2003-08-22
Ateinančią televizinę savaitę viskas tarsi vangiai suktųsi ratu. Ir permainos, kaip pamatysit, ne į gerąją pusę. Savaitės filmu vadinčiau Andrzejaus Wajdos „Žmogų iš geležies“ (Czlowiek z żelaza, 1981), o tarp naujų lietuviškai išleistų vaizdajuosčių iš bėdos žvilgsnis užkliuvo ties „Svarbiais žmonėmis“ (People I Know, 2002).
Miniciklai
Minimame amerikiečių pernykščiame filme (originalo pavadinimas – „Žmonės, kuriuos pažįstu“, „People I Know“) Al Pacino kuria populiarų publicistą, sugebantį sėkmingai parduoti spaudai kiekvieną krizinę situaciją. Bet ta, su kuria jis susidūrė dabar, matyt, perauga jo galimybes: jau pernelyg įtakingi, garsus žmonės į ją įpainioti. Kas ką?
Filmą galima pažiūrėti, nors apie spaudos rašeivas jų tiek daug susukta, ir šis kažko originalesnio neatskleidžia.
Al Pacino, žinia, prastai vaidinti nemoka, nors pats Elo vaidmuo ir nėra įtaigiausiai sukonstruotas. Prisimeni kitus laikus, kai aktorius rodėsi „Kaliausėje“, „Krikštatėvyje“, ir darosi truputį liūdna. Tą liūdesį, tiesa, gali išsklaidyti „Oskarą“ aktoriui atnešęs „Moters kvapas“ (Scent of a Woman, 1992). Keista: tai tik italų puikios juostos, kurioje kadaise švytėjo Vittorio Gassmano talentas, rimeikas, bet du apakusių karininkų – italo ir amerikiečio – vaidmenys yra sukurti vienodai įtaigiai, kad ir visiškai skirtingai. Taigi ir tarp perdirbinių pasitaiko netikėtumų.
Filmai, televizijos programos, vaizdajuosčių nuomos punktų prekystaliai mintyse sukelia visokių sąsajų. Štai ir šį kartą: kino ekranais žengia trečiasis „Terminatorius“, rusų „RenTV“ rodo, kad būtų galima palyginti, antrąjį. O LNK matyt, norėdami įrodyti, kad Švarcas gali būti ne vien nemirtingas kiborgas, demonstruoja ir veiksmo juostą „Trintukas“ (Eraser, 1996), kurioje Arnoldas Schwarzeneggeris pasirodo šauniu apsaugininku. Įdomu, ar toks pat šaunus jis bus Kalifornijos valstijos gubernatoriaus kėdėje, nes jau dabar niekas neabejoja dėl rinkimų rezultatų?
Tas pats „RenTV“ rytais ėmė rodyti ankstyvas puikiosios Kiros Muratovos juostas. Pirmadienį – savarankiškas režisierės debiutas „Trumpi susitikimai“ (Korotkije vstreči, 1967), kur ji vaidina pati, ir dar su Vladimiru Vysockiu, kur ji atrado rusų kinui gabiąją Niną Ruslanovą. Lyg tradicinis „meilės trikampis“, o tebegaivu ir šviežia. Antrasis filmas „Ilgos palydos“ (Dolgije provody, 1971) ilgai išgulėjo ant lentynų; nors ekrane – tik besijauninančios motinos ir bręstančio sūnaus psichologinis konfliktas, matyt, ano meto cenzoriai negalėjo neįžvelgti ir kažkokio ekraną užtvindančio bendro nejaukumo, taip nederėjusio su sovietų visuotinės „gero gyvenimo“ iliuzijomis. Dar kitą savaitę planuojamas ir niūrus „Asteninis sindromas“.
Kiti „miniciklai“, sumanyti ar savaime susiklostę, – daugiausiai žanriniai. Kaip reta, apstu banaliausių fantastinių juostų apie grėsmę žmonijai, trilerių, keliančių ne tiek siaubą, kiek piktą juoką, šį kartą – ypač trivialių kino komedijų, iš kurių gal kiek išsiskiria Melo Brookso parodija „Nebylus kinas“. Tiesa, ir trilerių „minicikle“ tam tikru originalumu sužiba naujas rusų „Balandis“ – gal kad jo herojui nesvetimi, kaip ir Aprelio pavardė, poezijos trupiniai. O gal jis žiba tik greta tikro tų pačių rusų kruvino standarto „Kryžiuočio“. Kas žino.
Sukasi ir sukasi
Dauguma mūsų regimų televizijos kanalų, kaip šuo kaulą įsitvėrę, vis suka ir suka tuos pačius niekus. „Naše kino“ niekaip negali pasigailėti žiūrovo, tebetampydami jį po visai neįdomią Karlo Marxo jaunystę. „RenTV“ ilgiems vakarams įsitvėrė „Forsaitų sagos“, ir nors kadaise tai atrodė labai kultūringas britų serialas, šiandien ir jis jau truputį trenkia naftalinu. Lietuvoje nebeliko „Tiesiog Marijos“, tai atsirado analogiška ir labai kryptinga „Rozamundos Pilcher kolekcija“ (TV4): meksikiečius keičia vokiečiai, melodramų lygis ir adresatas – maždaug tas pats. Per rusų „TVcentr“ jau kelintą savaitę šlovę tėvynei dainuoja Josifas Kobzonas – berods, kokį dešimtą sykį…
Ne iš karto nutvėriau, bet nutvėręs noriu pasidalyti malonumu: „RenTV“ animacinis serialas „Kalno karalius“ (King of the Hill, 1997–2010) visai šmaikščiai parodo standartinio, „vidutinio“ amerikiečio bukumą, jo kompleksus ir kitas dorybes. Na, ne „Byvis ir Tešlagalvis“, bet vis dėlto.
O štai antradieninio „Elito kino“ per nacionalinę televiziją nebematyti. Šaipydavomės iš manieringos rubrikos, bet vis dėlto kažką vertingesnio ir pamatydavome. Visi lietuviški kanalai jau kada išreklamavo naują rudens tinklelį, kol LTV išdidžiai tylėjo. Negi tai ir bus vienintelė jų „naujovė“?
Personalijos
Jų šį kartą nedaug. Lenkai operatyviai nusipirko dokumentinę britų juostą „Haris Poteris ir aš. J. K. Rowling pasakojimas“, tikriausiai imponuosiančią kiekvienam, kas moka kalbą. Vokiečiai sukūrė labai polemišką vaidybinę juostą apie Marlene Dietrich biografiją „Marlene“; 1 Baltijos kanalas jį pervardijo „Žydruoju angelu“, bet įdomių faktų ten gana gausu. Polemiškumo šaknys greičiausiai tos, kad Marlene neįmanoma suvaidinti, ji tokia viena buvo ir viena liko.
Rusai demonstruoja šviečiamąją juostą „Natalja Gundareva. Veidu į saulę“ (Natalja Gundareva.Licom k solncu, 2003). Niekam ne paslaptis, kad daug mielų valandėlių publikai suteikusi aktorė šiuo metu sunkiai, gal ir nepagydomai serga. Tokio filmo rodymas, panašu, – ne tik sensacijai, jis gali būti moraline paspirtimi ir pačiai ligonei.
Lietuvoje panašūs dalykai tikrai niekam neateitų į galvą. Keistoje „Kultūros namų“ laidos (LTV) atkarpoje, net pavadintoje su klaustuku – „Lietuvos kultūros žvaigždės?“ susirinkusieji svarstė, kaip eksportuoti lietuvių žvaigždes, patys visai nebūdami įsitikinę jų buvimu, kaip „pasisavinti“, tarkim, Chaimą Soutine’ą arba Jaschą Heifetzą. Ypač linksmino pilietis, dėl estetinio pasitenkinimo skaitąs amerikietiškas jo nematytų koncertų recenzijas, o mūsų broliui kritikui atsainiai metąs, kad visi jų rašiniai apmokėti iš anksto. Na, tiesiog pats matė vokelį, pereinantį iš rankų į rankas. Negi ir man pradėti šantažuoti lietuvių TV kanalus bei vaizdajuosčių leidėjus? Gaila, iki užsieninių vis tiek neprisikasiu, o kokie čia tie lietuviški kyšiai… Na, gal kada nors dykai gausiu lietuvių patriotinio superfilmo „Vienui vieni“ įrašą (šešėlio šešėlį), ir tiek to džiaugsmo.
Ką įmanoma žiūrėti
Tai visuomet nepaprastai subjektyvus klausimas. Kas nors džiūgaus, pamatęs programoje lietuvių kanibalo, ypač mėgstančio gyvų žmonių smegenėles, istoriją „Hanibalas“ arba manieringai supainiotą, užtat „gyvo“ sekso kupiną prancūzų nesusipratimą su tikromis žvaigždėmis „Pola Iks“. Kam nors pasivaidens, kad gali sutaupyti ir neiti į kiną žiūrėti „Buko ir dar bukesnio“, bet LNK apdairiai rodoma komedija, pastebėkite, vadinasi tik „Bukas ir bukesnis“. Tai ne tas naujas filmas, o dėl bukumo laipsnio dar galima ginčytis.
Gerai suvaidinta sena amerikiečių medicininė melodrama „Lietaus žmogus“, kuriame Tomas Cruise’as pasirodo, žinoma, sveikuoliu, o dar nesenas Dustinas Hofmanas – protiškai neįgaliu jo broliu. Gražiai, spalvingai atrodo Kolumbo žygis filme „1492. Rojaus užkariavimas“.
Bet šie filmai jau irgi rodyti nurodyti. Man įdomūs atrodo pagaliau prisiminti „sąjunginių respublikų“ filmai – gruzinų „Vėrinys mano mylimajai“ (Samkauli satrposatvis, angl. A Necklace for My Beloved, 1971), kur į beatodairiško piršlybų juoko atmosferą įsiterpia – kaip paprastai būdavo numarintos gruzinų kino mokyklos juostose – ir kartėlio gaidelė. Poetinėmis nuotaikomis, plastika žavi ukrainiečių „Balta paukštė su juoda žyme“ (Bilij ptach z čornoju oznakoju, 1970), nors gana tiesioginės priešpriešos „geri sovietai – blogi banderininkai“ režisierius Jurijus lljenka vis dėlto neišvengė.
Tik tiems, kurie gali ištverti šiuolaikinės gražuolės Renatos Litvinovos sąmoningą keistumą, rekomenduoju naują rusų melodramą „Dangus. Mergina. Lėktuvas“ (Niebo.Samoliot.Dievuška, 2002). Meilė kaip meilė, režisūra vidutinė, bet Litvinovos aura daro savo, jos stiuardesė nelauktai įgauna tikrai fatališkų motyvų, kurių taip troško, bet nepasiekė „Polos Iks“ kūrėjai.
Galybę festivalių aplankė ir daug prizų gavo vokiečių 1997 metų debiutanto Peterio Liechtefeldo „Klajojantys paukščiai“, herojumi iškeliantys mielą keistuolį, pamišusį dėl traukinių. Tai geras kinas, visiškai netinkantis į frau Pilcher kolekciją, bet savaitės įvykis – vis dėlto ne jis.
Neseniai raginau „TV Polonia“ kanalą: girdi, vis kartoja Andrzejaus Wajdos „Žmogų iš marmuro“, kada gi pademonstruos Kanų „Auksinę palmės šakelę“ nuskynusį tęsinį „Žmogus iš geležies“? Matyt, įsiklausė, rodo tą patį trečiadienį.
Ar „Žmogus iš geležies“ (Czlowiek z żelaza, 1981) – tikrai toks neginčijamas šedevras, ar aukščiausio prizo skyrimui neturėjo įtakos ir politinė konjunktūra? Mat ėjo 1981–ieji, Lenkijoje triukšmavo „Solidarumas“, reikėjo paremti laisvės troškulį. Pirmojo filmo herojė, jauna televizijos režisierė (Krystyna Janda), užsimojusi pasakyti tiesą apie stalinizmo epochą, buvo represuota, o „Žmoguje iš geležies“ ji vėl dirba, susiranda buvusio „darbo pirmūno“, nepanorėjusio tapti socialistine marionete ir brangiai už tą nenorą sumokėjusio Birkuto (Jerzy Radziwilowiczius) sūnų. Abiem „Solidarumas“ – vienintelė sąžininga išeitis.
Įdomu, kad šiuo metu A. Wajda paskelbė statysiąs trečią ciklo filmą „Žmogus iš…“. Negi tai tereiškia kūrybinį išsekimą? Matyt, ne, nes naujame kūrinyje lenkų maestro bandys atsakyti į labai ir Lietuvai skausmingą klausimą: už ką kovojome? Kur atėjome? Ar buvo verta taip aukotis dėl įtartinos dabarties?