2003-09-12

Šįkart namų ir miesto kinas labai jau siejasi. Sostinės „Lietuvos“ kino teatre kaip tik prasideda suomių kino savaitė. Jei kam nepakanka šešių senesnių ir visai naujų filmų, jūsų paslaugoms – dar ir vaizdajuostė „Rukajervio kelias“ (Rukajärven tie, angl. Ambush, 1999).

Sutinku su kritika

Apskritai gal antrą kartą gyvenime (po „Žmogaus be praeities“) regiu suomių filmą, išleistą lietuviška vaizdajuoste. Gal šiek tiek prasiplės tų leidėjų vaizduotės ribos?

„Rukajervio kelio“ veiksmas rutuliojasi ką tik prasidėjus II pasauliniam karui, ant suomių ir rusų Karelijos sienos. Tai filmas, vaisių nuo dangaus neraškantis, bet galintis būti pavyzdžiu lietuvių kinematografininkams – kaip aiškia, patrauklia kalba, į istorijos pamoką įtraukiant ir tragišką „love story“, sudominti ne vien savus, bet ir pasaulio žiūrovus, mažai ką apie tą naujausiąją Suomijos istoriją girdėjusius. Rezultatas akivaizdus: Olli Saarelos filmą pirko daug šalių, net Amerika, tik pakeitė sunkiai ištariamą geografinį pavadinimą aiškesne „Pasala“.

Bet užteks man apie tas sąsajas. „Namų kino“ skaitytojai ir raštu, ir žodžiu paburba, kad Stepokas neturįs saiko, kad jo rašomose „epinėse drobėse“ nesunku pasiklysti. Darysim išvadas. Jei jus sudomins koks nors apžvalgoje nepaminėtas filmas, galite kreiptis ir tiesiogiai. Adresas yra.

Kiros Muratovos „Antrarūšių žmonių“ trijulė

Kas geriausia?

Taigi jautį už ragų iš karto, nes jūs, nekantrieji, rašinio pabaigos, kuriai paprastai saugau tikrą pinigą, kartais ir nebepasiekiate.

Iš naujų ir nematytų filmų, šia savaitę rodomų per televiziją, aišku, būtina pažiūrėti Kiros Muratovos „baisią“ tragikomediją „Antrarūšiai žmonės“ (Vtorostepennyje liudi, 2001). Keista, kad naujesnis talentingos menininkės filmas „Čechovo motyvai“ jau ne kartą regėjo žydrojo ekrano šviesą, o „Antrarūšių žmonių“ iki šiol rodyti niekas lyg nesiryžo. Tradicinį anekdotą su „lavonu lagamine“ autorė panardina į kriminalinių elementų statomų ir vis nebaigiamų statyti kotedžų aplinką. Ar kada juos apskritai baigs, ar įsivyraus šiokia tokia tvarka šioje žemėje – šis klausimas, keliamas raiškia, spalvinga, net ekscentriška kino kalba (matyt, ne veltui pagrindinį vaidmenį čia atlieka „Maski šou“ aktorė Natalja Buzko, neseniai viešėjusi Vilniuje), taip ir lieka be kategoriško atsako. Filmo personažus ir jo atmosferos detales, gaila, esu matęs ir Marijos žemėje, taigi…

Nepalaikykit manęs rusofilu, bet „RenTV“ kanalas vertas dėmesio įvairiais aspektais. Ką tik jo finansuota drama „Sugrįžimas“ pelnė pagrindinį Venecijos tarptautinio kino festivalio prizą. „Antrarūšiai žmonės“ – pirmas seansas iš naujo šeštadieninio „arthauzinių“ juostų ciklo, kuriame artimiausiu metu pasirodys ir provokacinis amerikiečių „Kenas Parkas“, ir Davido Cronenbergo froidistinis „Voras“. Įdomus jų „Iliuzionas“, nors LTV „Elito kinui“ persikėlus į tą patį vėlų trečiadienio vakarą gali pasitaikyti, kad nepamatysim vieno gero filmo pabaigos arba kito pradžios. Šią savaitę – dar viskas tvarkoje.

LTV naujam sezonui pasirinko naują islandų rizikingą komediją „101 Reikjavikas“ (101 Reykjavík, 2000). Labai imponuoja šio kūrinio herojaus buitis: viengungis 30–metis, išlaikomas turtingos mamytės, leidžia dienas gėrinėdamas ne Kauno „Stumbro“ produkciją, o šį tą tauresnio, žiūrinėdamas pornojuostas, naršydamas po internetą. (Beje, aktorius darboholikas Hilmiras Snaras Gudnassonas, teatre vaidinęs ir Hamletą, ir kunigaikštį Myškiną, – tikra savojo personažo priešingybė.) Viskas kiek pasikeičia, kai horizonte pasirodo ispanė, flamenko mokytoja (aišku, Victoria Abril!). Į ekraną kontrabanda įsibrauna įvairialypis seksas, traktuotas su smagia ironija. Kaip – neprašykit, neišduosiu.

O „RenTV“ šiek tiek vėliau tą patį vakarą rodo nemarųjį „Baseiną“ (La piscine, 1969) (nepainioti su François Ozono nauju „Baseinu“, jau ateinančiu į Lietuvos kino teatrus!) su aiškiai tebemylinčia vienas kitą jauna Alaino Delono ir Romy Schneider pora. Ir dar su lavonu – tik šį kartą nebe lagamine, o, natūralu, ištaigingame baseine.

Prie reliatyviai geresnių, bet diskutuotinų juostų priskirčiau naujausiąją Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ ekranizaciją (Lolita, 1997), nors pirmoji aniems laikams (1961) vien dėl numanomos pedofilijos – atleiskit už šį nepoetišką žodį – buvo kur kas drąsesnė. Fantastikos mėgėjams – italų „Nirvana“ su kompiuterinių žaidimų personažais, pasirodo, irgi turinčiais sielą, ir dar pažeidžiamą. O Pietų Korėjos nauja juosta „Mano žmona – gangsterė“ linksmina merginos lengvu įsijautimu į mafijos „bosę“ ir visišku jos neprisitaikymu kur kas, pasirodo, sunkesniam žmonos vaidmeniui.

Kaip ir skatina pavadinimas, galiu be galo be krašto žiūrėti žavingą vokiečių kino pasaką „Begalinė istorija“( Die unendliche Geschichte, angl. The NeverEnding Story, 1984) su jos geraisiais šelmiškais drakonais, uolų rijikais, greitaeigėmis sraigėmis, su Tuštuma, grėsusią visiems mums ir tada, 1984–aisiais, o jau šiandien – ypač. Ir nepamirškite, prašau, kad visi žiedų valdovai, hariai poteriai iš esmės ir prasidėjo nuo šio, manau, geresnio, nes kompaktiškesnio filmo.

Žavios senienos ir nusipelniusieji

Na, kaip aš be tų kino senienų, amžiumi kur kas vyresnių už ką tik minėtą „Begalinę istoriją“? Kur kitur ir jūs pamatysite legendinį Michailą Čechovą, jei ne vieninteliame „Žmogaus iš restorano“( Čelovek iz restorana, 1927) seanse („Naše kino“)? Emigravęs į Ameriką, jis, tiesa, ir ten išliko labai garsus – bet daugiau dėl savo teorinių studijų, aktorių mokyklos, o ne dėl tų kino epizodų, kuriuos – gal dėl akcento – jam tesiūlydavo Holivudas. Kur kitur susipažinsite su ekscentrikais ir avangardistais – režisieriumi Levu Kulešovu bei jo žmona, ilgadante, slieką primenančia Aleksandra Chochlova, jei ne smagioje senoje komedijoje „Nepaprasti misterio Vesto nuotykiai bolševikų šalyje“ (Neobyknovennyje prikliučenija mistera Vesta v strane bolševikov, 1924) (tas pats „Naše kino“). Būtų autoriai gyvi – jie tinkamai įvertintų tą humoristinį vieno lietuvių leidinio drovumą „bolševikus“ pervardijant į „burtininkus“. Visai pagal filmo dvasią. Nes tikrą užsienietį mulkinantys rusų sukčiai („burtininkai“) iš esmės, kaip dabar matai, naudojosi bolševikiniais metodais.

Personalijos ekrane paprastai liečia daug kinui nusipelniusius, vadinasi, irgi nebejaunus žmones. Šį kartą pati jauniausia – rusų aktorė Vera Alentova, legendinės juostos „Maskva netiki ašaromis“ herojė, nors man visada atrodė, kad ji geriausiai galėjo vaidinti socrealizmo laikais. Tebesitęsia Tatjanos Doroninos, kurią minėjau aną kartą, televizinė epopėja („Teatro romanas“).

Nacionalinė televizija įstrigo į prancūzų komiko Louis de Funeso žavesio pinkles. Dokumentinis filmas (prisipažinsiu, ar tas pats – nežinau) apie jį buvo demonstruotas praėjusią savaitę, o šią didysis kino intriguotojas, juokingas pikčiurna rodysis dar du sykius. Bet Funeso per daug niekada nebūna.

Sudėtingesnio kino gerbėjus tikrai sudomins pasakojimas apie prancūzų kino režisierių Louis Malle’į. Kadaise jį bandė klaidingai priskirti „naujajai bangai“, bet Malle’is – iš principo vienišius, kuriantis tik tai, kas pačiam įdomu, – ar tai būtų naujos kartos žargonu pagrįsta absurdo komedija „Zazi metro“, ar holokausto atgarsiai žiemiškoje prancūzų provincijoje „Iki pasimatymo, vaikai“ – vienas tauriausių ir labiausiai nesentimentalių filmų šia tema. Kai kuriuos Malle’o kūrinius lydėdavo skandalai: kai jis bandė išanalizuoti jauno simpatiško kolaboracionisto sielos užkaborius juostote „Lakombas Liusjenas“ arba net švelnų incestą „Širdies šnabždesiuose“. Žinoma, keistoki motinos ir sūnaus santykiai pastarajame mažiausiai skiriami kino vojeristui.

Erotinis penktadienis

Matyt, išgirdęs, kad Nikita Michalkovas rengiasi reanimuoti visus savo paskutinio rimto filmo „Saulės išvarginti“ (Utomlionnyje solncem, 1994) negyvėlius, LNK kanalas nutarė priminti antistalinistinį „oskarinį“ 1994 metų pirmtaką. Ingeborga Dapkūnaitė erotiniu simboliu niekada ir nebuvo, apskritai panašu, kad gausius savo vaikučius superpadorūs personažai suranda kopūstų lysvėse. Tėvynės meilė – svarbiau.

Užtat penktadienį LNK net du seansus paeiliui skiria tikriausiam erotiniam kinui. Na, „Skiedra“ (Sliver, 1993) bent formaliai vadintina trileriu, bet juk Sharon Stone gali pasirodyti net su džinsais ar kombinezonu, filmas vistiek tuojau taps pirmiausia erotišku. Ką jau kalbėti apie prancūzės Catherine Breillat „Romaną“ (Romance, 1999), kuriame parodytos fiziologinės moters organizmo ir, švelniai tariant, susiėjimų su vyrais detalės prieš keletą metų kėlė skandalus. Bet ir dėl to dar galima diskutuoti. O štai jeigu jūs geidžiat visai žemai nupulti, pasižiūrėkit „Emanuelės magiją“ (Magique Emmanuelle, 1993), nebežinau kelintą to ciklo dalį su kuklią namų šeimininkę primenančia Sylvia Kristel, ir atsidursite šleikščiai rožinėje „soft porno“ karalijoje.

Vis dėlto erotiškiausias ir išmoningiausias man atrodo santūrių (?) šiauriečių islandų minėtasis „101 Reikjavikas“. Kaip gaila, kad negaliu išduoti pagrindinės dramaturginės jo paslapties.