Saulius Macaitis (Stepokas Strolia)

2004-01-30

StebukKadangi Lietuvos vaizdajuosčių rinkoje vėl pasirodė kelios dėželės, kuriose įrašyti filmai nekelia riaugulio ir yra daugiau ar mažiau žinomi pasaulyje, su tam tikra viltimi nuo jų ir pradėsime. Kur ta riba? Dar visai ne taip seniai tokius filmus būtume atlaidžiai vadinę vaikiškais. O šiandien? Prieš porą metų animaciniai japonų „Stebuklingi Šihiru nuotykiai vaiduoklių šalyje“ (Sen to Chihiro no kamikakushi, angl. Spirited Away, 2001) pelnė „Auksinį lokį“ Berlyno kino festivalyje (pabrėšime, pagrindiniame konkurse, nes ten egzistuoja specialus vaikų ir jaunimo filmų konkursas). Daug kalbama apie irgi kažkur premijuotą pernykštį „Milžiną Halką“, o didžiausią jo žiūrovų dalį pasaulyje sudaro būtent suaugusieji. Populiaraus japonų meistro Hayao Miyazaki juosta savaip asocijuojasi su Lewiso Carrollo „Alisa stebuklų šalyje“, irgi anaiptol nebuvusia vien vaikiška lektūra. 10–metė Šihiru, pralėkusi kažkokį tunelį, patenka ...

2004-01-23

Pirmiausia klasika. Kad dar spėtumėte, kas žiūri šį puslapį namuose, ar tie, kurie su itin privaloma priežastimi nori „nusiplauti“ iš darbo, ir kad sąžinė būtų rami – 12.40 val. Lenkijos I programa tęsia pasaulinės klasikos pristatymus, ir šiandien, penktadienį, demonstruoja nemarųjį Federico Fellini „8 1/2“ (Otto E Mezzo, 1963). Siužetas, kuriame kankinasi Marcello Mastroianni herojus režisierius Gvido – apie tai, kaip visą filmą ieškomas siužetas. Kaip vieną kartą visus, ne vien kino kūrėjus, užpuola tas „8 1/2“ sindromas, kai nebeturi kur eiti, nebeturi noro ką nors keisti, bet matai, kad keisti būtina. Fellini pats genialiai išsisuko iš šios krizės, sukurdamas apie ją filmą, tarsi pats būtų ir ligonis, ir pichoanalitikas. Pirmieji kadrai (kamštis gatvėje) buvo atkartoti daugelybę kartų (ir neseniai matytame amerikiečių „Nuopuolyje“ su Michaelu Douglasu), ir jei kas nors kilo iš Gogolio „Apsiausto“, tai didžiulė dalis kinematografo ...

2004-01-16

Sprendžiant pagal televizijų repertuarą, jos po truputį ima busti iš Naujųjų metų karštinės ir grįžta į kasdienybę, sakančią kad nauji metai vis dėlto atėjo, reikia vėl dirbti ir ieškoti filmų. Nes tiek, kiek filmų kaip fejerverkų buvo „iššaudyta“ per šventes, normaliu tempu rodant galėjo užtekti iki kokių nors Velykų. Tačiau televizijos, atrodo, nelabai turi specialistų, kurie geriau apskaičiuotų visą verslą net ne kino meno, bet paties verslo požiūriu: juk per šventes parodyti geri – ar nelabai, tegul ir muilas, bet taip pat padoresnis – filmai traukia reklamą. Tačiau ar protingas verslininkas dėtų savo reklamą būtent prie to filmo, kai kitais trimis kanalais eina ne prastesni, o reklamos minutės žiūrovų ir „panaudojamos“ tam, kad kuo skubiau persijungtų kanalą, norėdami įsitikinti, „ar ten nerodo geresnio?“ Todėl jei „supratingas“ verslininkas norėtų, jis gali dar ir šiandien „pasivyti“ šventes ir užsakyti reklamą ...

2004-01-09

Tiesą pasakius, mielai tarčiau gerbiamai publikai: pailsėkit kokią savaitę kitą nuo dėžės su judančiais paveiksliukais, o tai dar patys tapsit virtualiais jos vergais. Juolab kad ir filmų negausu, o geresnieji – kartoti iškartoti. Pareiga šaukia, bet būsime lakoniški... Dėl vaizdajuosčių Ar nebemoku ieškoti, ar čia kažkoks sąmokslas, bet iš lietuviškų licencinių vaizdajuosčių (šį kartą – DVD) atsirinkau nebent pakenčiamą naują Grahamo Greeno romano „Tylusis amerikietis“ (The Quiet American, 2002) ekranizaciją. Australų kilmės režisierius Phillipe'as Noyce'as neblogai perteikė 1952 metų Saigono, besivaduojančio iš prancūzų kolonijinės priespaudos atmosferą. Čia, kaip prisimename iš romano, susitinka dvi priešingybės: jaunas idealistas, amerikietis Oldenas, primenantis kone Kandidą (pasirodo, Brendanas Fraseris sugeba ne tik demonstruoti išorinius duomenis!), ir senas ciniškas vilkas, matęs šilto ir šalto „London Times“ korespondentas Tomas ...

2004-01-02

Lendu, kur nereikia. Bet negaliu neprisiminti įspūdingiausiųjų praėjusių metų kadrų. Po kelių minučių – Naujieji metai. Lietuvių televizijose siaučia pramoga. Rusų 1 Baltijos kanale pasiautė pasiautė, net su V. Žirinovskiu Betmeno kauke, o tuoj po to įsijungė lietuvių nacionalinės vėliavos užsklanda, ant kurios, aidint mūsų himnui, buvo gryna rusų kalba parašyta: „Novogodnee obraščenie prezidenta Litvy...“. Pasirodė pilko veido, mechaniškų judesių žmogus, kažką pasigyrė apie ne savo nuopelnus, paskui, lydint labai profesionaliems, matyt, senokai parengtiems rusiškiems subtitrams, pasiguodė nuoskaudomis. Turėjo būti iššūkis. Dar spurdėsit, rytoj nebe ponais, o draugais vadinsitės! Išėjo infantiliai, apgailėtinai. Priminė ar tai prastą vaikišką filmą, ar kokius realius vaikystės prisiminimus, kai berniūkštis, draugelių sniego gniūžtėmis apmėtytas, bėga, lūpą patempęs, negarbingai paverkti ant vyresniojo brolio peties. Turbūt suprasit ...