabar... ponios ir ponai“ – pats tas. Sukčiaus, kurį ironizuodamas čia vaidina Jeremy Ironsas, ir dainininkės, kurią dar bando ir vaidinti reali dainininkė Patricia Kaas, meilės, jų nuotykių, stebuklingo išsigydymo iš visokių nelabai aiškių, bet mirtinų ligų istorija – iš tų, kurios skiriamos laisvalaikiui ir tiktai jam. Filmas buvo parinktas pernykščio Kanų festivalio uždarymui, rafinuota publika juokėsi, laidė ironiškas replikas, bet iš salės neišėjo ...

2003-07-11

Teneapgaus jūsų neutralus, beveik poetiškas naujos licencines vaizdajuostės „Miestas prie jūros“ (City by the Sea, 2002) pavadinimas. Tai ne apie lyriškus pasivaikščiojimus pakrante, tai gana retas žanras – policinė melodrama. Kriminaliniai bei kariniai žaidimai Kai kuriose šalyse šį naują žinomo režisieriaus Michaelio Catono–Joneso filmą pavadino tiesiau, „Paskutine Lamarko byla“, bet ir tai mažai ką teišaiškina. Scenarijų (kai kas pasakys – išgalvotą, kitam jis pasirodys originalus) perpasakoti būtų nesąžininga, pasakysiu tik, kad reto padorumo policininką Lamarką šiame kūrinyje tarsi persekioja šeimos prakeikimas, kadaise padaręs nusikaltėliu jo tėvą o dabar – sūnų. Robertas De Niro, nors tai jau ir nebe „Taksisto“ ar „Įsiutusio buliaus“ laikai, „Mieste prie jūros“ turi ką vaidinti. Labiausiai – tragišką žmogaus, kurio stropiai statytas pasaulis ima griūti akyse, pasimetimą. Herojui savaip padeda aktorės Frances McDormand ...

2003-07-04

Miniatiūrinė Julianne Moore nuo licencinės vaizdajuostės „Toli nuo dangaus“ mažytės viršelio reprodukcijos šį kartą specialiai skiriama šios aktorės didžiam gerbėjui ir mūsų skaitytojui Aurelijui. Geras skonis. Vaizdelis, kuris išsiskiria Nors toks Aurelijus realiai egzistuoja ir tikrai domisi geru kinu, čia, žinoma, pokštauju. Toddo Hayneso „Toli nuo dangaus“ (Far from Heaven, 2002) aktorė iš tiesų pelnė Venecijos „Liūtą“, bet man norisi pakalbėti pirmiausia apie kažką kita, ne tiek apie jos herojės – 6–ojo dešimtmečio Amerikos provincijos damutės, kurios netikra egzistencija mūsų akyse subyra, – pasaulėlį, nelauktai virstantį dramatišku, bet pasauliu. „Toli nuo dangaus“ pirmiausia išsiskiria stilizuotu grožiu. Kadre, atrodo, – vis tie patys pažįstami objektai, bet rudens lapų spalvų siutas dailučių plytinių kotedžų fone, juodos ir auksinės, žydros ir tamsiai rudos deriniai stiliaus vientisumu, nelauktais disonansais ar trapia, ...

2003-07-01

Pagaliau pasaulį pasiekė penktoji J. K. Rowling knyga apie fenomenalųjį Harį Poterį. Kol dar bus filmas... O mes bent galime pasidžiaugti senesniais Hario nuotykiais lietuviškoje vaizdajuostėje: juk tai ir lektūra, ir kinas, prie kurio vis sugrįžtama. Perkeltinės pasakų prasmės Atrodytų – pasaka. Bet pasakos žanras taip pat gali būti visai neįprastas. Kodėl knygas apie Harį Poterį taip noriai skaito, taip aršiai apie jas diskutuoja ir tėveliai, ir seneliai? Jos daugiasluoksnės (dėl filmų gal taip kategoriškai ir nepasakyčiau). Ir diskutuojama, aišku, ne apie išorinius siužeto posūkius, o sumaniai į tuos nuotykius įpintas provokuojančios autorės mintis apie dvasinius, net religinius dalykus, apie gėrio ir blogio priešpriešą. Negi mažai pasakos pėdsakų kad ir M. Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ ar išminties lobyne – „Guliverio kelionėse“? Nepriklausau tiems kategoriškiesiems, kurie mano, kad kiekviena pasaka – apskritai universaliausias ...