2003-07-04

Miniatiūrinė Julianne Moore nuo licencinės vaizdajuostės „Toli nuo dangaus“ mažytės viršelio reprodukcijos šį kartą specialiai skiriama šios aktorės didžiam gerbėjui ir mūsų skaitytojui Aurelijui. Geras skonis.

Vaizdelis, kuris išsiskiria

Nors toks Aurelijus realiai egzistuoja ir tikrai domisi geru kinu, čia, žinoma, pokštauju. Toddo Hayneso „Toli nuo dangaus“ (Far from Heaven, 2002) aktorė iš tiesų pelnė Venecijos „Liūtą“, bet man norisi pakalbėti pirmiausia apie kažką kita, ne tiek apie jos herojės – 6–ojo dešimtmečio Amerikos provincijos damutės, kurios netikra egzistencija mūsų akyse subyra, – pasaulėlį, nelauktai virstantį dramatišku, bet pasauliu.

„Toli nuo dangaus“ pirmiausia išsiskiria stilizuotu grožiu. Kadre, atrodo, – vis tie patys pažįstami objektai, bet rudens lapų spalvų siutas dailučių plytinių kotedžų fone, juodos ir auksinės, žydros ir tamsiai rudos deriniai stiliaus vientisumu, nelauktais disonansais ar trapia, nesunkiai sugriaunama harmonija labai nepanašu į visa tai, ką šiandien esame pratę regėti kino ir televizijos ekranuose. Ko norėti: Haynesas – britų estetas, ir belieka gailėtis, kad lietuviai nesuvokė ir neįvertino ankstesniojo filmo apie glemroką – „Auksinės prarajos“ neįprasto grožio.

Juk dabar operatorių principas: kad tik būtų ryšku, matoma, sufokusuota, imponuotų (kam?) klykiančiomis spalvomis. Taip kino (geidautina: meno) kūrinys nejučia susilieja su reklama.

Praėjusią savaitę minėjau Sergejaus Paradžanovo „Legendą apie Suramo tvirtovę“, neįprastą net pasaulio kine savo artumu Rytų miniatiūrai, jos frontalioms kompozicijoms, jos keistiems natiurmortams. Pažįstama menotyrininkė Rūta, inertiškai spaudydama televizoriaus pultą, staiga pamatė vieną tokių kadrų ir nustėro: iki tiek jis „išsiderino“ iš įprastinės vaizdinės košės, gadinančios žmonių skonį diena po dienos.

Labai norėtųsi pažadėti: ateinančią televizinę savaitę tik spėk žiūrėti plastiškai originalius filmus! Bet taip, žinoma, nėra.

Išsiskiria seno pažįstamo Luiso Bunuelio geliančio pavadinimo juostos „Kuklus buržuazijos žavesys“ (Le charme discret de la bourgeoisie, 1972) „vaizdeliai“ – tuo šokiruojančiu gyvos ir negyvos natūros sandūrų neatitikimu, kuris visuomet buvo būdingas siurrealizmui. Herojų buržua grupė kažkur vis eina ir eina – įstrižai kadro, šonu, į pilkšvą ekrano gylį, bet tai tėra plastiškai užfiksuotas trypimas vietoje. Ir jūs norite tapti į juos panašūs?..

Visiškai neįsivaizduoju, kaip TV ekrane atrodys kadaise populiarūs plačiaformačiai kadrai, bet tai jau technikos dalykas, o šiaip labai išsiskiriančio vaizdo filmas – tai ir ukrainiečių menininko, tuomet gyvenusio kūrybiškiausią etapą – Jurijaus lljenkos „Joninių išvakarėse“ (Večer nakanune Ivana Kupaly, 1968). Poetinė N. Gogolio velniava šiame kūrinyje atitinka to liaudiško primityvo grožį, kurį kadaise taip įtaigiai perteikė kino kamera. Na, o dabartinio anglų teatro ir kino garsenybės, šekspyristo Kennetho Branagh dešimtis kartų premijuotas „Henrikas V“ (Henry V, 1989) greičiausiai trauks akį kadrų kompozicijos panašumu į istorines graviūras, nors man ir artimesnis to paties autoriaus gyvai, šmaikščiai modernizuotas Shakespeare’as („Tuščios meilės pastangos“).

Per tautinę šventę

Prisipažinsiu iškart: nesu iš tų superpatriotų, kurie mano, kad tautinė šventė turėtų lyg metastazėmis išplisti į visas gyvenimo sferas – nuo kulinarijos iki kino. Vis dėlto tai, kad vienintelė LTV atsiliepia į Mindaugo karūnavimo dieną… britų klasiko ekranizacija, atrodo truputėlį keista.

Tiesa, per antrąją LTV programą lyg bus kažkokios bent man negirdėtos (užsakovinės? turistinės?) lietuvių dokumentikos trupinių, o šiaip tautines spalvas gins Vytauto Tomkaus vaidmenys senuose sovietiniuose filmuose („Dvigubas lenkimas“; „Ralis“).

Lauke ir vienas karys – taip nuteikia jau aktualus mūsų metro Regimanto Adomaičio pasirodymas – deja, rusiško l Baltijos kanalo populiarioje laidoje „Dievaičiai“.

O gražiausiai mūsų šventę pagerbia broliai lenkai, kaip tik liepos 6 dieną pasirinkę demonstruoti visai neprastą Januszo Majewskio juostą „Epitafija Barborai Radvilaitei“. Bet gal iš viso veltui prisilytėjau šios temos. O tai dar sakys: Stepokui reikia sovietiškai viską „atspindėti“, „priderinti“. Tuomet atsiprašau.

Žiūrėti ar ne

Šis hamletiškas klausimas lydi didžiumą savaitės filmų. Aišku, naujesnieji labiau imponuoja jau savaime. Štai koks, tarkim, trileris „Stebėtojas“ (The Watcher, 2000): argi nemalonu pamatyti, kaip doras buvęs FTB agentas (Jamesas Spaderis) kenčia, psichuoja, piliules užgėrinėja viskiu, o pagrindinis blogiukas (šiek tiek pakeistas Keanu Reevesas) – atvirkščiai, klesti sau. Sužinoti tokią stulbinančią naujieną, kad būna net ne visai sąžiningų policininkų („Tamsūs arkliukai“). Kad žmogus, tiriantis draugo policininko mirties aplinkybes prancūzų režisieriaus Michelio Poulett filme žadančiu pavadinimu „Pabaisų prieglauda“, prisikapsto prie tokių kone mistinių dalykų, kad oi oi oi… O kitas prancūzų seklys filme „Privatus tyrimas“ ieško jau pradingusios studentės ir taip pat papuola į niūriausio detektyvo tėkmę. Kad „Šventojo Elmo“ žiburiai“ (St. Elmo’s Fire, 1985) – tai iš esmės tas pats „Don“s Plum“, kurį ne per seniausiai minėjau, – tik tiek, kad į šią kavinę susirenkantys kolegos ir patys įdomesni, ir jų dialogai kažkokie prasmingesni, pagaliau čia bent punktyru nužymėti likimai.

Kažkada, prisimenu, man visai neblogą įspūdį paliko psichologinė prancūzų meistro Claude’o Millerio „Akompaniatorė“ (L’accompagnatrice, 1992). Įtaigi dviejų moterų (Romane Boringher ir rusė Jelena Safonova) drama, bet po drastiškos „Pianistės“ – kur jai į dramas…

Ir, atvirkščiai, prisimenu labai įtartiną, kupiną isterijos žymiojo prancūzo Patrice’o Chereau filmo, sukurto dar prieš puikų santūrų „Intymumą“, atmosferą. Anas vadinosi „Tie, kurie mane myli, sės į traukinį“ (Ceux qui m’aiment prendront le train, 1998), jame buvo kažkas nenusakomai egocentriška – na, gal turint galvoje, kad pavadinimo frazė priklauso jau negyvėliui.

Rodymo niuansai

Skubu įspėti potencialų žiūrovą, kad vokiečių neblogas – gal kiek sausokas – filmas apie europinį terorizmą „Tyla po šūvio“ – tai tas pats kūrinys, kurį jis gal ne kartą jau matė „Ritos legendų“ pavadinimu. Pagaliau ir „Salemo raganos“ pagal Arthuro Millerio pjesę – visai ne tas puikus senas filmas su Simone Signoret bei Yves’u Montand’u, o, tiesa, pagal tą pačią pjesę kurtas, bet Holivude pervardintas „Išbandymu“ kūrinėlis, galintis imponuoti nebent sadistams, norintiems pasigrožėti teismo proceso dar nepatyrusia Winona Ryder. Ak, kaip tos televizijos nori kuo daugiau išspausti iš vieno pirkinio!

Galiu pasidžiaugti nebent „Tango TV“ kanalu, kuris išleidžia rimtą Mike’o Nicholso juostą su Meryl Streep „Silkvud“ (Karen Silkvud, 1983), pakeitęs pavadinimą „Karena Silkvud“. Mat Amerikoje apie keistomis aplinkybėmis žuvusią atominės elektrinės darbuotoją žino kiekvienas, o lietuvis tikrai spėliotų, ar „Silkvud“ – galanterijos prekė, ar dar kas nors panašaus.

Kartais labai linksmai nuteikia mūsiškės televizinės kino reklamos pavyzdžiai. Štai žodis „nominacija“ Lietuvoje (tai ir apie kiną) tapo kone tolygus „premijai“. O tai juk tereiškia, kad filmas kažkur konkuravo. Kai apie „Čempionų pusryčius“, niekaip nepasiekusius Kurto Vonneguto literatūros stiliaus bei lygio, išdidžiai rašoma, kad kūrinys Berlyno festivalyje „nominuotas „Auksinio lokio“ apdovanojimui“, bet nutylima, kad tame festivalyje jis gėdingai „pravirto“, tai…

Linksmi būna ir lietuvių vertimai, jų pavyzdžius ne kartą linksniavau. Šį kartą – minima kažkokia juosta „Be nejautros“, kuri iš tikrųjų – garsus Andrzejaus Wajdos filmas „Be narkozės“ (Bez znieczulenia, 1978). Pačiame jame linksmumo tikrai maža: dar 1977–aisiais lenkų meistras narsiai sugebėjo apversti marazminį „brandaus socializmo“ terminą, išryškinti jo pūvančias metastazes. Jos ir lemia ekrane besirutuliojančią banalią šeimos dramą, ir autorius dar anais laikais gebėjo siūlyti pjauti viską narsiai, iš pašaknų, be kokių „terapijų“, be jokios narkozės.

Prabilus apie rodymo niuansus, negali nepastebėti nepaprastai alogiško kai kurių seansų laiko. Aišku, kanalo „RenTV“ publika Stepoko neskaito, bet reikia gi turėti sąžinės vaikišką juostą „Provincialai“ imti rodyti… 0.40 val. nakties. Malonu, kad šis kanalas turi klasikos „lliuzioną“, bet idėja, kad senus filmus žiūri tik naktibaldos – irgi formali: kaip kitaip paaiškinsi irgi vaikiško, o dar vidutiniško „Princo ir elgetos“ pasirodymą maždaug tuo pačiu laiku (0.35 val)? Tada jau geriau lenkų TVN7 praktika – senas juostas iškelti kaip tik į šeštadienių rytus. Šį kartą čia galima dar kartą pamatyti amerikiečių „juodojo kino“ pradininką su Humphrey Bogartu „Maltos sakalą“ (The Maltese Falcon, 1941). Gangsteriškas filmas, bet niūraus pakaruokliško humoro jame irgi – per akis. „Jei tave pakars, aš tave prisiminsiu“, – ši Bogio personažo frazė dailiai avantiūristei taip ir skamba ausyse.

Čia klesti humoras

Sakome „komedija“, o kiek tas senas žanras turi savų požanrių, gal dar niekas nesuskaičiavo. Gaila, tačiau dabarties kine realiai klesti nebent vienas, gana neatsakingai vadinamas „romantine komedija“. Man tokio žanro etalonas būtų Johno Hustono „Afrikietiškoji karalienė“ (The African Queen, 1951), kurioje viskiu persisunkęs tas pats Bogis (baržos kapitonas ir drauge jos personalas) kovos lauke susiduria ne tik su I pasaulinio karo priešais, bet ir su Katharine Hepburn – šilto ir šalto mačiusia vienuole; kas žino, kuris priešas aršesnis… Bet kur šiandien pamatysi tokią juostą, nebent rusiškos vaizdajuostės pavidalu.

Užtat belieka parodyti išraiškingesnę, o dažniau net visai banalią porelę, keletą jų nesusipratimų, viską gražiai įpakuoti ir tai turės vadintis „romantinė komedija“. Paprastai „Omni Laike“ tokių juostų ir nekomentuoju – vis tiek jos visos vienodos.

Kiek originalesnė (kurgi ne – juk Australija!) šią savaitę rodoma tokio neaiškaus žanro juosta „Aš ir naujoji aš“ (Me Myself I, 1999). Vidutinio amžiaus panelė (Rachel Griffiths) nenustoja dūsauti, kodėl kadaise neištekėjo už koledžo draugo, kol nepatenka į avariją ir kaktomušom nesusiduria su… savimi pačia, bet tą šventą idėją realizavusia. „Kas būtų jei…“ – vis įdomesnis posūkis.

Gražu, kai komedijoje apčiuopi nacionalinį humoro suvokimą. Sužlugdytoje, deja, gruzinų kino mokykloje tas humoras niekada neapsiribodavo tiesiog juokinimu, jame vis nuskambėdavo skaudesnė gaida, o geriausiais atvejais, kaip „Neliūdėk“, kūrinys jau siekdavo tragikomedijos viršūnių. Kokios įvairios bei originalios buvo gruzinų komedijos, pavyzdžiui, kad ir „Veri kvartalo melodijos“, kuriose muzika, choreografija, humoras tarpusavyje nesipešė, kas viršesnis! Tiesiog talentinga.

Yra (ir nemažai) besiilginčių rusų komediografo Leonido Gaidajaus kino. Visuomet ta tema tylėdavau, kad minia į gabalus nesuplėšytų, bet vis dėlto ištarsiu manąs, kad vienintelis šio režisieriaus nuopelnas buvo jo „išrasta“ charakterinių kaukių trijulė (J. Nikulinas, G. Vicinas, J. Morgunovas), o visokie ten Šurikai man visuomet atrodydavo trumpam užbėgę į ekraną iš eilinio komjaunimo susirinkimo. Neapsakomą Gaidajaus neskoningumą šįkart labai gražiai iliustruoja paskutinė jo komedija „Deribase geras oras, Braiton Byče vėl lietus“ (Na Deribasovskoj chorošaja pogoda, Na Braiton Byč opiat idut doždi, 1992). Nusistvėręs jau politinės konjunktūros (juk 1992 metai!) vadelių, pasikvietęs blondiną Dmitrijų Charatjaną, kuriam komedijinis temperamentas ir nesisapnavo, autorius sukūrė sunkiasvorį ir, deja, tiktai anekdotinį reginį.

Prancūziškas skonis verčia atmesti niūrias mintis apie gyvulėlių kankinimą per filmavimus ir visai maloniai pažiūrėti pusiau fantastinę komediją „Didjė“ (Didier, 1997). Rusvas sužmogėjęs dobermanas ieško vietos žmonių pasaulyje, ir nors manau, kad dobermanams geriausia jais ir likti, smagių momentų filme nemažai.

Pagaliau ateinantis penktadienis tiesiog pažeria visokių komedijų pluoštą. Tarp jų – nepakankamai įvertinti Eldaro Riazanovo „Nepaprasti italų nuotykiai Rusijoje“ (Neverojatnyje prikliučenija italjancev v Rossiji, 1974). Jie liko garsesnių meistro juostų šešėlyje, o juk ten yra ir juokingos nacijų sandūros, ir ryškių komiškų charakterių paraiškos (išskyrus visai nemokančią vaidinti italų panelę, vėliau, matyt, tapusią namų šeimininke), ir techninė išmonė, techninis sudėtingų triukų tikslumas, ano meto varganame „Mosfilme“ taip sunkiai pasiekiamas. Rodomi „Kosminiai kiaušiniai“ (Spaceballs, 1987), viena iš nesuskaičiuojamų Melo Brookso parodijų – šį kartą pajuokianti „kosminius“ filmus; deja, skonio lygis čia teprimena minėtąjį Gaidajų. Pagaliau yra „visų kraštų ir visų laikų“ nemarioji komedija „Džiaze tik merginos“ (Some Like It Hot, 1959). Gangsteriniai motyvai, muzika, persirenginėjimai, Marilyn Monroe – tai nesusiplakė į košę, o režisieriaus Billy Wilderio ritmo bei saiko pojūčio dėka gyvuoja, teikia džiaugsmą ir šiandien.

O kur Stepoko mylimasis juodas humoras? Koks būčiau laimingas, jei kas geru žodžiu prisimintų, kai mane pakars!..