2003-09-05

Kadras iš Emiro Kusturicos filmo „Katytė juoda, katinas baltas“

Po ilgų svarstymų geriausiu šios savaitės filmu, transliuojamu per televiziją, esu linkęs subjektyviai paskelbti Emiro Kusturicos čigonišką fantaziją „Katytė juoda, katinas baltas“ (Crna macka, beli macor, 1998), o vaizdajuoste – detektyvą „Saulėlydis“ (Twilight, 1998), kuriame surinktas kone visas Holivudo žvaigždynas.

Tamsios aistros – su humoro priemaiša

Gerai žinomas Holivudo režisierius Robertas Bentonas („Kramer prieš Kramerį“, „Nėra kvailių“ ir kt.) 1998 metų „Saulėlydyje“ surinko tikrai fantastišką aktorių ansamblį. Paulas Newmanas, „žydriausių akių pasaulio kino aktorius“, kaip jį linksniuodavo spauda, šiame stilingame kūrinyje vaidina „buvusį“. Buvusį mentą, buvusį vyrą ir tėvą, buvusį girtuoklį, o dabar – tik pavargusį privatų seklį.

Aktoriaus meistrystei metai nedaro neigiamos įtakos; tą galima pasakyti ir apie kitus jo žymius kolegas, įpainiotus į šį savotišką filmą, ar imituojantį, ar net lengvai parodijuojantį „juodojo kino“ žanrą su mįslingomis, niekaip neįmenamomis žmogžudystėmis. Tai ir Susan Sarandon, ir Gene’as Hackmanas, ir Stockard Channing, ir Jamesas Garneris: visų šlovės viršūnė jau peržengta, bet saulėlydis, skambantis pavadinime, dar tolimas. Veikiausiai tai autoriaus liūdnai ironiška pagarbos duoklė senajam, kone mitologiniam Holivudui.

Vaizdajuostė „Saulėlydis“

Tamsoko humoro galima rasti ir ne vienoje šios savaitės juostoje, demonstruojamoje per televiziją. Štai anglė Antonia Bird, labai mėgstanti drastiškas temas (prisiminkime jos „Kunigą“, „Veidą“), šį kartą „Plėšrūne“ pasirinko net… kanibalizmą, neva klestėjusį 1847 metų Meksikos ir JAV karo frontuose. Bet kas ten žino, kaip buvo iš tikrųjų. Autorės žvilgsnio reliatyvumas verčia šyptelti ten, kur, atrodo, turėtų būti vien baisu.

Apskritai į šį mūsų skirsnį gerai telpa vadinamosios kriminalinės komedijos. Tokių irgi užderėjo. Antai naujuose „Briliantuose“ žilutėlis Kirkas Douglas (Michaelo tėtis, kadaise skambėjęs Spartako vaidmeniu) kuria buvusį bokso čempioną, kurį su mylimais vaikučiais tesieja visaip maskuojamas abipusis nepasitikėjimas. Nejaugi ir realybėje Kirko ir Michaelo santykiai tokie pat?

Man gana linksmas atrodo žiaurumo nevengiantis Naujosios Zelandijos trileris „Gyvatės oda“ (Snakeskin, 2001), kurio režisierė (kitų kraštų menininkės, kitaip nei Prancūzijos damos, dažniausiai besirenkančios sekso žanrus, imasi ir reikšmingų scenarijų) Gilliana Ashurst ironizuoja paauglius kankinantį provincialumo kompleksą. Kad taip jiems amerikietiškus mastus! Ir tikrai, į porelės mašiną įsėdęs nepažįstamas jaunuolis turi visus kokio nors Teksaso atributus: kaubojišką skrybėlę, gyvatės odos batus (todėl toks ir pavadinimas). Bet herojams brangiai kainuoja atsitiktinė pažintis ir naivi vertybių sistema…

„Pragaro stovykloje“ pažvengti leidžia jau pats tiesmukas pavadinimas ir nejučia kylantis klausimas: ko elitiniams amerikiečių karių būriams reikia egzotiškiausiose pasaulio vietose? Šį kartą tai – Filipinai, kino teatrų ekranuose teberodomame „Kare be taisyklių“ – Kolumbija, tik reikia pripažinti, kad pastarojo scenarijus vis dėlto kur kas mikliau suregztas.

Čia minimi daugiausiai nauji ar beveik nauji filmai. Bet ir klasikiniuose italų „spagečių vesternuose“ – Sergio Leone juostose „Dėl saujos dolerių“ bei „Kartą laukiniuose Vakaruose“, kad ir tankiai krintant lavonams, pagrindiniai teisybės ieškotojai yra tokie keistai abejingi savai gyvybei, jie vaikšto nepaprastai reikšminga eisena ir siunčia dar reikšmingesnius žvilgsnius, kad kartais – nepalaikykite manęs užkietėjusiu ciniku – darosi visai linksma. Bet ne, „Kartą laukiniuose Vakaruose“(C’era una volta il West, 1968) atneša ir liūdną gaidą: prieš savaitę nenugalimasis Charlesas Bronsonas atidavė Dievui sielą. O juk, būdamas lietuvių kilmės, jis dar galėjo tiek daug nuveikti Lietuvos tarptautiniam prestižui, dėl kurio šiandien visi kraustosi iš proto…

Gyvenimas kaip loterija

Šią savaitę pastebima mada visur išpopuliarėjusias loterijas padaryti filmų siužeto varikliu. „RenTV“ rodomoje naujoje prancūzų ir anglų komedijoje „Atvesdinimas“ herojus kriminalistas (Gerard’as Lanvine’as) pabėga iš kalėjimo praktiškai jau atbuvęs visą terminą. Ogi jo loterijos bilietas, saugomas pas žioplą sargybinį, išlošė 15 000 eurų, o sargybinis pasirodė esąs ne toks žioplas, kad tą dieną ateitų į darbą.

Bet ką ten penkiolika tūkstančių. Štai prancūzų naujitėlaitės juostos „Jei aš būčiau turtingas“ (Ah! Si j’étais riche, 2002), teberodomos kino teatruose (įsivaizduoju, kaip platintojai, dėl tingumo laiku neišleidę, dabar keikia „RenTV“ kanalą, visus norinčius dykai supažindinsiantį su filmu), vėpla herojus išlošia dešimt milijonų eurų. Ak!.. Tačiau vėpla lieka vėpla ir su pinigais, ir be pinigų, o tai, kad žmona (įdomi prancūzų rumunų kilmės aktorė Valeria Bruni–Tedesci) sugrįžta į jo pusšiltį glėbį, man atrodo didžiausia neteisybė.

Argentinietis provincialas Danielis išlošia kur kas vertingesnį, jo manymu, laimikį: sparčiai kylančio režisieriaus Alejandro Agresti tragikomedijoje „Naktis su Sabrina Lav“ (Una noche con Sabrina Love, 2000) herojus galės sostinėje praleisti meilės naktį su žavinga pornožvaigžde, kurios vardas puikuojasi filmo pavadinime. O ją vaidina nors Argentinoje gimusi, bet po visas ispanų kalbos šalis besitrankanti Cecilia Roth. Ypač populiari ji tapo pasifilmavusi pas ispanų metrą Pedro Almodovarą. Bet ne vien tik aktorės vardas sieja Argentinos loteriją ir Almodovaro išgarsėjusį filmą „Viskas apie mano motiną“ (Todo sobre mi madre, 1999): juk čia net visas pasaulis traktuojamas kaip nenuspėjama, kartais juokinga, kartais kraupi (kai atsitiktinumas nutraukia jauną gyvybę) loterija. Lošimo objektai – net žmogaus lytis, kurią, pasirodo, galima keisti kaip batus.

Abejoju, ar liko „Visko apie mano motiną“ dar nemačiusių, kaip ir „Didžiojo Lebovskio“ (The Big Lebowski, 1998), šmaikštaus brolių Coenų filmo, nors paskutinį kartą šis pavadinimas televizijos programose mirgėjo senokai. Čia, kaip ir „Saulėlydyje“, surinktas tikras žvaigždynas, bet kitos, jaunesnės kartos ir ne vien žydraakių, o ir puikių charakterinių aktorių. Jeffas Bridgesas, Steve’as Buscemi, Johnas Goodmanas kuria seniai peraugusius hipius, sieloje jais ir pasilikusius, mėgstančius ne buržuazines loterijas, žmogų statančias į pasyvaus seilių varvintojo padėtį, o dinamišką kėglių lošimą. Ir jie patys kaip tie kėgliai – numuš nenumuš? Labai juokingoje istorijoje, prasidėjusioje dėl painiavos – juk Los Andžele ne vienas nešioja lenkišką Lebovskio pavardę, – atsiranda ir liūdnų egzistencinių likimo motyvų: juk „numuša“ patį nekalčiausią iš bičiulių, kuris musės nebūtų nuskriaudęs.

Personalijos

Dėl popstabuko Michaelo Jacksono buvo kone pakvaišusi TV3 televizija, o ateinančią savaitę dar vieną, patį naujausią skandalingą pseudodokumentinį filmą „Popkaralius iš arti“ rodo jau LNK.

Daug linksmų akimirkų žmonijai padovanojusiam prancūzų komikui Louis de Funesui, kurio nepaprastai dinamišką kūrybinį profilį neblogai apibūdino vieno jo filmo „Žmogus orkestras“ pavadinimas, skiriamas dokumentinis filmas, priminsiantis meistro pamokas. Greičiausiai bus įdomu susipažinti ir su biografija.

Kad privati biografija ekrane – pagrindinis momentas, rodo rusų dokumentinio filmo „Tatjana Doronina. Asmeninis gyvenimas“ pavadinimas. 7–ajame dešimtmetyje ši specifinė teatro aktorė, mano manymu, visiškai netinkanti kino ekranui, buvo sovietinių žiūrovų nekonkurencinė numylėtinė. Pilno stoto, primenanti stoties bufetų oficiantes, ji savotiška kaimiška intonacija tiesiog „išdainuodavo“ savo melodramatinius vaidmenis ir, matyt, tuo atitiko vidutinio, bet, pažymėsime, milijoninio sovietų žiūrovo skonį.

Neseniai Lietuvos kino ekranais (o po to ir per Baltarusijos TV) praslydo nauja juosta „Dangus. Lėktuvas. Mergina“, kuriame vaidino ir mane pakerėdama jau „naujųjų rusų“ kartos mūza, keistoji Renata Litvinova. Tai štai naujasis filmas – senos, beprotiškai tuomet populiarios melodramos apie žūstančią įsimylėjusią stiuardesę „Dar kartą apie meilę“ (Ješčio raz pro liubov, 1968) perdirbinys. O senąją juostą tarsi specialiai palyginimui šią savaitę demonstruoja „RTV International“. Dabartinės Litvinovos vaidmenį atlieka, kaip jau turbūt supratote, Tatjana Doronina. Taigi asmeninio rusų žvaigždutės gyvenimo detales įmanoma papildyti ir konkrečiais jos kūrybos įspūdžiais.

Diskutuotini šedevrai

„Namų kine“ mėgstu linksniuoti žodį „klasika“. Tai štai „RenTV“ kanalo trečiadieninėje rubrikoje „lliuzionas“ šį kartą demonstruojamas amerikiečių filmas „Meilė randa Endį Hardį“ (Love Finds Andy Hardy, 1938) su klasika nieko bendra neturi: tai tiesiog simpatiška sena (1938 m.) juosta iš ciklo apie juokingą provincijos paauglį, kurį visuose filmuose kūrė Mickey Rooney; įdomu tik, kad į tą jo „meilę“ šį kartą įsikūnija šešiolikinė mergiūkštė Lana Turner, vėliau tapusi viena skandalingiausių Holivudo „seksbombų“. Nevadinčiau nei klasika, nei šedevru kadaise premijuotų Maskvoje „Itališkų vedybų“, nors Sophios Loren ir jau atsisveikinusio Marcello Mastroianni pora tikriausiai ir patrauks kai kieno dėmesį.

Taip pavadindamas skirsnį, turiu galvoje pirmiausia naujesnius kino kūrinius, kurių statusas dar nėra galutinai nusistovėjęs, dėl kurių galima ir reikia diskutuoti.

Štai Shohei Imamuros „Šiltas vanduo po raudonu tiltu“ (Akai hashi no shita no nurui mizu, angl. Warm Water Under a Red Bridge, 2001), jau žengęs ir Lietuvos, ir tarptautiniais ekranais, ir „Namų kine“ minėtas (kai pasirodė lietuviška vaizdajuostė), nors pelnė įvairių festivalių prizus, tebėra diskutuojamas. Vieni neįprastos poros istorijoje temato keistą fiziologiją, kiti apčiuopia japoniškos metaforos detales ir vandenį, sodriai trykštantį iš jaunos moters kūno, traktuoja moters – gyvybės nešėjos – apdainavimu, nestokojančiu, beje, ir keistoko humoro.

Festivaliai, prizai – jau savaime ginčytinas dalykas. Štai Andrejaus Michalkovo–Končialovskio „Kvailių namai“ (Dom durakov, 2002) pernai pelnė antrąjį Venecijos kino festivalio prizą, o būdami nominuoti „Oskarui“, net nepateko į tą savos kategorijos penketuką, iš kurio renkamas laureatas. Filmas, kuriame pasirodo ir mūsų aktorius Vladas Bagdonas, prabyla apie Čečėnijos karą ne tokia atvira „Kremliaus kalba“, kaip irgi matytas A. Balabanovo „Karas“, bet spekuliatyviniai momentai regimi ir čia, o realių protiškai neįgaliųjų gretinimas su profesionaliais aktoriais palieka kur kas nemalonesnį už „Šilto vandens…“, tiesiog neetišką prieskonį.

Kiros Muratovos naujausiuose „Čechovo motyvuose“ (Čechovskije motivy, 2002) rasi anaiptol ne chrestomatinį Čechovą, o dabartį. Kai vestuvių ceremonija čia tęsiasi tiek beprasmiškai ilgai, kai, stebėdamas tuos pačius gestus, charakteringus kaip iš panoptikumo veidus, girdėdamas vis kartojamas banalias frazes (net bažnytiniai ritualai čia lieka sustingę, o todėl visai beprasmiai) – nes šiuolaikiniam žmogui nėra ką pasakyti, yra įmanoma patekti į savotišką emocinę būklę, pratrūkti kone isteriškai kvatotis. Bet ar ne to autorė ir siekė?

Labiausiai neginčytinu šedevru, kurio vaizdajuostę užsidedu ir terapiniais tikslais, būdamas itin niūriai nusiteikęs, – man rodosi nenuoramos bosnio Emiro Kusturicos „Katytė juoda, katinas baltas“ (Crna macka, beli macor, 1998). Girdžiu prieštaraujančius balsus – neskoninga, supainiota, – bet kur jūs matėte skoningai pasidabinusį, o ne tarškantį visokiais blizgančiais (dažnai ir auksiniais) pakabučiais čigoną? Mat Kusturica myli laisvūnų čigonų bendruomenę, yra skyręs jai ne vieną savo filmą, kuriuose, natūralu, patys artistiškos prigimties čigonai, o ne pripažintos kino žvaigždės ir vaidina. „Katytės…“ plačiose erdvėse sugyvena ir jaunų įsimylėjėlių poros, ir vietinės čigonų mafijos krikštatėviai, jau laidojami, bet vis atgyjantys, ir supersukčiaus, galų gale pasirodančio kvailiausiu, tikri haremai, ir siurrealistiniai triukai, ir mistinės fantazijos pliūpsniai, ir konkrečios politinės užuominos, ir visa aprėpiantis, įtraukiantis gyvenimo džiaugsmas.

Kodėl toks keistas pavadinimas? Kusturica sako paėmęs jį iš senosios kinų filosofijos: nesvarbu, girdi, katė balta ar juoda, svarbu, kad ji sugautų pelę. Dar sykį pažiūrėjęs filmą, paprastai išsikapstau iš nuotaikų šulinio ir užrietęs nosį išsiruošiu savųjų pelių gaudyti. To linkiu ir jums.