2003-11-07

Lietuvos vaizdajuosčių leidybos praktikoje – naujovė: „Garsų pasaulio įrašų“ firma pirmą kartą išleido pilnai lietuviškai dubliuotą juostą. Žinoma, tai antroji mitine spėjusios tapti „Matricos“ dalis „Matrica. Perkrauta“ (The Matrix Reloaded, 2003). Gražiai suderinti visi terminai, nes kino ekranuose kaip tik jau demonstruojama ir trečioji ciklo serija „Matrica. Revoliucijos“.

Dėželėse su juosta

Kai tokie dalykai Lietuvoje – dažnai nė nesugebančioje planuoti panašių sąsajų, nespėjančioje laiku tokių planų įgyvendinti – tiksliai techniškai realizuojami, nustembi ir pasidžiaugi. Tačiau be techninio aspekto yra dar kitas – meninis. Tai jau nebe GPĮ firmos reikalas, tačiau meninio atradimo tiražavimas, kuriuo užsiiminėja amerikiečių kūrėjai, tikrai džiugina nebe visus pirmo filmo entuziastus.

Pirmoji brolių Wachowsky „Matrica“ (The Matrix, 1999) galėjo likti ir vienintelė. Tada būtų turėjusios prasmę visos prieš kelerius metus virusios diskusijos apie naujojo amžiaus kibernetinę teologiją (manau, kad šiandien, „Matricai“ tolydžio vaikėjant, anie rimtų studijų autoriai ima jaustis vis kvailiau), apie „cyberpunk“ stiliaus privalumus, o ilgaskverniu juodos odos apsiaustu besiplaikstantis Keanu Reeveso Neo paveikslas galėjo išlikti kultiniu simboliu. Tiesa, Reevesas turi neprastą nuojautą ir dažnai paskutinę akimirką iššoka iš pražūtin beskubančio traukinio: taip jis padarė su „Greičio“ tęsiniu, taip daro ir šįsyk, tikindamas, kad planuojamoje ketvirtoje (!) „Matricos“ dalyje jo nebebūsią nė kvapo.

Suprantu tęsinių, kartais nė neplanuotų kino ciklų ar išpopuliarėjusių perdirbinių („remake“) atsiradimo prigimtį. Reikalas ne tik piniguose. Tai liudija akivaizdų epochos meninių idėjų stygių, bet kartais kinas dėl to ima priminti šunytį, besivejantį savo paties uodegą. Paauglys kino teatre džiaugiasi tarsi sėdėdamas prie žaidimų automatų, tačiau neperspektyvūs pasikartojimai niekada iš jo nesuformuos veiksmingo žiūrovo, o jau susiformavusį, ne tokį infantilų, tik atbaidys nuo ekrano. Taigi antroji ir trečioji „Matricos“ Lietuvoje pateiktos kultūringai, tačiau ar jos buvo taipjau būtinos iš viso – kitas skaudus klausimas.

Savaitgalio perteklius

Kadangi „Namų kino“ skaitytojai kartais pageidauja chronologiškesnio televizinės savaitės pateikimo, galime pabandyti ir tokį principą. Ne paslaptis, kad didžiuma filmų susikaupia savaitgaliais, o mano iki šiol praktikuoti teminiai šuoliai tarp dienų gal ką ir suklaidina. Kita vertus, nuobodoka pedantiškai išdėstyti filmus pagal kiekvieną dieną (pavyzdžiui: „antradienį – nieko žiūrimo“, „trečiadienį – nieko…“ ir pan.). Tada jau paprasčiau tiesiog pasiimti kokia nors vengrų ar aramėjų kalba – nes Lietuvoje tokio leidinio nėra ir nenusimato – išleistą kino žinyną.

Kuo įdomus ateinantis savaitgalis? Pirmiausiai turbūt tuo, kad praeitą kartą mano minėtas Arnoldo Schwarzeneggerio festivalis (TV3) ne tik nesibaigia, bet, pergalės triūboms aidint, regis, tik plečiasi. Vien tik šeštadienį kanalas rodo net du pono gubernatoriaus filmus: mažai kuo įsidėmėtiną „Melą vardan tiesos“ ir vieną reikšmingesnių, aktoriaus psichofizines galimybes gerai atitinkantį „Grobuonį“ (Predator, 1987). Sekmadienį Švarcas pasirodo gana tradiciniu policininku filme, kurio pavadinimas „Pasaulio pabaiga“ šiandien jau irgi skamba kaip eilinė bendrybė, bet „Konanas Barbaras“, nuo kurio kadaise ir prasidėjo vakarykščio kultūristo aktoriaus karjera, – labai juokingas vaizdas, kad ir prieš autorių valią. Būsimasis gubernatorius varto akis, griežia dantimis, žaidžia bicepsais, ir tuo jo „meninės užduotys“ praktiškai pasibaigia. Ko norėti – juk barbaras… Išlįsdamas iš tų dviejų laisvų dienų ribų, pridėsiu dar linksmą – bet taip ir planuotą – „Vaikų darželio policininką“. Jei ką nors tai apskritai domina, nepamirškite: viskas – per TV3 ir niekur kitur.

Šventvagiškai prasitarsiu nemanąs, kad kino pasaulyje kas nors galėjo pasikeisti nuo to, ar austrų kultūristas būtų tapęs aktoriumi, ar dešrelių pardavėju. Bet festivalio nepaminėti negalėjau, nes jis jau savaime – kuriozas.

Gana kurioziškai skamba ir žinomo veiksmo filmų kūrėjo Walterio Hillo „Čempionas“ (Undisputed, 2002) su Wesley Snipesu pagrindiniame vaidmenyje. Man tas kuriozo pojūtis kilo greičiau dėl dramaturginės situacijos: jei net žymiausias bokso čempionas tapo prievartautoju, nėra jokių abejonių, kad jo vieta kalėjime. Idėja: vestų sau auką ir toliau kovotų profesiniame ringe. Bet Holivudo scenaristams toks elementarus veiksmo posūkis kažkodėl neateina į galvą. Reikėtų pasistažuoti Lietuvoje.

Šiurkštus, kaip tai dabar priimta, jei vaidini „tikrą vyrą“, ir pagrindinis vokiečių filmo „Princesė ir karžygys“ (Der Krieger und die Kaiserin, 2000) personažas. Tačiau turbūt jo ne veltui ieško medicinos seselė infantiliu Sisi vardu, ne veltui dėl jo yra pasiryžusi netgi keisti savąjį gyvenimo būdą. Juostą kūrė įžymiojo filmo „Bėk, Lola, bėk“ režisierius Tomas Tykweris, heroję vaidina ta pati aktorė Franka Potente, per paskutinius dešimtmečius pirmoji vokietė, daranti net Holivudo karjerą. Tokiu pat kultiniu, kaip dinamiška „Lola…“, šis naujesnis kūrinys netapo, bet tai visai nereiškia, kad jis prastas ar nevertas dėmesio. Kaip ir australų jau išsikovojusi vietą kino istorijoje karinė drama „Beprasmis šūvis“, įdomi ne vien nežinomais faktais (ar kada girdėjote apie australų dalinių veiklą Vietnamo kare? Aš tai ne), bet ir savo polemine intonacija. Tuo tarpu naujas tarptautinis filmas „Pasipriešinimas“ tik rodo, mano manymu, pastaruoju metu, po „Šarlotės Grei“, beįsitvirtinantį nacių okupuotos Europos įvaizdį, kuriame rezistencijos judėjimą gerokai stelbia tiesiog „amūrai“. Anąsyk dėl okupacijos, bet daug labiau – dėl vyrų labai išgyveno Cate Blanchett, šį kartą – Julia Ormond. Na, ir kas?

Įdomių retenybių ieškojimas šį kartą atvedė Stepoką į rusų kanalą „Naše kino“, kuris, filmo, kaip paprastai, nekartodamas, parodys labai keistą istorinę filosofinę fantaziją „Chodžos Nasredino sugrįžimas“ (Vozvraščenije Chodži Nasreddina, 1989). Mat šį kartą Rytų folkloro gudruolis humanistas turi netikrą brolį, kuriuo pasirodo esąs… realus istorinis tironas Timūras (Tamerlanas). Realizuota ne visuomet tiksliai, bet sumanymas labai įdomus.

Savaitgalio programose – kelios neblogos komedijos: „Namų kine“ jau minėta juosta „Visi sako, kad aš tave myliu“ (Everyone Says I Love You, 1996) skiriasi nuo kitų panašių Woody Alleno juostų tuo, kad personažai ne tik, kaip paprastai, neužsičiaupdami plepa, bet šį kartą dar ir dainuoja. „Pirmųjų žmonų klube“ (The First Wives Club, 1996) puikios komikės Goldie Hawn, Bette Midler ir Diana Keaton gražiai motyvuoja neva priverstinį moterų kerštingumą. O Stepheno Frearso „Atsitiktiniame didvyryje“ (Hero, 1992) dar jaunas, pačiame žydėjime Dustinas Hoffmanas puikiai perteikia amžino nelaimėlio charakterį.

Jaunas D. Hoffmanas vaidina (drauge su Robertu Redfordu) ir vieną pagrindinių reporterių kadaise labai plačiai skambėjusiame filme „Visa prezidento kariauna“ (All the President’s Men, 1976). Aš nežinau, ar į LNK programą kūrinys pateko atsitiktinai, ar jis specialiai išleidžiamas šiuo Lietuvai dramatišku metu. Šiaip ar taip, sąsajų tarp lietuviškojo ir istorinio Votergeito neįmanoma nepastebėti ir šio profesionalaus, rimto filmo atradimas gali veikti mūsų pilietį stipriai. O tam negaila vėlyvo laiko ir ilgo metražo. Menas kartais stebėtinai nuovokiai atsako į tokius klausimus, kurie neturinčius vaizduotės politikus įvaro tiesiog į aklikelį.

Kasdienybės pelenai ir deimantas

Tų pelenų, kaip ir kiekvieną darbo savaitę, žinoma, daugiausia. Štai vienas filmų net taip ir vadinasi – „Andželos pelenai“ (Angela’s Ashes, 1999). Keistas variantas: režisierius Alanas Parkeris žinomas puikiu „Paukštuku“, populiariąja „Angelo širdimi“, aktoriai Emily Watson ir Robertas Carlyle’as net nereikalauja specialių ditirambų, o filmas apie vargingą didžiosios krizės laikų šeimą – beveik tokios pats spalvos, kaip ir tie pavadinimo pelenai…

Pirmadienis tarsi imponuotų filmu „Bunuelis ir karaliaus Saliamono stalas“ (Buñuel y la mesa del rey Salomón, 2001). Taip, čia turimas galvoje tas pats tikrasis siurrealistas Luisas Bunuelis, tarp personažų pasirodo ir kitos realios ispanų kultūros asmenybės. Jauni būdami, jie tikrai mėgdavo mistifikuoti ar net dairytis „realios“ mistikos. Vis dėlto pati filmo pavadinimo struktūra geriau tiktų kokiai Larai Kroft, o ir režisierius Carlosas Saura, deja, – jau seniai nebe tas Saura, kurį pasaulis traktuodavo rimtai ir pagarbiai. Gal tuomet jau geriau darsyk pasižiūrėti „kafkiškos“ struktūros filmą „Grynas formalumas“ (Una pura formalità, 1994): bent įsitikinsite, kad „Pianisto“ kūrėjas Romanas Polanskis – nemažiau gabus aktorius nei režisierius.

Iš antradienio juostų man asmeniškai tebeimponuoja primiršta romantiška rusų ir bulgarų bendros gamybos juosta „Bėganti bangomis“ (Beguščaja po volnam, 1967), kurios scenarijų pagal Aleksandro Grino apysaką rašė sovietų paskui prakeiktas Aleksandras Galičius, kurioje yra nepakartojamos atmosferos, o pagrindinį vaidmenį atlieka vėliau Tarkovskio „Veidrodžiu“ taip išgarsėjusi jaunutė Margarita Terechova. Lietuvoje taip sėkmingai demonstruotą Andrzejaus Wajdos kūrinį pagal Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“ rodo lenkų valstybinė televizija TVP1.

Trečiadienis atneša šiemet mirusio Gregory Pecko atminimui skirtą seną šaunią jūrų nuotykių juostą „Kapitonas Horacijus“ (Captain Horatio Hornblower R.N., 1951), kurią statė puikus Holivudo profesionalas Raoulis WaIshas. Vis įdomiau negu stebėti naujus, tačiau išsikvėpusius australų poetinio kino mokyklos aidus filme „Kol mus pažadins žmonių balsai“.

Vieno konkretaus „deimanto“, kurį pristatinėdamas, galėtum perfrazuoti seną nemirtingą frazę: „Pamatyk Neapolį ir numirk“, šią savaitę lyg ir nematau. Na, man patinka ir Davido Lyncho sąmoningai supainiotas „Malholando kelias“, apie kurį „Namų kine“ jau ne kartą rašyta, ir „Kelias į Greislandą“ – vien dėl Harvey Keitelio bei jį supančių keistuolių, kurių nepatenkina jų pačių tapatybė. Vis dėlto kažkoks vienintelis akcentas, kurio ilgiesi ir kuris taip retai pasitaiko, slysta iš rankų ir šį kartą.