Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2003-08-29

Kai tarp naujų vaizdajuosčių ir televizijų programų išvysti beveik vienas komedijas, net sutrinki. Ar tai optimistinė sąsaja su mūsų labai jau smagiu gyvenimu? Ar kaip tik nebeliko nieko kito, tik juoktis? Ar tiesiog terapija? Bet juoko spalvos irgi įvairios. Vienam linksma, kitam ne Štai iš vaizdajuosčių išsirinkau gana tipišką pernykštę amerikiečių juostą, apibūdinamą kaip „jaunimo romantinė komedija“. Tokių dabar apstu – ir kino ekranuose, ir televizijoje, ir kasetėse. Vadinasi „Liusė renkasi“ (I'm with Lucy, 2002). Jauna niujorkietė (Monica Potter) užimta nepaprastai reikšmingais dalykais – gavusi skaudų ir dar viešą sprigtą nuo savo partnerio, ji nutaria išsirinkti tikrą gyvenimo draugą. Ir būtinai tobulą. Tobulam vyrui rasti, panašu, reikėtų susipažinti su kokiais 50 000 objektų, bet tada reikėtų viso serialo, per kurį herojė taip ir susentų neišsirinkusi, o filme ji turi „tik“ penkis ištikimus dūsautojus (ekrane jie labai dalykiškai ...

2003-08-22

Ateinančią televizinę savaitę viskas tarsi vangiai suktųsi ratu. Ir permainos, kaip pamatysit, ne į gerąją pusę. Savaitės filmu vadinčiau Andrzejaus Wajdos „Žmogų iš geležies“ (Czlowiek z żelaza, 1981), o tarp naujų lietuviškai išleistų vaizdajuosčių iš bėdos žvilgsnis užkliuvo ties „Svarbiais žmonėmis“ (People I Know, 2002). Miniciklai Minimame amerikiečių pernykščiame filme (originalo pavadinimas – „Žmonės, kuriuos pažįstu“, „People I Know“) Al Pacino kuria populiarų publicistą, sugebantį sėkmingai parduoti spaudai kiekvieną krizinę situaciją. Bet ta, su kuria jis susidūrė dabar, matyt, perauga jo galimybes: jau pernelyg įtakingi, garsus žmonės į ją įpainioti. Kas ką? Filmą galima pažiūrėti, nors apie spaudos rašeivas jų tiek daug susukta, ir šis kažko originalesnio neatskleidžia. Al Pacino, žinia, prastai vaidinti nemoka, nors pats Elo vaidmuo ir nėra įtaigiausiai sukonstruotas. Prisimeni kitus laikus, kai aktorius ...

2003-08-18

Nieko čia taip labai naujo, bet visuomet pasitaiko didelių ir mažaūgių žmonių, kaip filmų – net neskirstau į prastus ir gerus, – kurie remiasi išskirtiniais įvykiais bei herojais, ir tokių, kurie tik atspindi nepagražintą realybę. Pastarojo tipo filmus šiandien kurti reikia nemažai drąsos, ir kaip tik tokiems priklauso Kanuose pernai premijuotas suomių vunderkindo Akio Kaurismäkio „Žmogus be praeities“ (Mies vailla menneisyyttä, angl. The Man Without a Past, 2002), sulaukęs lietuviškos vaizdajuostės. Ne iš kelmo spirti „Pianistui“, pelniusiam „Auksinę palmės šakelę“, Kanuose mandagiai paplojo. „Žmogui be praeities“, apdovanotam Didžiuoju žiuri prizu (Kanuose juo tenkindavosi ir Bergmanas, ir Tarkovskis, ir Bressonas, todėl jį visi priprato laikyti tikruoju žymiojo festivalio pripažinimu, na, o „šakelė“ tekdavo – nes reikia), sukėlė audringą ovaciją. Nesvarbu, kad režisierius, net tokią akimirką aiškiai papiktnaudžiavęs rusų vodka, ...

2003-08-08

Lietuviškai pasirodė licencinė vaizdajuostė „Kelias į pražūtį“ (Road to Perdition, 2002). Pernykščiame Venecijos kino festivalyje daug kas tikėjosi šią žiaurią gangsterišką retrojuostą gausiant patį aukščiausią apdovanojimą. Žiaurumas ir meilė Kadangi Venecijos bienalė smarkiai atkuto ir puikių filmų ten buvo daug, o prizų aiškiai per maža, „Kelias į pražūtį“ negavo „Liūtų“, bet prastesnis nuo to nepasidarė. Debiutavęs kuo plačiausiai nuskambėjusiomis ironiškomis „Amerikietiškomis grožybėmis“, jaunas britų teatro ir kino režisierius Samas Mendesas ne tik rodo puikų stiliaus jausmą, jo filmuose neramiai pulsuoja ir mintis. 1931–ieji, Ilinojus, Didžiosios krizės metai. Išgyvena nebent gangsteriai. Vienas tokių, vietinis mafijos bosas (senukas Paulas Newmanas tebedemonstruoja aštrų protą ir vaidybos jėgą) kadaise lyg įsūnijo našlaičiu likusį Maiklą Salivaną (Tomas Hanksas). Dabar tėčio pėdomis seka jaunėlis Maiklas, visai ...

2003-08-01

Kaip per kelionių sezoną apsieisi be Egipto? Licencinės vaizdajuostės „Asteriksas ir Obeliksas: Misija – Kleopatra“ (Astérix & Obélix: Mission Cléopâtre, 2002) herojai, aišku, irgi ten iškeliauja. Prancūzų komedijos spalvos Iškeliauja, kad savo gališku genijumi padėtų vietiniams negabiems architektams pastatyti rūmus Kleopatrai. Pirmoji prancūzų kino komikso dalis („Asteriksas ir Obeliksas prieš Cezarį“, Astérix et Obélix contre César, 1999) dar imponavo liaudišku humoru: mat jį statė žinomas komediografas Claude'as Zidi. Antrosios dalies Zidi atsisakė. Jo nepatenkino labai jau primityvus scenarijus, o gal ir italų „žvaigždė“ Monica Belucci, vaidinanti ne kuo kitu, o labiau tam tikromis kūno dalimis (tiesa, dailiomis). Kur kas smagesnė kiek senesnė prancūzų komedija „D'Artanjano duktė“ (La fille de d'Artagnan, 1994), kurioje pensinio amžiaus susilaukęs klasikinis Dumas herojus (Philippe'as Noiret) pasiduoda žavios dukters (Sophie Marceau) ...