2003-11-21
Gana turtinga savaitė. Ypač namuose per teledėžę žiūrimais filmais, nors vaizdajuosčių leidėjai irgi bent jau žada nemažai įdomaus.
Vaizdajuostės
Tie, kurie patingėjo nueiti į kino teatrus pasižiūrėti Romano Polanskio plačiai išgarsėjusio „Pianisto“ (The Pianist, 2002 – pernykštė Kanų „Auksinė palmės šakelė“, net keli „Oskarai“), dabar pasiskolins arba įsigis lietuvišką licencinę vaizdajuostę. Bet ar efektas bus tas pats? Seniai žinoma, kad filmai, turintys masinių scenų (o čia – ir žydų tremties į fašistų okupuotos Lenkijos konclagerius vaizdai, ir garsusis Varšuvos sukilimas), namų ekrane, kad ir koks didelis jis būtų, vis dėlto smarkiai pralošia. Ir svarbu ne tik detalėmis įžiūrėti masinę sceną, svarbus psichologinis jos visavertiškumo komponentas – pilna žmonių salė, vieningas žiūrovų minios alsavimas.
Kita vertus, namie žiūrėdami „Pianistą“, jūs galėsite neblogai įsijausti į prisiekusio individualisto pono Vlodeko („Oskaru“ apdovanotas ilganosis Adrianas Brody) savijautą: juk jis nėjo pasroviui, vienas protestavo, vienas merdėjo, vienas kone stebuklingai išliko gyvas.
Atrodo, dėžele jau pasirodė lietuviški „Pavojingo žmogaus prisipažinimai“ (Confessions of a Dangerous Mind, 2002) – apie realiai egzistuojantį žmogų, savo biografijoje pripainiojusį visko ir daug: popdainas, tuoj išgarsėjusių amerikinių TV laidų prodiusavimą, o dar ir dvilypį šnipinėjimą. Kas supras, kur tiesa, o kur mistifikacija, bet žiūrėti bei spėlioti įdomu. Filmą režisavo aktorius George’as Clooney (jis vaidina ir antraplanį personažą), kartu šiek tiek reabilitavęs save šiemečiame Berlyno kino festivalyje, kur jo reputacija buvo jau visai sunykusi po pagrindinio, aktoriaus visai nesuvokto vaidmens naujoje paikoje „Soliario“ versijoje.
Kitų interesų žiūrovams galbūt bus įdomus vienas finansiškai sėkmingiausių šiemečių rusų filmų „Bemsas (Juodas BMW)“ (Bumer, 2003). Tai šiame krašte pagaliau profesionaliai sukaltas trileris apie nusikalstamos jaunimo grupuotės kelią žemyn. Principas panašus kaip „Kapeikoje“ – siužetinius posūkius jungia vieno automobilio likimas, tik „Bemse“ ironijos jau mažiau ir kartais susidaro įspūdis, kad autoriai giliai užjaučia savo prisidirbusius herojus.
Savaitgalio paradoksai
Per televiziją šį savaitgalį rodomi ir šiaip sau filmai, ir geri, ir net labai geri. (Pripažinsiu, kad ir per darbo savaitę reikšmingos juostos išsimėtė gana nuosekliai.) Prie tų pastarųjų priskirtinas, aišku, suomių antikonformisto Aki Kaurismakio „Žmogus be praeities“ (Mies vailla menneisyyttä, angl. The Man Without a Past, 2002), kurį vienas žiūrovas neseniai man prilygino seniems geriems sovietų filmams, tuo privertęs labai sutrikti. Žinoma, pagal nešvarią kadro faktūrą, pagal suomiškojo „dugno“, primenančio sovietinių laikų vidutinį gyvenimo lygį, eskizus, panašumo lyg ir yra. Bet jis daugiau išorinis. Suomių menininkas ir tiki, ir netiki savo personažais – gyvenimą iš naujo pradedančiu stipruoliu, Helsinkio sutemose gavusiu per galvą ir pamiršusiu, kas gi jis toks, minoriška senmerge iš socialinės rūpybos. Liūdesys ir sovietams nebūdinga (ji cenzūrai tikriausiai būtų pasirodžiusi baisiai netaktiška) ironija siejasi į visai naują kokybę. Kad galima mylėti herojus ir kartu iš jų šypsotis, kartais net juoktis – čia jau specifinė A. Kaurismakio idėja, realizuota labai nelauktai ir talentingai.
Labai geras, tik gal kiek per ilgas antikarinis kūrinys – amerikiečio Terence’o Malicko „Plonytė raudona linija“ (The Thin Red Line, 1998), pelnytai gavęs 1999–ųjų Berlyno „Aukso lokį“. Vis dėlto čia neapsieita be įtakų bei sekimų: pasižiūrėkit įsitikinimui kito amerikiečio Sidney Furie „Mūšio lauką“, o kai pasitaikys galimybė – aršaus pacifisto Samuelio Fullerio filmų.
Iš gerų klasikinių savaitgalio filmų užderėjo šveicarų režisieriaus Claude’o Goretta „Marijaus Ričio mirtis“ (La mort de Mario Ricci, 1983) su jau beveik pamirštu, o kadaise tokiu nepaprastai populiariu ekspresyviu italų aktoriumi Gianu Maria Volonte (jį išvysite ir rodomoje puikioje politinėje satyroje „Policijos komisaro prisipažinimai respublikos prokurorui“ (Confessione di un commissario di polizia al procuratore della repubblica, 1971) – vien pavadinimas kaip iš šiandieninės lietuvių laikraščių kronikos!), kuriančiu savo tautietį, uždarbiaujantį ir tragiškai baigiantį gyvenimą sočioje Šveicarijoje.
Politinis – bet geras – ir Oliverio Stone’o kūrinys „JFK“ (JFK, 1991), lyg atstojantis Kennedy istorijos stiprų žurnalistinį tyrimą. (Beje, šią savaitę – it koks Stone’o neplanuotas festivalis: „Tango TV“ parodys nemažiau stiprų ir politinį jo „Salvadorą“, o LTV – jo „Posūkį“, labiau primenantį eilinį trilerį, bet irgi visai profesionalų.)
Dar kelis reikšmingos senesnės bei naujesnės klasikos pavyzdžius šeštadienį rodo lenkų kanalas „TVNsiedem“: Holivudo režisieriaus Johno Sturgeso 1954 metų „Juodoje dienoje Blekroke“ (Bad Day at Black Rock, 1955) puikus aktorius Spenceris Tracy šaltakraujišku, „hemingvėjišku“ stiliumi kuria vienarankį kovotoją už teisybę banditų kontroliuojamame provincijos užkampyje, o naujesniame, 1990 metų kūrinyje „Baltas medžiotojas, juoda širdis“ (White Hunter Black Heart, 1990) ir aktoriumi, ir režisieriumi pasirodantis Clintas Eastwoodas ironizuoja… savo kolegą, įžymųjį režisierių Johną Hustoną. Kas pasakys, kiek ten tiesos, kiek paprasčiausio profesinio pavydo, bet ironija – savaime šmaikšti, įsidėmėtina. Tik gal perkelkim mintyse jos smaigalį nuo konkretaus vargšo Hustono tiesiog į profesijos paradoksus.
Visai neblogą naują (2000 m.) filmą „Namas turtingiesiems“ (Dom dlia bogatych, 2000) rodo 1 Baltijos kanalas. Čia dramaturginį kaleidoskopą, carinius, stalininius, dabarties laikus sieja ne mašina kaip „Bemse“, o namas, einantis iš rankų į rankas. Išvadoje – pamąstymai apie Rusijos istorinius likimus, gerai perteikti tikro aktorystės žiedo (paminėsiu vien Valentiną Gaftą). Beje, jie kur kas šiltesni už amerikinio „Patrioto“ su didžiausiu iš didžiųjų patriotų Melu Gibsonu panašias istorines pretenzijas. „Namas turtingiesiems“ – kaip tik europinis filmas, o rėksminga „Patrioto“ patetika, deja, teprimena sovietinių laikų stilių.
Norintieji savaitgalį vien poilsiauti suras jei ne kostiuminę avantiūrą su Leonardo DiCaprio „Žmogus su geležine kauke“, tai bent rusišką, tačiau visai stilingą, neprarandančią įtampos klasikinio Agathos Christie detektyvo „Dešimt negriukų“ ekranizaciją. Panašu, kad visi bus laimingi.
Kasdien – po filmą arba du
Net neįsivaizduoju, ar mūsų skaitytojams ir potencialiems TV žiūrovams tokia aritmetika pasirodys optimistinė ar ne.
Štai iš pirmadienio, be minėto „Policijos komisaro prisipažinimo…“, paminėčiau Aleksejaus Balabanovo talentingai sukurtą, kiek absurdišką juostą provokuojančiu pavadinimu „Apie išsigimėlius ir žmones“ (Pro urodov i liudej, 1998). Pasakojimui apie pirmuosius „švelniosios pornografijos“ žingsnius Rusijos erdvėje, dar senajame Peterburge, toks pavadinimas visai, beje, tinka.
Antradienis atneša keistą, juokingą ir patrauklią amerikiečių juostą „Būti Džonu Malkovičium“ (Being John Malkovich, 1999), originaliai apmąstančią ką gi iš tikrųjų reiškia „įlįsti į svetimą kailį“. Kai 2000 metais kažkoks leidinys paklausė Lietuvos kino kritikų, kokio filmo nepirkimas buvusi didžiausia lietuvių kino platintojų klaida, visi nesitarę pasakė būtent šį pavadinimą.
Trečiadienį – vėl klasikinis „juodasis“ pono C. Eastwoodo, kaip minėjau, ironizuoto Johno Hustono filmas su nepamirštamu „Bogiu“ (Humphrey Bogartu) – „Maltos sakalas“ (The Maltese Falcon, 1941). Malonu žiūrėti ir nebe pirmą kartą.
Iš ketvirtadienio repertuaro turbūt iškeltinas Martino Scorsese „Nekaltybės amžius“ (The Age of Innocence, 1993). Nors ekrane – 1870–ųjų Niujorkas, romantiška Danielio Day–Lewiso ir Michelle Pfeiffer pora, pastebima, kad su ta nekaltybe ir tada jau visko būdavo. Na, bent jau audringos dabarties moralės užuomazgų.
Turtingas penktadienis siūlo dar vieną nemariųjų Victoro Hugo „Vargdienių“ versiją, šį kartą – su Gerard’u Depardieu, siūlo paauglių numylėtinį raumeningą Russello Crowe, tik vėliau užsirekomendavusio ir mąsliu aktoriumi, „Gladiatorių“, o lenkai – specifiniam besidominčiam žiūrovui, nes su rubrika „Kinomano abėcėlė“ – specifinio vokiečio, Vilniaus Užupio mylėtojo Wernerio Herzogo kaip visuomet keistą filmą apie senosios Bavarijos pranašą „Stiklinė širdis“.
Sutikime, balanso įvairovė – visai nieko.